Svajonę skristi įgyvendino perkopusi į šeštą dešimtį
Į šeštą dešimtį įžengusi tauragiškė GENOVAITIENĖ VALAITIENĖ įgyvendino daugelį metų puoselėtą svajonę skristi. Dar 2015-aisiais ėmusi mokytis skraidyti motorizuotu parasparniu moteris savo sąskaitoje turi jau daugiau nei 60 skrydžių – juos ji kruopščiai žymi užrašuose. Ir net ore nutikusios avarinės situacijos šios asmenybės nesustabdė.
Su šia moterimi mes pažįstamos jau gerus metus. Jau pačią pirmą pažinties dieną tapo akivaizdu – skrydis jai yra viskas, nes sutartą dieną parasparnininkė paprašė pakeisti susitikimo vietą dėl gero vėjo – kad galėtų nuvykti į aerodromą. O Girininkų kaime, Tauragės rajone esančiame aerodrome ši moteris jau kaip namuose: čiumpa savo įrangą ir lekia laukan išskleisti sparno. Tąkart skrido be motoro – gaudė vėją tik su sparnu (panašus į parašiutą, – aut. past.). Daugiau laiko skraidantys neretai keliauja į pajūrį, kur vėjo sroves išnaudoja laisvam skrydžiui, be motoro.
„Prie jūros vėjo srovė eina nuo vandens link kranto, atsimuša į skardį ir kyla viršun. Tad turime maždaug tolygią srovę skraidymui be motoro. Aš dar tik kelis kartus šitą bandžiau. Pirmas kartas buvo be galo baisus, instruktorius mane tikrai ilgai ragino, siūlėsi stumtelti, aiškino, kur reikės nusileisti. Galiausiai pasiryžau. To ir užteko. Kol kas ne visas laisvo skrydžio subtilybes išmanau, tačiau baimės jausmo neliko“, – džiaugėsi patirtimi G. Valaitienė.
Nors noras skristi moteriai seniai kirbėjo, tačiau įgyvendinti pavyko tik susipažinus su instruktoriumi Kęstučiu Vaištaru. Jam prasitarus apie ketinimus vykti į aerodromą, moteris įsiprašė kartu – tik pasidairyti. Tačiau viskas vien pasidairymu tikrai nesibaigė.
„Kęstučio sparnas nepritaikytas skraidinti du žmones, o aš taip norėjau skristi. Ir baimės visai neturėjau, o jis net labai bijojo dėl saugumo. Galiausiai aš jį įkalbėjau. Po to karto tapau nuolatine aerodromo lankytoja, o Kęstutis – mano instruktoriumi“, – juokėsi prisimindama dar visai nesenus įvykius tauragiškė.
Kad noras ir mokymasis nenuėjo veltui, akivaizdu – G. Valaitienė 2015-ųjų žiemą atsiėmė motorizuoto parasparnio pilotės licenziją. Profesionale savęs moteris nevadina, tačiau pasitikėjimo toks įvykis tikrai suteikė. Tapus licenzijuota pilote, moters traikas (triratis karkasas, ant kurio sėdi pilotas, – aut. past.) su ryškiu tviskančiu užrašu „Genovaitė“ tapo atpažįstamas visuose parasparnininkų renginiuose.
„Kartą priėjo vienose varžybose jaunas vaikinas ir paklausė, ar aš skrisiu. O po to lyg juokais paprašė, kad neskrisčiau, nes jis kirto lažybų su mergina ir nenorėjo pralaimėti. Jo panelė buvo įsitikinusi, jog aš tai jau tikrai neskrisiu. Kai pakilau, abu liko stovėti išsižioję. Ir kadangi nuolat bendrauju, diskutuoju parasparnininkų forumuose, tai mane jau daugelis atpažįsta“, – pasakojo G. Valaitienė.
Skraidymas motorizuotu parasparniu nėra lengvas ar visiškai nepavojingas. Ore nutinka visko. Štai pašnekovės instruktorius K. Vaištaras priminė – kartą juk variklis taip ir neužgeso, nors mokinė jau buvo nusileidusi ant žemės. Bet, kaip pilotas pajuokavo, ore dar nė vienas nepasiliko.
„Kai variklio užgesinti nepavyko, tai tik įsirėžiau kojomis į žemę ir laukiau, kol Kęstutis pribėgs pagelbėti. Vyrai paprastai drąsiai deda ranką prie duslintuvo ir variklis užgęsta. Aš to pabijojau. Žinoma, užgesino greit, bet sunku iki tol buvo išsilaikyti, nes įjungtas variklis suko propelerį, sparnas irgi vėjo nešamas kėlė mane viršun – nors imk ir skrisk, kol degalai baigsis. Dar buvo istorija, kad ore lūžo viena spyruoklė ir sulaužė medinį propelerį. Teko leistis su išjungtu varikliu avariniu būdu. Patyrusiems pilotams tai nei sunku, nei baisu. Tačiau man buvo tikras iššūkis“, – apie patirtą išgąstį pasakojo pašnekovė.
Nors pirmas skrydis didelės baimės nesukėlė, net priešingai – sužadino dar didesnį entuziazmą, moteris iškart paaiškina, jog šiokį tokį baimės jausmą turi. Nemėgsta būti ore, kai daug parasparnininkų vienu metu pakilę. Skraido po gimtąsias apylinkes, bet netraukia pernelyg toli, kad nepaklystų, mat ore, nežinant orientyrų, paklysti labai lengva.
Aktyvios ir vietoje nenustygstančios moters namuose ant stalo puikuojasi kraunamos radijo stotelės. Po stalu ilsisi aukštimatis ir paromotorą padedantis užvesti akumuliatorius. O mintyse pastaruoju metu – rėmėjų paieškos, kurie padėtų įsigyti naują įrangą, nes senasis motoras neretai paveda.
„Mano noras skristi didesnis už baimę ir kitas kliūtis. Todėl darau viską, kad svajonę įgyvendinčiau. Juolab, kad nuolatinis judėjimas, fizinis darbas su motoru būnant ore padėjo ir sveikatą pagerinti. Iš pradžių skaudėjo visus raumenis. Tačiau reguliariai treniruojantis man dingo nugaros skausmai“, – teigė G. Valaitienė, pokalbio pabaigoje rekomenduojanti kiekvienam nepamiršti savo svajonių, kad ir kokiame amžiuje bebūtum.
Morta MIKUTYTĖ
Autorės nuotr.
