KELIAUKIME: atraskime Lenkijos grožį

Lenkai nuo maždaug VI amžiaus yra mūsų kaimynai. Gausios slavų gentys pabiro po Europą nuo V amžiaus pradžios, o iki baltų gyvenamųjų teritorijų atsikraustė maždaug VI ar net VII amžiuje. Tiek laiko gyvename šalia. Tarsi daug žinome ir lyg kalbą suprantame, bet ar tikrai pažįstame kaimynus, ar žinome jų istoriją ir kultūrą, ar grožėjomės didingais Tatrų kalnais, ar aplankėme vienuolynus ir bažnyčias? Labai daug tų „ar“… Lenkija – greta, o tokia nepažinta. Nereikia blaškytis po pasaulį, nereikia kaupti didelių lėšų ar turėti galybę jėgų, o pamatyti ir patirti galima daug.

Taigi Lenkija – artimiausia draugiška kaimynė, kurioje gyvena daugiau nei 38 milijonai žmonių. Mums tai – įspūdingas skaičius. Kai lenkai šventė valstybės 1000-metį, jie buvo užsimoję pastatyti tūkstantį gražiausių bažnyčių. Tai padėka Dievui, kad jie turi valstybę – namus. Įspūdinga? Ir tai tik pradžia. Keliaujant laikas neprailgsta, tos vietovės, kurias matome per langus, tarsi niekuo neypatingos. O jei išties, keliautojui tiek daug dar nežinoma. Senjorai smalsūs ir patys nemažai paskaitę, todėl kartais užverda diskusijos ir aistros, kaip ten buvo su tuo Lokietka ar Jogaila. Įdomu ir nenuobodu. Kiekvieno vadovo svajonė – turistai, kurie klausia ir provokuoja. Važiuojant link Varšuvos laiko užtektinai, galima aptarti ir dabartinės Lenkijos problemas, prisiminti tradicijas, papročius ir būtinai pasikalbėti apie maistą. Ar tiesa, kad mus lenkai išmokė virti cepelinus? O gal dar baisiau – kad tai tebuvo varguolių maistas. Sustojus už Varšuvos būtina patikrinti, kokia ta virtuvė – skanu ar neskanu. Nuomonių daug, bet viena yra aišku: porcijos didelės, o kainos – ne. Smagu užkąsti, kai kainos nesikandžioja…

Kita stotelė – Krokuva

KrokuvaTuristaujančių senjorų tikslas – šturmuoti Krokuvą. Ir tai visai nesudėtinga: keliai Lenkijoje puikūs, todėl vakarop atsiveria paslaptingasis karalių miestas. Tai bendras Lietuvos ir Lenkijos istorijos lopšys. Nuostabus, įtrauktas į Unesco – tarsi atverstas istorijos vadovėlis. Pirmas vakaras… ir toks grožis. Krokuva – unikalus miestas, kuris beveik nenukentėjo karo metais. Švarus, jaukus ir autentiškas. Istoriją mena X–XX amžiaus statiniai. O istorijų, likimų ir sąsajų su Lietuva apstu. Nuostabios akimirkos karališkame mieste. Vavelio rūmai ir Krokuvos katedra yra atskira ir plati tema. Paklausyti ir pajusti tos erdvės aurą būtina, jei vis dar save išdidžiai laikome lietuviais. Negali prailgti laikas, kai vartomi bendri istorijos puslapiai, kiekvienas keliautojas jaučia tą svarbią jungtį tarp dabarties ir praeities. Nuostabus pojūtis. Neteko sutikti senjoro, kuris, pabuvęs Krokuvoje, liktų nepatenkintas ar nelaimingas. Kitaip ir negali būti, nes Krokuva – tai didinga ir jauku, taip artima ir sava.

Iš lygumų į kalnus

zakopaneŽavi Lenkijos miestai – jų daug ir jie įvairūs. Tik keliautojas – toks žmogus, kuris nori vis daugiau ir daugiau, ir tai suprantama. Lenkija didelė ir įvairi, besikeičiantys kraštovaizdžiai ir kalnai… Mes, lygumų gyventojai, visada pasvajojame apie didinguosius Andus, rūsčiuosius Dinarus ar visai greta esančius Tatrus. Yra nuvalkiotas posakis, kad už kalnus geriau tik kalnai, bet tai tiesa. Neįmanoma aprašyti kalnų grožio, kvapo ir begalinės erdvės, kurioje žmogus tik ir suvokia tikrąjį savo laikinumą,o tai būtina pamatyti. Senjorams Zakopanėje nereikia ropštis į aukščiausias viršūnes – kalnus jie nugali lengvai, pakilę keltuvu. Šiame nedideliame miestelyje galima pamatyti nuostabiai keistų ir įdomių dalykų. Ne veltui Zakopanė vadinama sniego karaliene ar sniego sostine Lenkijoje. Juolab kad ir ypatingasis Zakopanės stilius sukurtas lietuvių kilmės menininko Stanislovo Vitkevičiaus. Daug istorijų laukia garbingųjų kapinaitėse ir, žinoma, skani baravykų sriuba pietums. Manoma, kad kalnuose pajuntame ryšį ne tik su gamta, bet ir su žmonėmis, o tai ypač svarbu keliaujantiems. Kelionė į šią Lenkijos pusę ypatinga, kaip poezijoje: „Jūs nebuvot aukštai ir nebūsit giliai“, bet čia viskas atvirkščiai. Keliaujantys senjorai, pasigrožėję kalnais, jau turi kitų planų – pasiruošę leistis gilyn. Ir tai įmanoma. Ir tik per tris dienas. Gilyn – tai į druskų kasyklas. Vienintelės pasaulyje, unikalios, su garsiąja Kingos bažnyčia. Nusileidę į 135 metrų gylį turistai nustemba, sutrinka pamatę, kaip ir kokiomis sąlygomis anksčiau dirbo druskos kasėjai, visus pakeri nuostabios figūros, šviestuvai ir paveikslai iš druskos. Nuostabiai gražu, lengva kvėpuoti ir sveika – to ir reikia keliaujančiam senjorui. Lauktuvės, skambučiai į namus, emocijos ir lengvas nuovargis – tai keliautojo grobis, kurį jis parsiveža į namus ir vėl planuoja. Kur? Ten, kur įdomu, ir ten, kur gera.

Daina BARONĖ

Daina BaronėMano vardas Daina, o keliavimas man kaip meilė arba tikėjimas yra viena iš didžiausių paslapčių. Apie tai rašyti man labai įdomu, nes dažnai tai yra nenuspėjama, o kartais net nepaaiškinama logiškai. Šis trejetas man yra gyvasties variklis, kuris neturi jokių taisyklių. Todėl visada jaučiuosi tarsi atradėja, atverianti horizontus tiek sau, tiek ir kitiems. Kol tai darau, jaučiuosi gyva, gebanti išmesti buities šiukšles ir atverti kitokį tikrą pasaulį. Tiek nedaug, bet išties begalybę mes kiekvienas turime savyje.

Keliaujantys senjorai man yra įdomiausia ir patraukliausia visuomenės dalis. Tai žmonės, kurie keičia stereotipus ir verčia pasaulį aukštyn galvą. Jų amžius ir patirtis verčia žavėtis ir suvokti, kad gyvenimas tęsiasi… ir turi prasmę. Keliaujantys žmonės suvokia pasaulio trapumą, todėl kartais sudėtinga aprašyti tai, ką jauti ir matai. Nuostabu bandyti apie tai samprotauti, mąstyti ir tuo dalintis.

Šio žurnalo kelionių skilties rėmėjas – kelionių organizatorius „TOP TURAS“ kviečia senjorus keliauti, o tie, kurie mėgsta tai daryti ir nori kažką papasakoti, – rašykite. Dalinkitės savo šiluma ir išgyvenimais. Rašykite mums, laukiame: laurabalciute@gmail.com.

Daugiau kelionių idėjų: https://www.topturas.lt/lt/

Ar šis straipsnis buvo naudingas?
Išreikškite savo nuomonę ir taip padėkite mums tobulėti!
Patiko
Nepatiko