Kas yra meilė? Tai – daugiau nei gyvenimas…

„Aš esu Songailienė Eugenija… Dariaus Songailos mama“. Taip prasideda pokalbis su žavia senjore – studente, kuri visai neturi laisvo laiko. Tai – energinga, besišypsanti ir linksma moteris, jai likimas davė viską, gaila, bet ir ypatingai sunkų laiką.

Iš kur esate kilusi, kur prabėgo Jūsų gyvenimas?

Esu marijampolietė, čia gimiau, augau ir beveik visą gyvenimą gyvenau. Bendrojo lavinimo ir pedagogikos mokyklą baigiau Marijampolėje ir gavau paskyrimą į Plungę. Ten dirbau ketverius metus, susiradau vyrą – žemaitį. Susituokėm ir su tuo žemaičiu parkūrėm atgal į Suvalkiją. Mano vyras, atvykęs į Marijampolę, jautėsi puikiai, nes tai buvo žmogus, kuris mokėjo prisitaikyti. Čia gyvenom, vaikus gimdžiau, juos auginom ir visus metus čia dirbau. Aš buvau ir esu pradinių klasių mokytoja.

Ugdėte, mokėte ir lavinote mokinius, turite puikius savo vaikus. Kaip pavyko užauginti laimingus, savimi pasitikinčius ir klysti nebijančius žmones?

Mano vaikai geri, o Dariui ypatingai nieko ir nereikėjo, kaip sakydavo mano vyras, tas vaikas pats užaugo (juokiasi). Žinoma, vaikai patys neauga, kaip ir visi tėvai stengėmės, rūpinomės. Kai buvo mažiukas, tai Darius visada sakydavo, kad bus kareivis. Bet po to likimas susiklostė kitaip. Darius buvo dar pradinukas, antrokas, mokėsi dabartinėje „Ryto“ pagrindinėje mokykloje, visada buvo labai judrus vaikas, ir jį, bėgantį koridoriumi, pasigavo treneris Gintautas Žibūda ir, žinoma, nebepaleido. Nuo to laiko kaip ir prasidėjo Dariaus karjera. Mano sūnus gal ir buvo šiek tiek išskirtinis vaikas, – jis buvo aukštesnis, rankos ir kojos ilgesnės. Mokėsi vidurinėje, baigė Marijampolės technikumą, kur įgijo traktorininko specialybę, bet jis visą laiką daug sportavo ir žaidė „Lietuvos ryto“ komandoje, kuri dar tada buvo Marijampolėje. Ten ir buvo paimtas į Lietuvos jaunių rinktinę, pradėjo važinėti po Europą, žaidė įvairiose komandose. Tada jį pastebėjo treneris Steponas Kairys ir jo dėka Darius išvyko į Ameriką.

Augo Darius kaip auga visi vaikai, nieko išskirtinio. Sūnus nuo mažens buvo taikus, ramus berniukas, toks jis ir liko iki šiol. Buvo toks, koks buvo jo tėtis: niekada nesikarščiuodavo, nebuvo karštakošis, išvis tai buvo ramus vaikas. Ir dabar toks, varžybų metu jis kovoja, drąsiai žaidžia, su tom ilgom rankom „kabina“ kamuolius ir tiek. Kažkaip ramiai jis užaugo, jokių problemų neturėjom. Lengvas vaikas man buvo, klausė, gerai mokėsi. Kadangi visuomet buvo užsiėmęs, tai niekad neieškojo draugų kažkur šlaistytis. Darius nerūkė, negėrė ir iki šiol to nedaro. Na, kai buvo vaikas, kartą su draugais kažką iš varnalėšos lapo buvo susisukę pabandymui, žinot, kaip ir vaikai. Bet po to daugiau niekada. Na, žodžiu, geras vaikas buvo, mylimas ir mylintis. Mūsų šeima visada domėjosi sportu, aš pati, kai dar buvau jauna ir netekėjusi, žaidžiau ir krepšinį, ir tinklinį. Dar ir moksleiviškų medalių esu gavusi ne vieną. Sportas visada buvo mūsų šeimos akiratyje. Nors iš mano giminės aš turbūt vienintelė, kuri sportavau. Mūsų šeima didelė, esam trys sesės ir trys broliai, bet į sportą linkusi buvau aš viena. Mano vyras aukštas ir jo giminė – visi aukštaūgiai, matyt, Darius į vyro giminę.

Sakoma, kad moters pasaulis prasideda virtuvėje, ką labiausiai mėgdavo valgyti Jūsų šeima?

Mūsų šeimyna nebuvo išranki maistui, atsimenu, priverdu cepelinų puodą, susėda visa šeima. Visiems skanu ir sotu. Dabar, kai Darius atsiveža dukrytę, mano anūkę, tai ji visada prašo, kad iškepčiau vištienos su ananasais. Dabar jau kitaip, o anksčiau lietuviški patiekalai mums buvo skaniausi.

Apie meilę daug kalbama. Romantiška meilė, meilė – auka, paslaptis, kažkas mistiška ir nepaaiškinama. O Jums, kas Jums yra meilė?

Sunkus klausimas. Meilė tai yra jausmas, kurį privalome išjausti, suvokti, o šiaip apsakyti, kas yra meilė, gal ir neįmanoma. Nes tai yra viskas. Sunkus šitas klausimas, nes man atrodo, kad svarbiausia – mylinti šeima. Kai Darius išvažiavo į Ameriką, jūs net neįsivaizduojate, kaip aš tada jaučiausi. Savijauta buvo tokia, lyg būčiau praradusi sūnų, nes šeima man buvo viskas: vaikai, vyras, namai. Kai vaikai toli, mane apima begalinis ilgesys. Pamenu, pasiimdaviau Dariaus daiktus ir raudodavau balsu, kaukiau, o ne verkiau. Mano vyras tada mane ramindavo, sakydavo, kad baigčiau, nes išprotėsiu… Bijojo, matyt, dėl manęs. Todėl manau, kad meilė yra daug, turbūt – visas gyvenimas.

Graži ir laiminga Jūsų šeima. Ar tikrai fortūna atidavė tik tai, kas geriausia? Ar aplenkė negandos ir bėdos?

Turbūt didžiausia bėda buvo tada, kai vyrui atsitiko nelaimė. Jis tada susižeidė stuburą ir tapo visiškai neįgalus. Tada ir buvo mano gyvenime pats sunkiausias laikotarpis. Jis negalėjo nieko, dariau viską, ką reikėjo daryti. Deja, mano žmogus išgulėjo ant patalo aštuoniolika metų. Aš jį slaugiau, rūpinausi, mylėjau. Tai buvo sunkus laikas, bet, kaip sakoma „gyvenimas visko pažeria“, žmogus pripranti. Žinoma, gyvenime buvo visko: ir gražių metų, ir labai sunkių. Kartais manęs klausia, kaip tu ištvėrei tą laiką, bet tai buvo mano žmogus, aš negalėjau kitaip. Dariaus tėvelis jau šešeri metai, kaip išėjęs Anapilin. Aš esu našlė, bet net negaliu pagalvoti apie kitą žmogų, ir Darius, manau, nenorėtų kito žmogaus šalia manęs. Be to, tokio, koks buvo mano vyras, aš nematau, nerandu. Jis buvo man labai geras. Kad ir žemaitis, vedęs suvalkietę, bet mudu sutarėme gerai. Jis buvo dėmesingas, atidus, visada mane išklausydavo, niekad neprieštaraudavo, nusileisdavo man. Buvo protingas, nekonfliktiškas vyras. Ir mano Darius toks, koks buvo tėvas.

Aštuoniolika metų atiduota žmogui, kurį labai mylėjote. O Jūs pati, koks Jūsų laimės ir laisvės receptas?

Nors mano vyras buvo su negalia, aš nesijaučiau nelaiminga ar nelaisva. Jei man reikėdavo, aš išeidavau, išvažiuodavau. Manęs niekas nevaržė. Man vyras nepriekaištaudavo, kad išeidavau, ar vėlai grįždavau. Jis suprasdavo, kad gyvenimas tęsiasi, suvokdavo, kad man reikia draugų, kelionių. Aš labai daug apkeliavau su Onute Sakalauskiene, nes esu Marijampolės Trečiojo amžiaus universiteto studentė. Mes apvažiavom beveik visą Europą.

Ar teko ko nors gailėtis? Padariau ne taip, ar kažko nepadariau, o gal galėjau kitaip padaryti?..

Žinoma, gyvenimas ilgas, o žmogus daro klaidų. Labai išgyvenau išsiskyrimą su sūnumi, kai jis pradėjo gyventi Amerikoje. Sunku, kai vaikas toli, kitam pasaulio kampe. Kada vaikai užaugo, kai atsitiko bėda su vyru, pagalvodavau, kad aš per mažai vaikų turiu. Kvaila buvau, galėjau ir daugiau. Ir galimybės buvo, ir sąlygos. Bet, žinot, jaunos mamos: tie vaikai – tai rėkia, tai sunku, tai serga, tai vėl darbas. Turim tik du vaikus – dukrą ir sūnų. Todėl didžiausias apgailestavimas, kad vaikų turiu per mažai.

Ką veikia dabar Eugenija Songailienė?

Jau geriau neklauskit. Visai neturiu laisvo laiko, kad galėčiau visur suspėti. Pagrindinis užsiėmimas – tai Trečiojo amžiaus universitetas. Universitete yra keturiolika fakultetų, aš lankau septynis. Namie užsiimu įvairiais rankdarbiais. Siuvinėju atvirukus, kryželiu siuvinėju, artėja Velykos, kiaušinių primarginsiu, ruošiame muges. Su draugėm susibėgam, kavinėj pasivaišinam. Lankau ansamblį, dainuoju, mes, dešimt moterų, labai artimai bendraujam, per tiek metų nesam susipykę. Aš niekada nepasakau, kad negaliu, nepadarysiu, stengiuosi padėti. Kasdien – universitete, o savaitgaliais susitinku su artimaisiais, turiu neįgalią seserį, tai vieną dieną jai padedu. Dabar gyvenimas – laisvas: kur noriu, ten skrendu, ką noriu, tą darau. Man visko užtenka, išsiverčiu su savo pinigais ir dar kitiems padedu. Užtenka tiek, kiek turiu.

Kokią turite svajonę?

Dabar?.. Svajonę?.. Sulaukti nors vieno anūko vestuvių. Dukters sūnui jau dvidešimt ketveri, tai pats vyriausias anūkas, norėčiau pabūti jo vestuvėse, nes man jau septyniasdešimt dveji.

Senjorai yra ypatinga visuomenės dalis, tai – žmonės, kurie turi laiko sau. Ko Jūs palinkėtumėte senjorams?

Palinkėčiau nesėdėti užsidarius namuose, yra visokių užsiėmimų. Galima burtis į bendruomenes, bendrauti su žmonėm. Tada pats būni linksmesnis, geresnis, nuotaikingesnis. Nedejuoti dėl ligų, pinigų, nes vis tiek kitaip nebus. Ir gyventi tą laiką, kurį mums duoda gyvenimas. Atsisukime kiekvienas į save, mąstykim pozityviai ir bus viskas gerai. Kaip mano mama sakydavo: „Nepykime, kaip radome, taip ir paliksime“. Smagiausiai yra tada, kai galime bendrauti su žmonėm, todėl darau viską, kad galėčiau susitikti, pasikalbėti ir kad liktų pats svarbiausias ryšys su žmonėmis. Tai gal toks dabar yra mano gyvenimo credo.

Ačiū už pokalbį.

Autorė:  Noriu dar pridurti, kad E. Songailienė yra puiki aktorė, vaidina Marijampolės Trečiojo amžiaus universiteto dramos studijoje. Kai susitikome pirmą kartą, įsiminė jos pasakyta frazė: „Turiu vyrą, nesvarbu, kad miręs, – jis vis tiek šalia manęs“. Tarsi patvirtindama mintį, kad pats svarbiausias yra žmogaus ryšys su žmogumi. Nėra išėjusių, yra tik pamiršti…

Daina BARONĖ

Asmeninio archyvo nuotraukose – Eugenijos rankdarbiai.