Laimingi senjorai yra realybė ar neišnaudota galimybė?

senelis

Šiuolaikinė žiniasklaida garbina jaunystę. Žmonės ja tiki ir pradeda suaugusiojo gyvenimą optimistiškai nusiteikę. Vėliau jie privalomai turi išgyventi įvairias amžiaus krizes, iš kurių baisiausia (o gal populiariausia) pusamžio krizė bei išėjimas į pensiją. Taigi tarsi turime tikėti, kad gyvenimas – liūdna kelionė iš žaižaruojančių aukštumų į niūrų slėnį. Ar tai patvirtina moksliniai tyrimai? Kada žmogus laimingiausias?

Apie gyvenimo kokybę ir gerovę šiandien jau surinkta daug įvairių duomenų. Apklausos vyksta dviem kryptimis. Vienu atveju domimasi, kaip žmonės jaučiasi kuriuo nors metu, o kitu – kaip apskritai vertina savo gyvenimą. Vienu atveju tiriama emocinė, o kitu – bendroji gerovė. Antai susipykę sutuoktiniai atsakys, kad buvo pikti, nuliūdę, nelaimingi, bet šiaip jau geriau vertins savo gyvenimą nei vienišiai. Šie tyrimai leidžia įvertinti įvairių visuomenės grupių gyvenimo kokybę. Viena tokių grupių – skirtingo amžiaus žmonės. Duke universiteto (JAV) tyrėjai apklausė trisdešimtmečius ir septyniasdešimtmečius. Tyrimo tikslas buvo paprastas – sužinoti, kokio amžiaus žmonės laikomi laimingesni? Atsakymą buvo lengva numanyti – abiejų grupių tiriamieji atsakė, kad laimingesni trisdešimtmečiai. Kiek vėliau šių grupių atstovai buvo klausinėjami, kiek laimės jie iš tikro patiria. Atsakymas nustebimo tyrėjus – daugiau laimės patirdavo septyniasdešimtmečiai.

Panašūs tyrimai atlikti daugelyje šalių. Rezultatai panašūs: jaunystei būdinga nerūpestinga laimė, kuri vis menkėja ir, perkopus maždaug 50 metų, iš jos mažai kas belieka. Vėliau pasitenkinimo gyvenimu jausmas ima augti ir solidus šešiasdešimtmetis jaučiasi kone geriau už dvidešimtmetį. Daugelyje šalių didžiausio „nelaimingumo“ yra sulaukusieji 46 metų. Žinoma, yra ir skirtumų. Kultūra, tradicijos, ekonomikos padėtis veikia piliečių laimę. Todėl Šveicarijoje daugiausia nusivylusių gyvenimu bus tarp 35-mečių, o Ukrainoje – tarp 60 metų žmonių.

Jeigu žinome dėsningumą, galima pamėginti suprasti, kodėl jis atsirado. Psichologiniai tyrimai rodo, kad vyresni žmonės daugiau dėmesio skiria dalykams, kurie svarbūs dabar. Todėl jie atidesni savo ir aplinkinių jausmams. Be to, vyresni žmonės geriau sprendžia konfliktus, nes geriau valdo savo jausmus. Veikiausiai dėl šios priežasties jie yra atlaidesni kitų prasižengimams. Vyresni žmonės geriau suvokia savo stiprybes ir silpnybes, o todėl nustoja siekti to, ko nepasieks, ir nebebando, vaizdžiai kalbant, nukabinti žvaigždžių nuo dangaus.

Įprasta „bėdavoti“ dėl gyventojų senėjimo, kuris suvokiamas kaip našta ekonomikai, kaip skubiai spręstina demografinė problema. Tačiau į situaciją galima pažvelgti ir pozityviau. Vyresnių žmonių visuomenė gali būti linksmesnė ir labiau patenkinta gyvenimu. Ko reikia, kad taip nutiktų? Ne visi vyresnio amžiaus žmonės yra laimingi, ne visų žmonių laimė auga drauge su nugyventais metais. Todėl tikrai svarbu suprasti, kas skiria „laiminguosius“ ir mažiau sėkmingus jų bendraamžius. Norint būti laimingam pirmiausia reikia paties žmogaus pastangų. Minėtos Duke universiteto specialistų apklausos patvirtino, kad norint geriau jaustis, reikia labiau domėtis aplinkiniais, dalyvauti labdaros, savanoriškų ir panašių organizacijų veikloje ar bent lankyti bažnyčią. Reikia kurti ar atkurti ryšius su giminėmis, vaikais, anūkais bei artimaisiais. Ir suprantama – rūpintis sveikata, atsisakyti žalingų įpročių, kurie, beje, vyresniame amžiuje jau nebeteikia tiek trumpalaikio malonumo kaip jauname. Specialistai pasiūlė ir lengvai įgyvendinamus sprendimus, kurie padėtų vyresniesiems pasijusti laimingesniais. Paaiškėjo, kad ypač gerai pagyvenusius žmones nuteikia bendravimas su bendraamžiais. Vadinasi, žmogus pirmiausia turi siekti neužsidaryti tarp keturių sienų, o kuo daugiau laiko praleisti tarp kitų žmonių. NVO (nevyriausybinių organizacijų) savanorių organizuojami pasivaikščiojimai, susitikimai parkuose, miesto skveruose, kuriuos noriai lanko daugiau laisvo laiko turintys senjorai tam puikiai pasitarnavo. (Gaila, kad Lietuvoje tokių iniciatyvų reta, o ir klimatas joms nelabai palankus).

Vyresnių žmonių pasitenkinimą gyvenimu pastebimai padidina, jei jie žino, kokias medicinines, socialines paslaugas nemokamai ar lengvatinėmis sąlygomis gali gauti iš visuomenės. Čia itin reikšmingas vaidmuo tenka vyresniųjų mokymams naudotis naujausiomis informacinėmis technologijomis, pirmiausia kompiuteriais. Savanorystė irgi sustiprina vyresniojo amžiaus žmonių pozityvius išgyvenimus. Padėdami kitiems jie, kaip ir jauni žmonės, dalyvaujantys savanoriškoje veikloje, randa naujų draugų, įgyja naujų įgūdžių ir pajunta savo svarbą. Regis šie sprendimai nėra itin nauji ar nežinomi. Bet neretai tarsi „pamirštami“. O drauge sumenksta tikimybė, kad brandus amžius taptų laimės amžiumi.

Psichologas Gediminas NAVAITIS