Kuo svarbios dienos iki Šv. Velykų?

Aš esu su jumis per visas dienas, iki pasaulio pabaigos.“ (Mt.28,20)

Mirė žmogus. Danguje Dievas pasisodina šalia ir rodo žmogui jo gyvenimo kelią: „Matai, visada buvau su tavim“.
Ir tikrai: kelyje žmogus mato dvejus pėdsakus. Tačiau vienoje vietoje lieka viena pora pėdų. Priekaištauja žmogus: „Tai buvo sunkiausi gyvenimo metai, pilni nevilties, baimės, kančios beprasmybės, nes Tu mane palikai“.
„Tai – ne tavo pėdos. Kai tau buvo nepakeliamai sunku, aš paėmiau tave ant rankų ir nešiau, tik tu nesiglaudei prie manęs, o blaškeisi ir stengeisi ištrūkti. Būtum glaudęsis – būtum atradęs ir paguodą, ir ramybę, ir savo kančių prasmę,“ – atsakė jam Dievas.

Ruošdamiesi didžiausiai krikščionių šventei, ketvirtadienį tikintieji pradės Didįjį tridienį – iki šeštadienio vakaro paminės didžiuosius tikėjimo slėpinius, apmąstys Kristaus kančią. Mažiau religingi kaip ir kasmet švarins namus ar kitaip ruošis Velykoms.

Didysis ketvirtadienis – paskutinės vakarienės paminėjimo diena. Tai pirmoji Kristaus kančios diena – skausmingas Kristaus atsisveikinimas su pačiais artimiausiais žmonėmis.

Didysis penktadienis – Jėzaus kančios ir mirties ant kryžiaus diena. Jis kentėjo už mus, savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus tikėjosi patraukti visus prie savęs. Tad kiekvienas pamąstykime: ar aš esu tas, kuris vertas Kristaus begalinės meilės, ar aš esu patrauktųjų tarpe ir ką dar turėčiau padaryti, kad būčiau vertas viso šito?

Didysis Šeštadienis yra tylos diena. Bažnyčia kartu su Marija laukia Viešpaties prisikėlimo. Kiekvieno iš mūsų gyvenimuose yra buvę tamsių ir ūkanotų dienų, tylos dienų, lydimų jausmo, jog viskas prarasta. Tokia diena buvo ir Didysis Šeštadienis, kai Kristaus mokiniams atrodė, jog liko tik kapo tamsa, jog viskas nepataisomai griuvo. Tačiau Didžiojo Šeštadienio tamsa buvo nugalėta. Ir mes, išgyvendami savo asmeninius „didžiuosius šeštadienius“, turime tai atsiminti ir iš to semtis vilties.

Didysis Šeštadienis baigiasi Velykų naktimi. Didįjį Šeštadienį bažnyčioje šventinamas vanduo, o šventoriuje – ugnis, kurią parsinešus, reikia apeiti aplink namus, kad negandos išbėgiotų. Šventintu vandeniu šlakstydavo namus nuo perkūnijos, laukus – kad geras derlius būtų. Tą dieną visa šeimyna sėda dažyti kiaušinių, šeimininkės kepa pyragus. Jei tą dieną vėjas pūs iš vakarų, ateinanti vasara bus lietinga, jei iš pietų – bus šilta.

Ankstų rytmetį, tekant saulei prasideda Prisikėlimo pamaldos.

Mielieji, laukdami šviesaus Velykų ryto, prisiglauskim prie Dievo visi tie, kuriems trūksta ramybės, užuojautos ar paguodos…

Ligita ŠOLIŪNIENĖ

Ar šis straipsnis buvo naudingas?
Išreikškite savo nuomonę ir taip padėkite mums tobulėti!
Patiko
Nepatiko