M. K. Čiurlionis – pažįstamas ir dar neatrastas

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – patį ryškiausią pėdsaką Lietuvos kultūroje palikęs kompozitorius ir dailininkas. Per vos dešimt metų trukusį kūrybos kelią jis sukūrė apie keturis šimtus muzikos kūrinių. Tuo pat metu, per vos šešerius metus, jis nutapė daugiau nei tris šimtus paveikslų, sukūrė nemažai grafikos darbų. Pasaulyje taip pat pripažintas ir vertinamas lietuvių tapytojas bei kompozitorius M. K. Čiurlionis gali būti naujai atrandamas kasdien. Štai, pavyzdžiui, ar žinojote, kad didis menininkas taip pat rašė literatūros kūrinius?

MUZIKA

M. K. Čiurlionis buvo pirmasis profesionalus Lietuvos kompozitorius, taip nuoširdžiai susidomėjęs lietuvių liaudies dainomis – ne tik jas harmonizavo, naudojo jų melodiką savo originaliuose kūriniuose, bet ir rinko jas, analizavo jų savybes publicistikos straipsniuose. O štai šio genijaus mintys apie muziką:

• Muzika – tai dievų kalba, jinai stebuklus daranti, nutildanti laukinius žvėris, statanti pilis… Kuomet ji prasidėjo, niekas negali susekti. Nestebėtina. Užgimė ji drauge su žmogaus siela ir yra jo svarbiausioji ir pirmutinė kalba.
• Muzika – tai Dievo pasiuntinys, atsiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas, raminti širdis, suvargusias gyvenimo rūpesčiuose, guiti iš jų melus, nedorybes, pavydus, neapykantas.
• Kompozitorius kūrimo valandą turi turėti tik vieną mintį ir vieną troškimą. Jei nori parašyti gerą sonatą – paskęsk joje.
• Laikas – tai labai svarbi poema, tik man orkestro grojama. Kažkas man trukdo klausyti – nieko negirdžiu. O gaila, kompozicija eina vis toliau, galbūt netrukus pasibaigs. Tai, ko neišgirdai, – pražus. Ta kompozicija – tai gyvenimas, ir ji tik vieną kartą būna grojama.
• Mūsų credo – tai mūsų seniausios dainos ir mūsų ateities muzika. Tos dainos – tai tartum brangaus marmuro uolos, ir laukia jos tik genijaus, kur mokės iš jų pasigaminti nemirštančius veikalus.

DAILĖ

M. K. Čiurlionio dailė yra itin originali, pripildyta fantazijos, simbolių, formų, įvairių gamtos vaizdų ir muzikinio mąstymo atgarsių. Menininkas yra sakęs: „Dailininko pareiga išreikšti paveikslu tai, ką jis nori, o žiūrovo pareiga – jį suprasti“. Tačiau keletą tapytų paveikslų M. K. Čiurlionis yra aprašęs ir žodžiais. Galbūt šios jo mintys suteiks daugiau potyrių žiūrint į seniai pažįstamus kūrinius?

„Karalių pasaka“

M. K. Čiurlionis. Karalių pasaka

Išėjo karalius su karaliene į mišką. Tai buvo nepaprasta milžinų Karališka pora ir nepaprasta buvo tas milžiniškas miškas. Tai viskas pasakiška, didinga. Medžių šakose tilpo didžiuliai miestai, rūmai ir bokštai.
Karalius ir Karalienė dėvėjo pasakiškus tautinius rūbus. Jų galvas puošė išdidžios karūnos. Tame tamsiame milžiniškame miške jie ieškojo tos vietos, iš kur švieselė švietė. Ir pagaliau jie rado ant žemės, tarp galingų tamsių stuobrių, mažytį saulės šviesa spindintį daiktelį.
Karalius jį paėmęs į rieškutes ir drauge su Karaliene ilgai žiūrėjo ir stebėjosi, klausdami vienas kito- kas čia galėtų būti? O tai juk paprastas, mums taip gerai visiems žinomas, lietuviškas kaimas. Jis spindi pasauliui savo savotiška kultūra.

„Lietuva“

M. K. Čiurlionis. Raigardas III

O virš tų krantų, virš to mylimo Nemuno dangus toks skaistus, švelnus, toks lietuviškas – žiūri žiūri ir negali atsižiūrėti. Tuomet širdis smarkiau pradeda plakti, o siela nudžiugus himną pradeda giedoti Tam, kuris tėvynę tau davė Lietuvą.
O! Ir graži gi ta mūsų Lietuva. Graži savo liūdnumu, graži paprastumu ir širdingumu. Nėra čia kalnų, debesis remiančių, nėra kaskadų ūžiančių; pažvelk tik aplink – koks graudus paprastumas tame reginyje!
Laukas kaip didelis šilkinis kilimas su tamsiai ir šviesiai žaliais langeliais; per lauką juokingai vingiuoja kelias ir pranyksta kažkur grioviuose; palei kelią kryžius, o šalia jo beržas stovi ir verkia. Toli horizonte mėlynuoja miškas. Prisiartink prie jo, tai jis tau paslaptingu kuždesiu seną seną legendą apsakys arba raudą graudžiai pradės ošti.

„Gyvenimas“

M. K. Čiurlionis. Bičiulystė

Pasaulis – tai didžiulė drobė,
Kurioje kiekvienas paliekame žymę.
Šviesią, Tamsią,
Pasaulis – tai knyga, kurią mes rašome.
Visą gyvenimą. Po raidę.
Po žodį, po eilutę.
Kiek sugebame.
Žmogus ateina į žemę su Saule.
Išsaugokime ją ir
Žvarbiausiomis dienomis,
Kad galėtume kurti nuostabią
Saulės simfoniją
Gyvenimui!

„Jūra“

M. K. Čiurlionis. Jūros sonata

Galinga jūra. Didi, beribė, neišmatuota. Visas dangus apgaubia savo mėlyne tavo bangas, o tu, didybės pilna, alsuoji tyliai ir ramiai, nes žinai, kad nėra ribų tavo galiai, tavo didybei, tavo būtis begalinė. Didi, galinga, puiki jūra! Naktį į tave žiūri pusė pasaulio, tolimos saulės tavo gelmėse skandina savo mirkčiojantį, paslaptingą miegūstą žvilgsnį, o tu, amžinoji milžinų karaliene, alsuoji ramiai ir tyliai, nes žinai, jog viena esi, ir niekas tau ne valdovas.
Tu raukaisi, mėlyname tavo veide tartum nepasitenkinimas. Tu raukaisi? Nejau tai rūstybė būtų?
Kas drįstų, o nesuvokiama begalinėj didybėj jūra, kas drįstų prieš tave stoti?

Dar keletas prasmingų M. K. Čiurlionio citatų

Meilė – tai saulėtekis, vidurdienis, ilgas ir kaitrus, ir vakaras, stebuklingas ir tylus, o ją pagimdė ilgesys.

• Meilė – tai akimirka, švystelėjanti visų saulių ir žvaigždžių visatos spindesiu.
• Meilė – tai vieškelis į saulę, grįstas aštriais deimantais, kuriuo turi eiti basas.
• Žmogui vienui vienam būna tvanku, ankšta ir tamsu. Žmogaus siela neturi sparnų primygti nuosavam „aš”. Sunku jai tada, bet kuo plačiau sparnus išskės, kuo didesnį ratą apsuks, tuo bus lengviau, tuo laimingesnis bus žmogus.
• Žmogus, gyvendamas su žmonėmis, visuomet daro gera, ir niekuomet jo gyvenimas nenueina niekais.
• Kaip tai nuostabu – būti reikalingam žmonėms ir jausti šviesą savo delnuose.
• Reikia turėti šviesos su savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie, išvydę patys, rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu, kad nestovėtų tamsybėse.

Ligita ŠOLIŪNIENĖ