Trumpa kojinių istorija

Kojinės šiais laikais yra neatsiejamas kasdienis aprangos elementas. Nei vyrai, nei moterys, nei vaikai savo gyvenimo neįsivaizduoja be kojinių ar pėdkelnių. Tačiau ne iš karto jos tapo šiltomis ar patogiomis, – kojinėms teko praeiti ilgą istoriją, apie kurią norime papasakoti Jums.

Kojinių istorija prasidėjo nuo akmens amžiaus, kai ledynmečiu neandertaliečiams reikėjo apsisaugoti nuo šaltų oro sąlygų. To meto žmonės odos gabalėlius apvyniodavo aplink koją, o iš viršaus juos pritvirtindavo odos raišteliais. Sunku pasakyti, toks dizainas buvo batų ar kojinių prototipas, bet jis atliko abi funkcijas. Pasak Graikijos poeto Hesiodo, VIII a. pr. Kr. senovės graikai dėvėjo kojines (piloi), kurios buvo pagamintos iš veltų gyvūnų plaukų. Pirmosios kojinės kaip aprangos dalis atsirado senovės Graikijoje iš moteriškų šlepečių. Tai buvo patogus, minkštas apavas, susiūtas iš plonytės odos, tuo pačiu atstojęs ir kojines, ir kambarines šlepetes (soccus). Pamažu ir vyrai pratinosi jas avėti, tačiau tik namų aplinkoje. Šią madą nusižiūrėjo ir Romos imperijos gyventojai. O štai IV a. baltos lininės kojinės jau buvo katalikų kunigo kostiumo dalis.

Jau senovės graikės ir romėnės turėjo su kojinėmis vargo. Kad nereikėtų vaikščioti basomis įsispyrus į sandalus, jos kantriai megzdavo kažką panašaus į blauzdines. Dar tūkstantį metų po to dauguma žmonių saugodavo kojas nuo šalčio tik vilnoniu audeklu. Tokios kojinės būdavo pritvirtinamos prie berankovio švarko, odinio diržo ar kelnių apačios. Megztas nuo kelnių atskirtas kojines pradėta mūvėti tik XVI a. Iš pradžių jos saugojo nuo šalčio, o kadangi vyrų kelnės buvo trumpokos, kai kurie tuo pačiu metu net maudavosi po kelias poras. Vėliau vyriškų kojinių ilgis kito pagal kelnių dizainą.

Mada reikalavo, kad kojos būtų dengiamos spalvotu ar baltu šilku. Aksomines, šilkines kojines vyrai ėmė nešioti XIII – XIV a. Tai, žinoma, lietė tik turtinguosius. Vėliau valstiečiai pradėjo mūvėti avies vilnų kojines, kurias jiems megzdavo žmonos. Kai kojinių su kelnėmis nebejungė siūlė, atsirado būtina naujovė – keliaraiščiai. Juos rišdavosi tik aukštuomenė – juk kitiems tokia prabanga, kaip šilkinės kojinės, buvo neprieinama. Keliaraiščiai būdavo meniškai išpuošti auksu ir sidabru, kartais netgi nusagstyti brangakmeniais. XVIII a. vyrai susegdavo trumpas kelnes ir kojines raiščiais su metalinėmis sagtimis. O „be siūlės“ buvo paskutinė mada. Pirmoji moteris, į savo garderobą įtraukusi kojines, buvo Liudviko XV numylėtinė markizė de Pompadur. Jos pavyzdžiu pamažu pasekė ir kitos kilmingosios rūmų damos.

Kadaise kojinės net buvo laikomos „nepadoriu“ daiktu. XVII a. Prancūzijos katalikų kunigai buvo ne juokais susirūpinę šia problema: mat rimtai manė, kad kojinių mada grėsė jų globotinių sielos išganymui. Pasipiktinę vieno anglų studento, ketinusio imtis kojinių mezgimo, išradimu, jie privertė mezgėjus bėgti į Vokietiją. Kai 1589 metais William Lee išrado trikotažo ir mezgimo mašiną, Prancūzijos karalius Henris IV pastatė pirmąjį megztų kojinių fabriką. Tačiau karalienei Elžbietai I nepatiko toks išradimas, nes mezgė ne šilkines kojines aristokratams, bet šiurkščias vilnones kojines.

Ir po Pirmojo pasaulinio karo, kai itin trūko medžiagų, vyrų kojinės pagaliau buvo sutrumpintos bei paverstos tokiomis kojinėmis, kokios yra šiandien. XX amžiuje patogumo suteikė ant kojinių atsiradusi tampri juostelė, kuri padėjo tvirtai laikytis. Palaipsniui kojinių dizainas keitėsi, kol patenkino visų poreikius – dėvėti su kostiumu, sportui, laisvalaikiui ar kasdienai.

Moterų pėdkelnių pokyčiai atsiskleidė 1938 metais, kai Amerikos chemijos kompanija išrado nailoną, kurio dėka kojinės tapo elastingos. Iki tol kojinės buvo gamintos iš šilko, medvilnės ir vilnos.

Šiandien vyriškos kojinės pasitraukė į antrąjį planą, užleisdamos vietą plonyčiam tinklui, kuris gaubia damų kojas ir vilioja stipriosios lyties atstovų akis.

Ligita ŠOLIŪNIENĖ