Kaip gyvena šių dienų senjoras?
Jau kelerius metus 33-ejų Laura Balčiūtė su komanda leidžia nemokamą žurnalą senjorams „60+“, kuris jau tapo socialiniu projektu su išsiplėtusia veikla. Šio projekto jauna trijų vaikų mama ėmėsi iš noro padėti vyresnio amžiaus žmonėms prasmingai ir džiugiai nugyventi šį periodą, paįvairinti jų kasdienybę. Per tą laiką, nuolat bendraudama su vyresnio amžiaus žmonėmis, moteris sako pastebėjusi, kad tema „senjorai“ Lietuvoje yra problema. „Jau nekalbant apie mažas pensijas, dėl ko jie patys skundžiasi, senjorams labai trūksta valstybės dėmesio, veiklų – ypač rajonuose, o blogiausia, kad yra nemažai manančių, jog jiems išvis nieko nereikia“, – sako pašnekovė.
L.Balčiūtė neslepia – per tuos kelerius metus buvo visko: ir ašarų, ir svarstymų, kad galbūt nei šaliai, nei senjorams tokio projekto nereikia. Tačiau rankų nenuleido nei ji, nei komandos nariai, projektas toliau vystomas ir vis sparčiau įsibėgėja, visa komanda daug dirba, atsižvelgdama į senjorų poreikius, dominančias temas, kasdienybės aktualijas.
Šiuo metu intensyviai bendradarbiauja su savivaldybėmis, turizmo centrais, nes pradėjo vykdyti projektą „Lietuva – senjorams“, kuriuo skatina keliauti po įvairius šalies kampelius ir juos pažinti.
„Nuolat vyksta rėmėjų paieška, kasdien kreipiamės į verslo įmones, kad galėtume pasiūlyti nemokamą leidinį ir veiklas senjorams, kad pasiektume ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir rajonuose, kaimuose, net atokiuose vienkiemiuose gyvenančius vyresnio amžiaus žmones. Labai stengiamės, bet lengva nėra. Apskritai Lietuvoje daryti ką nors, kas susiję su senjorais, yra ganėtinai sunku“, – teigia L.Balčiūtė.
– Kodėl taip sakote?
– Su komanda pastebėjome, kad supratimas ir požiūris į senjorus yra problema. Miestuose senjorai dar sulaukia kokių nors pasiūlymų, paslaugų, renginių, tačiau rajonuose jie tikrai yra užmiršti. Ką jau kalbėti apie kaimus, kuriuose emigravęs jaunimas paliko savo tėvus, senelius?..
Juk ten nėra interneto, kaip didesniame miestelyje, kur jį siūlo vietinė biblioteka, ten per dieną važiuoja vos vienas autobusas ir nėra net kur maisto nusipirkti. Tad apie kokią spaudą ten kalbėti, jei žmonėms neužtenka pinigų vaistams, skanesniam kąsniui? Dėl to labai reikalingas bet koks įmonių, verslininkų palaikymas, kad galėtume didinti tiražą ir su savo žurnalu nukeliauti ten.
Pabendravusi su kai kurių įmonių, valstybinių institucijų atstovais, susidariau įspūdį, kad žmonėms atrodo, jog senjorai nieko neperka, nevalgo, negeria, į tualetą nevaikšto, žodžiu, jiems nieko nereikia, jie tik laukia mirties ir viskas. Yra tokia pilka masė, kuri niekam neįdomi, nors mūsų šalies visuomenė senėja. Visi kreipia dėmesį į jaunimą, skatina jį sugrįžti, bet niekas nemato, kas yra aplink mus. Senjorus palieka likimo valiai.
Paskaitinėkite savivaldybių interneto svetaines – ten visas dėmesys sutelktas į jaunimą, vaikus, ūkininkus, tačiau nieko dvasingo, pagarbaus, suprantamo, nukreipto į ilgą gyvenimą nugyvenusį žmogų. Klausiame savivaldybėse, kas organizuojama, kas daroma šiems garbingo amžiaus žmonėms – mes paskelbsime, kad jie sužinotų, tačiau negauname jokių žinių. Darbuotojai, kurie gauna algą už socialinę veiklą, suinteresuoti kitais sluoksniais, arba, kaip sakė viena valdininkė, „čia ne pirmo būtinumo reikalas, dėl ko suktume galvą“.
Jei senjoras yra aktyvus žmogus, visą gyvenimą toks buvo, jis ir pats ką nors organizuos, dalyvaus Trečiojo amžiaus universitetuose, renginiuose, kuriuos didesniuose miestuose rengia bibliotekos, visuomenės sveikatos centrai. Tačiau, jei jis nebuvo aktyvus, į jį niekas ir nekreips dėmesio.
– Kokią išeitį matote šioje situacijoje?
– Labiausiai norėčiau paskatinti pačius senjorus kreiptis į valstybės institucijas ir drąsiai, garsiai kalbėti apie tai, kad jie yra, kad jie nori gyventi ir garbingai senti. Deja, to, kad su senjorais dirbančios įmonės, žmonės stengiasi dėl jų gerovės, nepakanka, reikia, kad jie patys garsiai apie tai kalbėtų, pasakytų, kad jiems reikia kokių nors socialinių projektų, galimybių.
Kai kuriose užsienio šalyse senjorai tikrai gyvena puikiai, palyginti su mūsiškiais. Labai dėl to liūdna, nes žmonės tikrai yra nusipelnę ir dėmesio, ir geresnės, įdomesnės senatvės. Kokia brandaus amžiaus savijauta ir nusiteikimas gali būti, jei jis nerimauja dėl ateities: silpstančios sveikatos, brangių vaistų, didėjančių komunalinių mokesčių ar žinojimo, kad slaugos ligoninėse – dviejų ar trijų šimtų žmonių eilės?..
Pavyzdžiui, rajonuose senjorai visiškai užmiršti, ten nėra jokių veiklų. Taip, tokiu atveju patiems žmonėms reikėtų burtis į būrelius, organizuotis tuos užsiėmimus, vakarėlius ir pan. Bet čia reikia ir tokio požiūrio. Kai kur yra susibūrimų, bendraminčių grupių, tačiau jie bendrauja tarpusavyje ir apie tokią veiklą kiti tų apylinkių gyventojai net nežino.
Mūsų nauja veikla – internetinis katalogas su kiekvienoje savivaldybėje įsikūrusiomis senjorų organizacijomis. Jame to miesto, rajono žmonės galės rasti sau patrauklią veiklą. Deja, nepaprastai stringame su informacijos stoka. Savivaldybių atstovai nesistengia padėti ir ignoruoja tokią mūsų idėją, taigi, tokios organizacijos tapusios vos ne „pogrindžio veikla“.
– Išties sudėtinga situacija. Žinoma, džiugu, kad yra tokių žmonių kaip jūs, kuriems ne tas pats, kurie stengiasi ir daro. Pasidalykite savo pastebėjimais, kuo gyvena senjorai, kas jiems aktualu?
– Aktualiausia, kad ir kaip bėgau nuo šios temos, jiems yra sveikata. Bet tai natūralu, kad ir kokia jauna siela išliktų, kūnas, deja, susidėvi. Kasdien stebime interneto svetainės www.60plius.lt lankomumą, straipsnių skaitomumą, su sveikata, natūralia gyvensena, dvasingais ir įkvepiančiais dalykais susiję straipsniai yra skaitomiausi.
Jiems labai svarbus rodomas dėmesys. Matyti, kaip jie gerai jaučiasi, kai yra kur nors pakviečiami, kai kur nors dalyvauja, kiek užsidegimo jų akyse ir kalboje atsiranda. Itin stebina mūsų interneto svetainės, kuri jau tapo dienraščiu dėl kasdienių aktualijų publikavimo, statistika. Negalėjome patikėti, kad Velykų, Mamos dienomis sulaukėme daug skaitytojų. Išvada: senjorai didžiausias šeimos šventes leidžia internete, o ne artimųjų aplinkoje, yra vieniši ir pamiršti. Ar tai ne signalas mums visiems?..
– Ko jie pasigenda?
– Pagrindinis dalykas, kankinantis daugelį, yra mažos pensijos. Žmonėms apmaudu ir pikta, kad visada čia gyvenę, mokėję mokesčius, dabar negali senti oriai ir laimingai, kaip norėtų. Juk jiems per brangūs bilietai į teatrą, žymių atlikėjų koncertus arenose, net svajonėse nėra apsilankymo pajūryje ar kurorto sanatorijoje.
Atmetus pensijų klausimą, senjorai išties pasigenda ir mano minėto dėmesio, bendravimo, ir pagarbos. Juk kiek matome daugiabučiuose prie lango rymančių senolių, kiek jų laiką leidžia ant suoliuko prie laiptinės ar parduotuvėse būriuojasi prie nukainotų prekių skyriaus.
– Jūsų leidinio tikslas buvo pasiūlyti jiems veiklų, pramogų. Kaip tai vertina patys senjorai? Ar noriai priima pasiūlymus, dalyvauja?
– Juos domina įvairūs nemokami renginiai, tačiau keisčiausia, kad jie kokiuose nors konkursuose dalyvauja labai vangiai. Ir feisbuke turime savo bendruomenės ratą, rengiame konkursus, patys džiaugiamės, kai įmonės remia, skiria prizų, dalijamės ta žinia ir kviečiame dalyvauti, o senjorai juose nedalyvauja. Kodėl? Tiesą sakant, nežinau, o juk taip norisi jiems dovanoti, suteikti kuo daugiau džiugių akimirkų. Buvau susidariusi nuomonę, kad jie gal nedrįsta dalyvauti. Kitų manymu, vyresnio amžiaus žmonės baiminasi tų visų apgaulių, sukčių ir dėl to šito vengia.
– Kai kalbėjomės su jumis prieš porą metų, sakėte turinti norą suvesti jaunus žmones su vyresniais, anūkus su seneliais. Ar pavyksta tai padaryti?
– Bendraujame su organizacijomis, kurios dirba su senjorais. Tų organizacijų nariai – jauni žmonės. Jie vertina vyresnius žmones, su jais bendrauja, organizuoja šventes, o senjorams tai labai svarbu.
Skatiname senjorus kur nors nueiti su anūkais, patiems parodyti iniciatyvą. Mūsų planuose – rengti įvairaus pobūdžio susitikimus su senjorais ir jaunais žmonėmis, per kuriuos būtų galima pasidalyti patirtimi, ko nors pasimokyti ir pan.
– Pakalbėkime apie kiek linksmesnius dalykus – kas, jūsų pastebėjimu, džiugina vyresnio amžiaus žmogų?
– Jei žmogus laimingas pats savaime, jis džiaugiasi viskuo, kad ir danguje pasirodžiusia saule. Kalbant apskritai, senjorai džiaugiasi dėmesiu, bendravimu, renginiais, akcijomis, nuolaidomis. Tačiau ir šiuo atžvilgiu man tikrai yra tekę sutikti įvairių žmonių, tarp jų – ir tokių, kurie, nepaisant mažų pensijų ar kitų gyvenimo sunkumų, sugeba juo džiaugtis. Tai tik dar kartą patvirtina jau išsakytą mano mintį, kad viskas priklauso nuo paties žmogaus, nuo jo požiūrio.
– Be abejonės, kai kurie senjorai vis dar dirba, kiti galbūt turi savų užsiėmimų. Tačiau yra tų, kurie niekuo ypatingu nebeužsiima. Kaip senjorai leidžia savo laisvą laiką?
– Kaip ir sakėte, kai kurie dar tikrai dirba, tad ir to laisvo laiko tiek daug neturi. Didžiuosiuose miestuose senjorai turi kur išeiti: yra nemokamų koncertų, spektaklių, kitų renginių. Valstybiniai sveikatos visuomenės biurai organizuoja labai daug renginių, tad pasiūlos yra. Tačiau kaimuose, tiesą pasakius, lieka tik namų aplinka – namai, bažnyčia, sodas, daržas, jei jį turi, nes ten nėra kur nueiti ir ką nuveikti.
– Jums tenka daug bendrauti su senjorais ir gilintis į jiems aktualias temas, matyti jų gyvenimo būdą, galimybes. Kokios mintys aplanko pačią, galvojant apie gyvenimo etapą, kuris laukia ateityje? Džiugina ar liūdina?
– Aš šiaip esu pozityvus žmogus, stengiuosi į gyvenimą žiūrėti pozityviai, dedu dideles pastangas ir tikiuosi, kad senatvę nugyvensiu laimingai, kad rasiu bendraminčių, neužsidarysiu tarp keturių sienų. Aišku, negali žinoti, kaip viskas bus, ne viskas vien nuo mūsų priklauso, bet norėtųsi, kad būtų taip. Ir, manyčiau, kad nuo pensijos dydžio nepriklauso, laimingai sensi ar ne. Žinoma, nekalbu apie variantą, kai žmogus neturi kaip galo su galu sudurti. Pastebiu, kad senjorai, net ir neturintys daug, jaučiasi laimingi vien dėl to, kad mato, girdi, gali vaikščioti, bendrauti su kitais. Manau, kad kiekvienas jaunas žmogus turėtų pagalvoti apie senatvę, nes ji neišvengiamai ateis, ir elgtis su senjorais taip, kaip norėtų, kad kažkada ateityje jauni žmonės elgtųsi su jais.
Indrė Pepcevičiūtė
