Senatvinio silpnumo sindromas. Kas tai?

Kauno klinikų Kulautuvos reabilitacijos ligoninė pirmoji Lietuvoje pradėjo vertinti senatvinio silpnumo sindromo pasireiškimą. Jis vertinamas visiems 65 metų ir vyresniems ligoninės pacientams, siekiant atpažinti silpnus ir į silpnumą linkusius žmones.

2017 metų duomenimis, pasaulyje buvo 962 milijonai žmonių, vyresnių nei 60 metų amžiaus, ir prognozuojama, jog šis skaičius padidės iki 2 milijardų 2050 metais. Tai bus didelis iššūkis sveikatos ir socialinės priežiūros planavimui bei šių paslaugų teikimui, todėl senatvinio silpnumo sindromas tampa itin svarbi tema. Apie naują ir dar nepakankamai Lietuvoje žinomą sindromą kalbamės su Kauno klinikų filialo Kulautuvos reabilitacijos ligoninės gydytoja reabilitologe Aurelija Beigiene.

Kaip atpažinti senatvinio silpnumo sindromą?

– Senatvinio silpnumo sindromas dažnai yra neteisingai suprantamas kaip įprasto senėjimo proceso dalis, todėl jis dar neturi pripažinto standartinio apibrėžimo. Silpnumas turėtų būti siejamas su amžiumi susijusiu sindromu, kuriam būdingas padidėjęs pažeidžiamumas dėl išorinių veiksnių – infekcijos, chirurginės intervencijos ir kitų – ir yra susijęs su didesniu komplikacijų skaičiumi, mirtingumu, griuvimais, negalia.

Vienas iš pagrindinių veiksnių, susijusių su senatvinio silpnumo sindromu, yra raumenų masės praradimas, kurį sukelia biologinis senėjimas arba sarkopenija. Sulaukus 50 metų amžiaus, raumenų masė kasmet sumažėja apie 1-2 proc. Jai sumažėjus, silpnėja ir raumenų jėga. Sarkopeniją dar labiau pasunkina sumažėjęs fizinis aktyvumas ir tai veda prie senatvinio silpnumo sindromo. Daugiau kaip 75 proc. šį sindromą turinčių asmenų jaučia energijos trūkumą, negali rankomis pakelti net 5 kg svorio ir yra mažai aktyvūs.

– Kaip pačiam sergančiajam įsivertinti, ar jam yra senatvinio silpnumo sindromas?

– Dėmesį reikėtų atkreipti į sumažėjusią plaštakos griebimo jėgą, sumažėjusį ėjimo greitį, mažą fizinį aktyvumą. Taip pat į nuolatinį nuovargio jausmą ar per paskutinius metus neplanuotai prarastą daugiau nei 4 kg kūno svorį. Žmonės, turintys tris ir daugiau požymių, yra laikomi silpnais, vieną ar du požymius – turintys polinkį į silpnumą, o jeigu neturi nė vieno požymio – sveiki. Svarbu tai, kad rezultatas vėliau gali pasikeisti, nes žmonės gali pereiti iš vienos sunkumo būsenos į kitą.

Yra ir kitų veiksnių, kurie leidžia įtarti silpnumą: pablogėjusi sveikatos būklė, sutrikusi pusiausvyra, negalėjimas savęs apsitarnauti, vienišumas, nevisavertė mityba. Taip pat prasta nuotaika, nuolat vartojami daugiau kaip penki skirtingi vaistai, sutrikusios pažintinės funkcijos, šlapimo nelaikymas.

– Kaip galime atskirti senatvinio silpnumo sindromą nuo fiziologinių pokyčių senstant?

– Nėra paprasta atskirti silpnumą nuo fiziologinio senėjimo bei negalios. Mokslininkai yra nustatę įvairias veiksnių grupes, skatinančias šių sindromų pasireiškimą. Tai socialiniai (vienišumas, žemas išsilavinimo lygis), psichologiniai veiksniai, įskaitant depresijos simptomus, nesubalansuota mityba, gretutinės ligos bei su jomis susijusios komplikacijos. Įrodyta, kad nevisavertė mityba, anemija, nutukimas, onkologinės, širdies ir kraujagyslių ligos gali pagreitinti sergamumą ir mirtingumą tiems žmonėms, kuriems pasireiškė senatvinio silpnumo sindromas. Suprantama, pašalinus minėtus simptomus žmogus gali sugrįžti į normalią fiziologinę būklę.

– Kaip apsisaugoti nuo senatvinio silpnumo sindromo?

– Pagrindinės priemonės, norint išvengti senatvinio silpnumo sindromo arba sustabdyti jo progresavimą, yra fiziniai pratimai, visavertė mityba ir vitaminas D. Jau seniai įrodyta, kad fizinis aktyvumas pagerina žmogaus savijautą, sumažina amžiaus sukeltas raumenų masės ir jėgos sumažėjimą. Taip pat griuvimų riziką, negalią, depresiją, daugelio kitų lėtinių ligų riziką, pagerėja nuotaika, miegas ir pažintinės funkcijos.

Maistas, praturtintas baltymais, padidina raumenų masę ir jėgą. Mažas vitamino D kiekis dažnai siejamas su padidėjusia silpnumo rizika. Visiems suaugusiems žmonėms rekomenduojamos aerobinio tipo treniruotės vidutinio intensyvumo arba intensyvesnės. Vyresnio amžiaus asmenims rekomenduojama papildomai atlikti raumenis stiprinančius ir pusiausvyrą lavinančius pratimus 2-3 kartus per savaitę.

Naujausių mokslinių tyrimų duomenimis, senatvinio silpnumo sindromo progresavimą visoms amžiaus grupėms sumažina tik intensyvus fizinis aktyvumas. Nustatyta, jog fizinis aktyvumas lengvesnėse senatvinio silpnumo sindromo stadijose yra ženkliai veiksmingesnis nei sunkesnėse. Svarbu įvairaus amžiaus žmones raginti ir priminti, koks svarbus yra fizinis aktyvumas ir visavertė mityba.

– Pasidalinkite, prašau, savo sukaupta patirtimi, kalbant apie senatvinio silpnumo sindromą Lietuvoje?

– Prieš du metus prasidėjo projektas „Advantage“, kuriame dalyvauja įvairios Europos Sąjungos šalys. Projekto metu formuojama bendra senatvinio silpnumo sindromo prevencijos samprata, teikiant sveikatos ir socialinės priežiūros paslaugas. Ja remiantis valstybės narės taikys bendrus diagnostikos ir gydymo principus vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems yra diagnozuotas senatvinio silpnumo sindromas ar tiems, kurie turi riziką šiam sindromui išsivystyti.

Vertinimo metu nustačius lengvą, vidutinį ar sunkų senatvinį silpnumą, pacientams skiriama speciali daugiau baltymų turinti dieta ir skiriama pritaikyta kineziterapija. Per pirmąjį mėnesį ligoninėje įvertinus 90 pacientų, net 20 proc. buvo nustatyti kaip akivaizdžiai pažeidžiami, 21 proc. – šiek tiek silpni, 17 proc. – vidutiniškai silpni ir 18 proc. – labai silpni. Tai nustatę gydytojai galėjo parinkti tinkamas poveikio priemones bei adaptuotą reabilitacijos programą, siekiant kuo greitesnio grįžimo į normalią fiziologinę būklę. Kartu galėjo išsikelti ir naujas mokslines tyrinėjimo idėjas, kokios poveikio priemonės šiai pažeidžiamai pacientų grupei būtų efektyviausios.