Vienatvės dovana

Trys draugės

Netoli mano namų yra įrengta mažytė vaikų žaidimų aikštelė. Aš su savo vaikučiais – dažni jos svečiai, kaip ir daugelis kitų mamų su vaikais iš gretimų namų. Tai bene vienintelė jauki vieta mūsų gyvenamajame rajone, kur medžių pavėsyje galima prisėsti ant suoliukų. Tikriausiai kaip tik dėl šios priežasties dažnai čia susėdusios šnekučiuojasi trys vyresniojo panašaus amžiaus moterys – visada tos pačios, tik skirtingos išvaizdos. Nesvarbu, koks žmogaus amžius – išvaizda atspindi mūsų savastį, kiekvienas esame savitai gražus ir unikalus.

Kai vaikučiai įsižaidžia, prisėdu ant gretimo suolelio ir aš. Nejučia akies krašteliu stebiu tas moteris, girdžiu, ką jos kalba.

Garbanė šviesiai dažytais plaukais mėgsta vesti trijulės pokalbį: nuo vienos temos peršoka prie kitos, tikslingai užduoda klausimus ar reikšmingai it žirnius beria įvairius savo pastebėjimus. Rausvai dažytų plaukų trumpaplaukė yra labiau linkusi klausytis ir tinkamu momentu pritarti ar paantrinti. Trečioji, juodaplaukė, linksmiausioji iš visų, radusi progą vis mesteli juokelį apie šį bei tą. Staiga suprantu, kad šių moterų klausytis man yra įdomiau nei savo bendraamžių, nors kalba jos apie paprastą kasdienybę: ką pirko parduotuvėje, kiek pabrango sviestas, kas sudomino vakarykštėje TV pokalbių laidoje. Mano dėmesį patraukia ne pačios pokalbio temos, bet tai, kaip regzdamos šį pokalbį tarsi elegantišką voratinklį, jos viena su kita susipina į artumo pynę. Akivaizdu, kad visos kalbos – ne tikslas, tik priemonė. Tikslas pabūti kartu, išklausius ir išgirdus vieną kitą pajusti bendrumą ir parodyti meilę.

Ar reikia bėgti nuo vienatvės?

Žiniasklaidoje dažnai skaitau metodinius nurodymus: „Tai padės jums pabėgti nuo vienatvės”. Nuoširdžiai pasakysiu – man nepatinka raginimai bėgti nuo vienatvės, nes ji mums yra paruošusi daugybę dovanų, tik reikia turėti drąsos jas priimti.

Kas mums įkalė į galvą, kad vienatvė – blogai, kad ji tokia baisi? Iš tiesų, ne ji mus gąsdina, o galimybės mylėti ir pasijausti mylimam nebuvimas. Žmogaus siela savyje turi didžiulį poreikį mylėti ir, jei nėra aplinkybių tai meilei skleistis, siela kenčia. Vienatvė dažnai būtent tuo ir gąsdina, kaip tik todėl ir egzistuoja vienatvės kančia. Ką aš mylėsiu būdamas vienas? Mes, kaip socialinės būtybės, nesame sukurti būti vieni – ne dėl to, kad neišgyventume fiziškai. Neturėdami ką mylėti ir kas mus mylėtų, pradedame apmirti, mūsų siela dūsta. Jei būdami vieni mes gebame jausdami meilę galvoti ne tik apie kitą, bet ir apie save pačius, vienatvė mūsų nebegąsdina. Viena iš didžiausių dovanų, kurias įteikia gyvenimas, yra išmokti mylėti netgi būnant vienam. Tik kaip tai padaryti?

Didžioji mūsų duotybė

Mąstytojai ir filosofai yra pripažinę, jog tam tikra prasme mes visi esame pasmerkti vienatvei ir visai nesvarbu, koks mūsų amžius, lytis, socialinė padėtis ar išsilavinimas. Mūsų kūnas yra toji riba, kuri skiria mus vienus nuo kitų, dėl tos atskirties ir gyvename šioje žemėje. Vienintelė galimybė nebūti vienam – pasiekti kitą žmogų per meilės ryšį, kai nuoširdaus jausmo vedami džiuginame jį gerais darbais, pagalba, dovanomis, buvimu šalia.

Vis dėlto, daugelis esame patyrę, kad kartais būdami drauge su kitais žmonėmis mes pasijuntame nepaprastai vieniši. Taip atsitinka tuomet, kai patiriame nenuoširdumą, šaltį ir abejingumą. Vienatvė, patiriama būnant šalia kitų, yra skausmingesnė, nei vienatvė būnant vienam, nes subyra visos iliuzijos, kurias buvome susikūrę, manydami, kad susitikus kitus žmones, vienatvės kančia liausis. O ji nesiliauja būtent todėl, kad širdyje negimė jausmas, jog patys mylime ir esame mylimi.

Pasitaiko įvairių situacijų, kai pajuntame atskirtį ir vienišumą. Pavyzdžiui, kenčiame fizinį skausmą ir niekas negali mums padėti, o kartais ir suprasti, kaip jaučiamės. Vis dėlto, jei kitas išreiškia supratimą, suteikia paguodos, skausmas tampa lengviau pakeliamas. Kartais pasijaučiame vieniši, nes nerandame žmogaus, su kuriuo galėtume pasidalinti tam tikrais asmeniniais dalykais, būti suprasti ir likti tikri, kad visa, apie ką kalbėjome, liks tik tarp mūsų. Neradus tokio žmogaus suspaudžia gilus vienatvės skausmas, kad negalime niekam atverti savo sielos.

Meilė ištirpdo sienas

Kaip uždegti tą artumo ir pasitikėjimo jausmą? Kaip įveikti barjerą, kad žmonės, būdami kartu, nebesijaustų vieniši? Reikia tik išdrįsti prabilti ne klišėmis ir šablonais, o širdis į širdį. Dažnai žmonėms užtenka vos kelių minučių atvirai pasipasakoti apie save, pasijausti išgirstiems ir jie akimirksniu sušyla, pralinksmėja, nušvinta ir pražysta – vėl viskas, pasirodo, yra gerai! Tik kelios minutės! Tiek nedaug! Svarbu yra ne bendravimo laiko trukmė, o nuoširdus tikrumas pokalbyje ir kito priėmimas su viskuo, kas jame tuo metu yra.

Būdamas meilės ryšyje – mylėdamas ir jausdamasis mylimas – niekada nesijausi vienišas, net ilgą laiką būdamas vienas. Kai įsileidžiame į savo širdį žinojimą, jog mes visi esame susiję, ištirpsta ribos, kurias sukuria atstumas. Ar būdamas keli šimtai kilometrų atskirai nuo savo tėvų negaliu siųsti mintimis jiems meilės ir dėkingumo už gyvenimą? Ar žvelgdamas į miegančius vaikus ir negalėdamas jų pasivyti, nes jie jau klaidžioja kažkur toli sapnų karalystėje, negaliu jausti meilės širdyje ir noro dėl jų gyventi?

Prisiminkime savo vidinį vaiką

Tos trys moterys vaikų žaidimų aikštelėje – nei giminaitės, nei bendradarbės, niekas jų nesieja svarbiais socialiniais ryšiais, kurie įpareigotų būti kartu. Jos turi teisę nebeateiti prie tų suoliukų vaikų žaidimų aikštelėje. Bet jos ateina. Kodėl? Todėl, kad čia jos patiria draugystę, meilę ir pripažinimą: kiekviena yra pastebėta ir priimta tokia, kokia yra, kiekviena branginama ir vertinama. Tos moterys supranta, kokie vertingi ir svarbūs yra tie kasdieniai pasisėdėjimai ant suoliuko drauge.

Kai patiriame gilų vienatvės skausmą, kuomet atrodo, kad likome vienui vieni, o mūsų siela dūsta trokšdama patirti bendrumą su kitu žmogumi, pasidalinti mintimis, išreikšti meilę ir pačiam jos sulaukti, tuomet reikia nebijoti tiesiog panirti į tą būseną ir joje išbūti, kol ji išnyks. Nereikėtų nuo jos bėgti, ją neigti, užgniaužti ar versti save nukreipti dėmesį kažkur kitur. Turime suprasti, kad pravirko mūsų vidinis vaikas, kuris nori būti pamatytas, išgirstas ir suprastas. Jei tą akimirką jo niekas nemato ir nepakalbina, pamatykime ir pakalbinkime jį patys! Sustokime, įsiklausykime, pajauskime… Jei akyse kaupiasi ašaros – tebūnie! Ašaros mūsų nenužudo, jos mus apvalo, atneša palengvėjimą ir ramybę. Tiesiog ramiai pabūkime ir stebėkime save. Paskui išeikime ilgam į gamtą ir pasinerkime į jos gyvenimą: ganykime akimis paukščiukus, gyvūnėlius, vabalus, gėles, medžius… Mūsų širdys prisipildys meilės jausmo. Mūsų būsena neabejotinai ims keistis.

Psichologiniai tyrimai parodė: kai savo skausmą stebime tarsi iš šono, jis sumažėja net du ar tris kartus. Svarbu tokių akimirkų neišsigąsti, suprasti, kad jos netaps amžinybe, praeis, reikia tik truputį kantrybės ir atlaidumo sau patiems. Dažniau prisiminkime savo vidinį vaiką ir paklauskime, ko jis nori? Meilės, dėmesio? Tai ir dovanokime jam meilę ir dėmesį!

Bėgti nuo vienatvės nereikia. Reikia priimti galimybę pamilti, kurią dovanoja vienatvės sukurta erdvė. O kai mylime, net ir vienatvė mums tampa maloni, nes joje nelieka šalčio. Taigi, svarbiausioji vienatvės dovana yra mokymasis būti meilėje su kitais ir su pačiu savimi. Tik patyrę vienatvės skausmą ir liūdesį, mes išmokstame dar labiau branginti buvimą su kitais, tampame jiems mažiau reiklūs, dar labiau džiaugiamės jų dovanojamu dėmesiu.

Psichologė Karolina TARNAUSKIENĖ
www.psichologekarolina.lt

Ar šis straipsnis buvo naudingas?
Išreikškite savo nuomonę ir taip padėkite mums tobulėti!
Patiko
Nepatiko