Nei žvyno, nei uodegos

Žvejyba – gana populiarus pomėgis ne tik tarp vyrų, bet ir tarp moterų. Ir visai nenuostabu, nes toks poilsis yra naudingas ir sielai, ir kūnui. Žvejybos istorija siekia daugiau nei vieną tūkstantmetį, per visą šį laiką sukaupta daug įdomių faktų bei prietarų apie žvejybą, žuvis.

ŠIEK TIEK ISTORIJOS

Senais laikais nė viena iš medžiagų neatitiko šiuolaikinių standartų. O štai arklio plaukas pasirodė tinkamiausias žvejams. Tačiau teko nemažai pasistengti, kad jis taptų šviesiu, nepastebimu valu (nes dažniausiai arkliai yra tamsios spalvos). Patys paprasčiausi iš kaulo pagaminti žvejybos įrankiai rasti iš paleolito ir mezolito akmens amžių, o tinklų, molinių svarelių, plūdžių liekanos aptiktos senose neolito stovyklavietėse. Baltų kraštuose IX amžiuje pirmąkart žūklę paminėjo Vulfstanas. XIV amžiuje Lietuvoje, kai laisvai žvejojo kas tik norėjo, jau imta drausti žvejybą neršto metu, neleidžiama naudoti žuvis naikinančių padargų (žeberklų). Istorijoje minimi faktai, kad laikotarpiu nuo Pirmojo iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvos upėse museliaudavo mūsų šalyje rezidavę užsienio diplomatai.

Senovėje, Egipto faraonų laikais, žmonės žvejodavo su ietimi arba meškere, kuriai ištikimas buvo ir senovės Kinijos elitas. Pirmasis kūrinys, kuriame minima žvejyba, XV a. išleistas Didžiojoje Britanijoje. Tai buvo į Šv. Albanso knygą įtrauktas traktatas „Žvejyba“. Tais laikais meškerė buvo daroma iš paprasčiausio lazdyno, o valas – iš arklio karčių. Žvejybos įrangą, kokią jau žinome dabar, imta naudoti XIX a.

Prieš daugelį šimtmečių azijiečiai žvejybai pasitelkdavo prijaukintus kormoranus. Ant paukščio kaklo buvo dedama speciali apykaklė, neleidžianti jam nuryti žuvies. Taigi ramus azijietis galėdavo sėdėti valtyje ir tyliai laukti, kol kormoranai prižvejos jam žuvies.

KELETAS ĮDOMYBIŲ

  • Kai kurių žuvų (eršketų, ryklių) skeletai sudaryti tik iš kremzlių.
  • O štai dantytasis banginis geba nerti vertikaliai ir nekvėpavęs išbūti po vandeniu beveik valandą.
  • Manote, kad žuvis, patekusi ant kranto, negali išgyventi be vandens? Taip, visi esame įsitikinę, kad kai kurios žuvys nugaišta po keliolikos minučių, kitos – po valandos. Tragiškas likimas laukia visų vandens gyvių, išskyrus viena žuvį – protopterą (jos ilgis 1,8 – 2 m, sveria ik 17 kg). Šios dvikvėpės žuvys aptinkamos Afrikoje lėtai tekančiuose ir stovinčiuose gėluose vandenyse. Įprastomis aplinkybėmis žuvis plūduriuoja ir ieško maisto dugne, tačiau užėjus sausrai, nelikus vandens, ji įsikasa į dumblą, pasidaro jame skylutę ir sėkmingai mėnesius ar netgi metus gyvena be vandens. Ir jei išgirsite diskusijas apie žvejybą kastuvais, veikiausiai, tai bus kalba apie Centrinės Afrikos gyventojus, ieškančius dumble protopterų. Dažnai sugautas grobis dar kartą palaidojamas netoli savo namų, kad būtų patikimiau išsaugotas.
  • Vos išsiritusi plekšnė visai neprimena įprastos šios žuvies išvaizdos. Jos akys būna abejose pusėse, o tik vėliau žuvis suplokštėja ir akys priartėja viena prie kitos.
  • Tunas be sustojimo praplaukioja visus 15 savo gyvenimo metų ir įveikia maždaug 1,6 milijonus kilometrų.
  • Nuodingiausia jūrų žuvis pasaulyje – akmenžuvė, kurios nuodai kaupiasi nugaros peleke. Pavojingiausia tai, kad ji keletą valandų gali išbūti be vandens, tad netyčia užlipus einant jūros krantu žuvies dygliai nuodus suleis į koją. Tačiau kai kuriuose kraštuose akmenžuvė yra valgoma, prieš tai nulupus dyglius ir odą.
  • Kaip žuvys supranta, kad artinasi audra ir reikia plaukti slėptis į jūros gelmes? Pasirodo, kai pučia ypatingai stiprus vėjas, oras atsitrenkia į bangų keteras ir tokiu būdu susidaro ultragarsai, kurių negirdi žmogus, tačiau išgirsta žuvys. Įdomu tai, kad žuvys turi šonines linijas, kurių pagalba jos jaučia vandens sroves, savo, kitų gyvūnų ir daiktų judesius. Be to, įvairius virpesius žuvis jaučia daugiau šonine linija negu klausos organu.
  • Silkės apie savo buvimo vietą praneša į vandenį išleisdamos dujas. Iš analinės angos išleistas nedidelis dujų kiekis skleidžia aukšto dažnio garsus, o vandenyje susidarę burbuliukai suteikia informacijos kitoms žuvims.
  • Tvirtinama, jog žuvis po mirties turi sustingti, kad jos mėsa įgautų reikiamą tekstūrą. Ir tinkamiausia žuvis maistui, anot ekspertų, yra kelias paras pabuvojusi ant ledo. Ar tai neprieštarauja žvejų patirčiai, kai žuvis naudojama vos sugauta? Be abejo, atsakyti gali tik patyrę žvejai – profesionalai.

LIAUDIES IŠMINTIS

• Sakoma, kad lydekos dantų karoliai saugo nuo nelaimių, audrų, gyvačių, tinklų plėšimo. Senovėje prie vartų kabindavo lydekos stuburo kaulelius, kad saugotų nuo ligų.
• Jei tinklus megs prieš pilnatį, tai žuvų bus pilnas bradinys;
• Moteris žvejyboje, kaip ir laive – nepageidaujama. Tačiau ką daryti, jei žvejo žmona – irgi žvejė?
• Šeimininkė negali šluoti namų tol, kol žvejas neišėjo, antraip nekibs žuvys. Taip pat negalima linkėti sėkmės, geriau tiesiog ištarti žvejišką palinkėjimą: „Nei žvyno, nei uodegos“.
• Nesineškite prieš žvejybą į namus meškerės – nekibs žvejyboje.
• Žuvies vandenyse bus tiek pat daug, kiek Advento metu danguje žvaigždžių.
• Nevalia į valtį lipti kaire koja ar kažkam peržengti valo, keistis meškerėmis – pritrauksite nesėkmes, o švilpavimu – audrą. Nesėkmingą žūklę pranašauja ir ant meškerės galo nutūpęs laumžirgis.
• Pirmąjį laimikį, sakoma, reikėtų paspjaudyti, kad tolesnė žvejyba būtų sėkminga, (didesnei sėkmei sulaukti pakramtykite anyžių) ir paleisti atgal į vandenį. Žvejai paspjaudo ir naują valtį, meškerę ar ant kabliuko uždėtą slieką.
• Nesitikėk daug žuvies, jei pučia rytinis ar iš šiaurės-vakarų pusės vėjas. Beje, sėkmingai žvejybai reikėtų rinktis vietą prieš vėją ir stengtis, kad į vandenį nekristų žvejo šešėlis (nes baido žuveles).
• Žūklė nesiseks ar ištiks nelaimė, jei prieš žvejybą žvejys ar šeimos nariai sapnuos šunį, žiurkę, kiaulę ar ant kranto stovinčią, vandens užlietą valtį.
• Žvejybai mėnulio įtaka nė kiek ne mažiau svarbi nei plaukų kirpimui ar augalų auginimui. Taigi patyrę žvejai tvirtina, kad žuvys blogiausiai kimba per pilnatį, geriausiai – per jaunatį. Lydekų žvejams reikėtų dažniau traukti link vandens savaitę po jaunaties.
• Nesigirk, jei kas klaus, kiek žuvies esi pagavęs, nes iš tikrųjų jos ims nebekibti.

Ligita ŠOLIŪNIENĖ

Ar šis straipsnis buvo naudingas?
Išreikškite savo nuomonę ir taip padėkite mums tobulėti!
Patiko
Nepatiko