,

Senjorai keliauja

Eidami savo Keliu mes įgyjame didžiulę galią keisti save ir mus supantį pasaulį.“ (Michael Puett)

Kelio simbolika dažnai interpretuojama kaip gyvenimas, kartais likimas ar gyvenimo būdas. Žmonės, gyvendami XXI amžiuje, nesusimąsto, kad bėgiodami rutinoje ar vaikydamiesi malonumų, lieka įkalinti vienoje kelio atkarpoje ir tada prasideda rezignavimas. Būna, visą gyvenimą taip ir nejuntamas noras palikti namus, gimtąjį miestą, kasdienę aplinką – įprastai tokie žmonės jaučiasi puikiai dešimtis metų gyvendami tuose pačiuose namuose, dirbdami tą patį darbą, bendraudami su tais pačiais žmonėmis ir vakarus leisdami prie televizoriaus. Bet egzistuoja ir kita žmonių grupė, tai – vietoje nenustygstantys, keliauti mėgstantys, nuolat aplinką ar net komforto zoną keičiantys, iššūkius, nuotykius ir keliones dievinantys žmonės.

Keliaujantys studentai iš Marijampolės

Likimas taip jau sudėliojo, kad teko susipažinti su įdomia asmenybe, kuri ir anksčiau, ir dabar, jau būdama brandaus amžiaus, nuolat keliauja. Visur. Tai – ONA SAKALAUSKIENĖ. Rašyti apie Onutę galima daug, ji – buvusi tremtinė, ištvėrusi Irkutsko šaltį ir siaubą, buvusi mokinių dievinama mokytoja, puiki žmona ir mama, o dabar Marijampolės Trečiojo amžiaus universiteto direktorė, kuri mėgstą šį darbą ir už jį buvo ne kartą įvertinta: Marijampolės Garbės piliečio vardas (2015), Čiurlionio taurė 2014 – Sūduvos šviesuolė (2014), Šv. Jurgio ordinas (2012) ir kt. Tai viena svarbi šios moters gyvenimo pusė, bet kur kas įdomesnė yra kita – švytinti, charizmatiška ir moteriška išmintimi spinduliuojanti asmenybė, šalia kurios puikiai jaučiasi daugiau nei 700 studentų senjorų ir, žinoma, jų dėstytojai, lektoriai bei dažnai apsilankantys svečiai. Taigi, Ona Sakalauskienė. Kokia ji?

„Mėgstu keliauti. Esu pabuvojusi daug kur. Pavyzdžiui, vien tik su universiteto bendruomene turėjome daugybę kelionių. Keliaujame visur ir dažnai. Na, tarkime, penkiasdešimtą kartą buvome išvykę į Arabų Emiratus, o septyniasdešimtą – į Tunisą. Universiteto senjorai aprašo keliones, tvarkingai sudėlioja nuotraukas. Turime net šešis albumus, kuriuose saugome atsiminimus. Mums tai labai svarbu, nes keliaudami mokomės, patiriame, tobulėjame. Į kai kurias šalis, pavyzdžiui, Portugaliją, Latviją, Lenkiją, Vokietiją, Daniją ir kt. grįžtame todėl, kad turime ten draugų. Iš tų šalių žmonės atvyksta ir į Marijampolę – tai mus labai džiugina.

Manęs dažnai klausia, kodėl studentai-senjorai keliauja? Mes keliaujame todėl, kad esame tos kartos žmonės, kurie buvo stebimi ir neturėjo jokių galimybių išvykti, ypač tremtiniai ar politiniai kaliniai. Mano šeima irgi tai patyrė, laimė, kad visi sveiki ir gyvi sugrįžome iš Irkutsko srities. Todėl dabar esame laimingi, kad galime išvažiuoti, pamatyti, pažinti, o senjorai ir yra tie žmonės, kurie vertina keliones ir turizmo srityje dirbančius žmones.

Marijampoliečiai, lankantys Trečiojo amžiaus universitetą, yra patyrę keliautojai, kurie niekad nedūsauja ir nepyksta, o visada mato tai, kas šviesu ir gera. Keliaujame jau seniai, šįmet vėl planuojame keliones – tai padeda nesenti. Norėčiau palinkėti visiems – imkite pavyzdį iš mūsų. Keliaukite ir nesustokite pažinimo kelyje.“

Marijampolės Trečiojo amžiaus universiteto studentai-senjorai jau tris kartus buvo Kroatijoje ir, kaip patys sako, tikrai dar sugrįš. Kodėl? Dėl daugybės priežasčių. Ona Sakalauskienė sako: „Mes gyvenome tokiame viešbutyje ant jūros kranto… Tie senjorai, kurių kojos ilgesnės, galėjo jas nuleisti per langus žemyn… tiesiai į Adriją.“

Žvilgsnis į Kroatiją

Kiekviena šalis turi savotiškos magijos. Viena patraukli savo kultūra, kita valgiais, dar kita nepakartojama gamta. Kroatija turi viską viename. Tai kraštas, kurį kartą aplankius, norisi grįžti vėl ir vėl. Šalis, turinti savo aurą, keistą savotišką trauką, kuriai atsispirti yra kone neįmanoma. Nekalbant jau apie tai, kad Kroatija – tūkstančio įvairiausių formų ir dydžių salų pakrantė, kraštas, turintis nuostabaus skaidrumo jūrą. Ten gyvena žmonės, kurie puoselėja, saugo nepaprastą, unikalią ir turistams labai patrauklią gamtą.

Kroatija skirstoma į tam tikras sritis, mažiau įdomios yra žemyninės dalys, bet pakrantė yra ta vieta, į kurią atvyksta milijonai turistų ir srautas kasmet vis didėja. Pakrantė skirstoma į tris dideles dalis: pietinę, centrinę ir šiaurinę. Visos jos yra nuostabios.

Šįkart – apie Šiaurės Kroatiją, Istrijos pusiasalį. Šis ypatingas kraštas gali didžiuotis tuo, ko Lietuva neturi dėl klimato sąlygų. Istrija – trijų spalvų kraštas. Balta, raudona ir pilka. Žemyno rytinė dalis – gana rūsti, pasipuošusi krūmynais ir balto kalkakmenio uolomis. Čia gausu akmens skaldyklų, kur puikus baltas kaip sniegas akmuo keliaudavo net į Veneciją puošti bažnyčių ir rūmų fasadų.

Ryškiai raudonu dirvožemiu džiuginanti vakarinė pajūrio dalis yra labai derlinga ir šilta, ten auginamos vynuogės „Teran“ ir „Malvasia“, skirtos vyno gamybai, figos, alyvmedžiai, lauramedžiai, bulvės, kurių derlius nuimamas dukart metuose, levandos ir, žinoma, vynuogės. Ten jos puikiai dera, tai sena kultūros dalis, menanti ir graikų, ir romėnų gyvavimo laikus. Augina jų daug, gamina įvairiausius dalykus. Na, tarkime, antpilėlius, užpiltines, žinoma, raudonąjį ir baltąjį vynus. Jei šeima priskina apie tūkstantį kilogramų vynuogių (tai yra tikrai nedaug), padaroma maždaug apie šešis šimtus litrų vyno ir sakoma, kad tokiu kiekiu galima dalintis su kaimynais, nes, pasak kroatų, trys šimtai litrų vyno metams vienai šeimai nėra daug. Parduotuvėse vyną perka retai ir tik rimtoms progoms. Skanauja naminį, kurį gamina labai kokybišką ir pagal šeimos tradicijas. Rugsėjį, kai vynuogės prisirpsta, visi laukia tos dienos, kada vynuogių derlius bus renkamas, tada bėga vieni kitiems į pagalbą. Surinktos vynuogės spaudžiamos ir pilamos į indus, tada laukiama, kada jaunas vynas pradės „vaikščioti“. Taip ir sako: „Jis jau gyvas, jau vaikšto.“ Štai iš išspaudų yra gaminama rakija. Istrijos regione labiausiai vertinamas baltas vynas „Malvasia“, tačiau raudonasis vynas „Teran“ (geriausias iš raudonųjų vynuogių) skanaujamas taip pat, valgant pietus ir vakarienę. Jei norima atsigaivinti karštą vasaros dieną, kroatai skiedžia vyną vandeniu. Tada nesako, kad tai prastas vynas, o, atvirkščiai, pagerintas vanduo. Be to, skiestam vynui yra skirti atitinkami pavadinimai: „Gemišt“, „Bevanda“, „Miš Maš“, „Bambus“. Ir tuos pavadinimus žino visi: ir kavinių lankytojai, ir, žinoma, padavėjai.

Gera… karštą vasaros dieną prisėsti pakrantėje ir išgerti taurę balto ar raudono skiesto vyno, nes tai neapsunkina, net atgaivina. Nuostabus yra lengvas ir visada šviežias Istrijos maistas, itin vertinama ką tik pagauta žuvis ar nuskintas vaisius. Kroatija – ne tik gurmanų rojus, bet ir saugi šalis. Todėl tie senjorai, kurie ruošiasi keliauti į Kroatiją, gali net neabejoti, kad juos pasitiks svetingas kraštas, kuriame saugu, ramu, nuostabiai graži gamta, puikūs miestai ir kaimeliai, kuriuose gyvena svetingi šeimininkai.

Laukite tęsinio. Kitas žvilgsnis – į Istrijos kultūrą.

Daina BARONĖ

Ar šis straipsnis buvo naudingas?
Išreikškite savo nuomonę ir taip padėkite mums tobulėti!
Patiko
Nepatiko