„Tautinis menas yra mūsų vanduo ir duona“

Kazimieras KondratavičiusJau daugiau kaip 40 metų įvairaus amžiaus širdis savo nuoširdumu džiuginantis baletmeisteris Kazimieras Kondratavičius užaugino ne vieną profesionalių šokėjų kartą. Tautinio meno mylėtojai – tiek jaunuoliai, tiek senjorai, kartą pabandę pasisukti šokio žingsneliu smagių repeticijų metu, pakviečia savo bičiulius ir kartu nekantriai laukia kito susitikimo. Kalbėdamas apie iššūkius, su kuriais tenka susidurti, 65-erių metų Kazimieras neslepia: „Sunkiausia – įrodinėti, kad tautinis menas nėra senoviškas ir nereikalingas.“

Kazimierai, peržvelkime Jūsų gyvenimą. Kokią darbo patirtį esate sukaupęs per tiek metų?

Augau Kaišiadorių rajone, kaime, baigiau Miežonių 8-metę mokyklą. Pradinių klasių mokytoja 4-oje klasėje manęs paklausė: „Kuo nori būti?“. Kadangi vaikystėje visada šokau, dainavau ir vaidinau, aš jai atsakiau, kad noriu būti kultūros namų direktoriumi. Ta mokytoja, kuri vedė dramos ir šokių užsiėmimus, man buvo tikras autoritetas. Po kurio laiko ėjau vaidinti į kultūros namus, ten direktorė buvo man dar didesnis autoritetas, todėl save įsivaizdavau tik toje vietoje.

Taip gyvenime atsitiko, kad, baigęs vidurinę mokyklą, stojau į aktorinį, tačiau neįstojau, nes buvo labai dideli konkursai. Klaipėdoje įgijau pedagogo, baletmeisterio, choreografo specialybę ir buvau paskirtas dirbti Telšių kultūros mokyklos dėstytoju-choreografu. Tik įstojęs dar nelabai nutuokiau, ką studijuoju, tačiau žinojau, kad noriu savo ateitį sieti su menu, na o patikti šis dalykas man pradėjo tik nuo antrojo kurso. Vėliau patekau į tarybinę armiją ,šokau kariniame ansamblyje tuometiniame Leningrade, Puškino miestelyje. Ten subūriau grupę – aukštoji mokykla norėjo mane palikti dirbti ansamblio vadovu. Visgi, meilė tėvynei nugalėjo ir aš grįžau į Lietuvą.

Iškart tapau Kauno Profsąjungos kultūros rūmų ansamblio „Suktinio“ vadovu – ten dirbau 17 metų. Taip pat buvau kviečiamas dirbti ir į Vilniaus mokyklą, bet Kaune gyveno du broliai, todėl trauka Kaunui nugalėjo. Neilgai trukus sulaukiau patrauklaus pasiūlymo būti meno vadovu dabartiniame Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ansamblyje „Ave Vita“, kuriame studentų apsuptyje praleidau 33 metus. Džiaugiuosi, nes „Ave Vita“ šiais metais tapo laureatais Respublikiniame konkurse „Kadagys“.

Taip pat 10 metų buvau vaikų meno vadovu ansamblyje „Kalvelis“, dar 30 metų dirbau viename geriausių šokių kolektyvų respublikoje – Kauno „Santaros“ gimnazijoje. Šįmet kartu su santariečiais Kroatijoje ir Klaipėdoje laimėjome Grand Prix. Labai džiaugiuosi, nes iš viso kaip pedagogas-choreografas su šokėjais praleidau 43 metus. Tai yra mano pašaukimas, aš myliu jaunus žmones, vaikus, jaučiu kad ir jie mane myli (šypsosi).

Kaip reagavo tėvai į tokį studijų pasirinkimą?

Buvau paprastas kaimo vaikas, labai norėjau groti, tačiau tuomet nebuvo didelių galimybių nei įsigyti instrumentą, nei baigti muzikos mokyklą, juolab, kad šeimoje buvo 5 vaikai, o tėvai – našlaičiai. Tėtis nelabai įsivaizdavo, kad galėčiau būti ne agronomu, ne inžinieriumi, ne veterinaru (ko labai norėjo), o choreografu. Tik mamai pasakiau, kur stoju iš tiesų – nei ji, nei aš tėčiui nesakėme visus pusantrų metų, kad studijuoju choreografiją. Atvirai, tuo metu aš ir pats dar nelabai supratau, kas yra ta choreografija, man ji labiau siejosi su geografija (juokiasi). Tačiau, vos pamatęs ten šokančius žmones, pagalvojau: „Na, gal ir nieko, gal ir man čia tiktų būti.“ Šias studijas baigiau labai sėkmingai, gavau diplomą. Per baigiamąjį koncertą, kai mama mane apkabino, išvydau jos ašaras. Tada ji man pasakė, kad išpildžiau jos svajonę (šypsosi).

Papasakokite apie festivalius, kurie gyvuoja Jūsų iniciatyva.

Yra 4 tradiciniai, mano sukurti festivaliai. Aukštųjų mokyklų festivalis „Ei, studente, sukis vėju!”, kuriame kviečiame svečius ir iš užsienio – Latvijos, Estijos, Lenkijos. Taip pat jau daugiau kaip 20 metų vyksta tradicinis festivalis „Graži mūsų šeimynėlė“, kurio pirmoji šventė įvyko Kauno „Santaros“ gimnazijoje, o dabar organizuojama ir kitose mokyklose. Prieš 5-erius metus pradėjo gyvuoti Respublikinis festivalis „Šokis mus jungia“, kuris pirmą kartą vyko irgi „Santaroje“, po to Šakiuose, Panevėžyje, Molėtuose. Na ir vidutinio amžiaus senjorų tarptautinis festivalis „Pasodinkim ąžuolą“, vykstantis kasmet jau 20 metų. Šįmet vykusiame festivalyje dalyvavo Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenės kolektyvas „Lenciūgėlis“. Šventės metu gerbiamas Seimo pirmininkas V. Pranckietis padovanojo ąžuoliuką – mes jį pasodinome prie LSMU, ten jis dabar gražiai žaliuoja (šypsosi.)

Kartu su kolektyvais dalyvaujate įvairiuose užsienio festivaliuose. Kuri šalis Jums atrodo patraukliausiai?

Kazimiero Kondratavičiaus auklėtiniaiVisos šalys yra savotiškai įdomios. Labai smagu stebėti pasirodančius kolektyvus su savo tautiniais kostiumais, muzika, dainomis, išdidžiai žygiuojančius su vėliava miesto gatvėmis. Žmonės mato, kad tai darydamas esi nuoširdus ir, jeigu gražiai šoki, dainuoji ar groji, tave visur priima itin šiltai. Su kolektyvais esame aplankę daugelį šalių, net po keletą kartų. Esame buvę Skandinavijoje, Balkanuose, Vakarų Europos šalyse, du kartus teko lankytis JAV.

Žinoma, gražiausi prisiminimai man liko iš šokių dienos Baltimorėje, Amerikoje. Ten gyvenančių lietuvių šventėje pasirodo jau 4-5 karta, kuri nekalba lietuviškai, bet ypač noriai šoka. Kai pamatai, kad 5 tūkstančiai išeivijos lietuvių gražiai sukasi tautiniame lietuviškame šokyje, širdis labai džiaugiasi, kad jie taip sugeba išsaugoti lietuvybę. Ir kaip gražiai, nuoširdžiai jie moka tą daryti… Vieną dieną susirenka, kitą dieną parepetuoja, trečią dieną dainų šventę padaro. Visi džiaugiasi, glėbesčiuojasi, užmezga pažintis. Net pavydas ima, kad mes kartais gėdijamės tautinio kostiumo, bijome išeiti su juo į gatvę, o ten žmonės didžiuojasi ir per visas šventes jį dėvi. Kiti turi net senelių prieš 50-60 metų atiduotus kostiumus ir perduoda juos kartoms.

Jūs tiek daug patyrėte per visus metus, kuriuos praleidote kartu su įvairiais kolektyvais šventėse, festivaliuose, kituose renginiuose. Papasakokite įsimintiniausią įvykį.

Išskirti vieną yra labai sunku. Dirbdamas „Kalvelyje“ atsimenu, mokiau vieną vaiką Marijų, jis buvo iš vaikų namų. Norėdamas jį palepinti, nupirkdavau jam tai saldainių, tai šokoladą. Prieš atsisveikindamas, išvažiuodamas iš Kauno, jis apsivijo man aplink kaklą ir nuoširdžiai padėkojo už šokius, kuriuos išmoko pas mane. Ta nematerialinė dovana yra neįkainojama, juk tai – emocinė padėka iš širdies.Santaros šokių kolektyvas

Studentai mane visada žavi tuo, kad medicinos universitete studijos yra tokios sunkios, bet jie vis tiek atranda laiko ateiti du, tris kartus per savaitę į repeticijas. Visuomet sakau, kad tai yra mūsų elitas, mūsų būsimi valdžios vyrai ir moterys – esu šiam jaunimui labai dėkingas.

Kaune yra labai daug šokančių mažų vaikų, tačiau ateina tas metas, kai 15-16 metų paaugliai aptingsta, todėl mažėja jaunimo kolektyvų. O štai „Santaroje“ tokio amžiaus jaunuolių susiformuoja net 2-4 kolektyvai. Šiais metais dvi šokėjų grupės tradiciškai dalyvavo Kauno dainų šventėje.

Kiek bus šokančių moksleivių, koks bus kolektyvas, priklauso nuo mokytojo. Jeigu atsiranda mokytojas-asmenybė, kuris moka uždegti, kuris dirba su meile, visada atsiras šokėjų. Mano suburtame kolektyve vaikinų būna daugiau, nei merginų – kiti stebisi, iš kur ateina tiek daug norinčių šokti. Taip yra dėl to, kad man, pirmiausia, moksleivis – draugas. Niekas nevyksta per prievartą, jeigu į kiekvieną vaiką žiūri kaip į asmenybę, jeigu vaikas ras tinkamą kolektyvą, bendruomenę, jis ateis ir jam nuoširdžiai patiks tai, ką daro.

Su kokiu didžiausiu iššūkiu susiduriate darbe?

Sunkiausia – įrodinėti, kad tautinis menas nėra senoviškas ir nereikalingas. Televizijoje yra itin daug kičo, anekdotų. Tai ateina ir išeina. O tautinis menas – liaudies daina, šokis yra mūsų šaknys, mūsų tautos pagrindas, todėl, pirmiausiai, reikia suprasti, kad tas menas yra mūsų vanduo ir duona. Kartais ir vadovybei, ir nelabai besidomintiems tautiniu menu, sunku suprasti, ar labai reikalinga visa tai jaunimui, ar ne. Bet jeigu mes mokyklose, darželiuose nešokdinsime, neskatinsime dainuoti, kas bus po 5-10 metų? Todėl norėčiau, kad nereikėtų įrodinėti, jog tautiškumas yra būtinas. Kiekviena mokykla turėtų suburti kolektyvą, šokių, dainų ansamblį, kad visi mokėtų dainuoti liaudies dainas ne tik per Jonines ar dainų šventes.

Kas Jus įkvepia labiausiai?

Vaikų šypsenos, akys (šypsosi). Svarbiausia atradimas: gyvenime daryti tai, ką gali atlikti tikrai profesionaliai. Kaip atpažinsi gerą specialistą? Pavyzdžiui, pas kunigą R. Mikutavičių būdavo pilna bažnyčia tikinčiųjų susirinkusi. Lygiai taip ir geras mokytojas traukia vaikus. Todėl viską reikia daryti iš širdies, neapgaudinėti savęs ir kitų.

Kaip manote, ar jaunimas vertina tautinį meną?

Kas yra šokę, dainavę, tas ir vertina, o kas neprisilietė prie tautinio meno, taip, matyt, gyvenimą ir nugyvena be visaverčio dvasinio turto, kurį gali gauti darželiuose, mokyklose, universitetuose. Tie, kuriems tautiškumas yra artimas, perduoda šią vertybę ir vaikams.

Ar tautinis menas ir, apskritai, lietuvybė šiomis dienomis nyksta, ar kaip tik populiarėja ir gyvuoja?

Dvejopai. Žinoma, mums reikia tvirtėti, atsinaujinti, kad miestai gražėtų, tačiau taip pat reikia, kad neišnyktų tautinis menas. Mūsų lietuviški kostiumai yra labai gražūs – užsieniečiai net nori juos nupirkti (juokiasi). Esame unikalūs, turime tiek daug gerų kolektyvų, tik kartais nemokame savęs pateikti, nemokame pasididžiuoti, pasireklamuoti. Jaunimas dažnai nori materialinių dalykų, didesnio atlyginimo, o mes, senieji vadovai, papykstame, kad ne viskas už pinigus yra daroma, kartais galima daryti ir už dyką, ir už mažesnius pinigus, bet svarbu, kad darytum teisingą darbą, kuriuo galėtum didžiuotis.

Kuo mieliausiai užsiimate laisvalaikio metu?

Taigi darže kapstausi (juokiasi). Turiu tokį žemės lopinėlį, kuriame auginu šilauoges, braškes, pomidorus, agurkus ir kitas gėrybes. Aš buvau kaimo vaikas, nuo mažens pratinausi atlikti įvairius žemės darbus. Turėjome ir galvijų visokių, ir avyčių, ir žąsiukų, ir ančiukus auginome. Nors jau 50 metų gyvenu mieste, tie kaimo genai likę ir jaučiu malonumą, kai užauginu kokią ramunę, tulpę, braškes ar žemuoges (šypsosi).

Kokie yra jūsų anūkai? Ar linksta į tautinį meną?

Mano anūkai labiau domisi sportu: vienas futbolu, kitas – krepšiniu. Į tautinį meną, jaučiu, gal bus linkęs trečiasis anūkas Džiugas. Matau, kaip strikinėja jis darželyje per tautinių šokių repeticijas ir tuo džiaugiuosi. Norėčiau, kad kuris nors perimtų senelio meilę, hobį, tik nežinau, ar pavyks (šypsosi).

Kaip pavyksta taip šiltai bendrauti su jaunimu, kad jie noriai sugrįžta ir jaučia tokį artimą ryšį?

Nesu piktas žmogus – nesipykstu, nesikeikiu. Kaip jau minėjau, į kiekvieną moksleivį, studentą, visų pirma, žiūriu kaip į asmenybę, individą – juk kiekvienas yra skirtingas. Nebuvo nei vieno karto per 40 metų, kad mokinys būtų supykęs, trenkęs durimis ar ką nors blogo pasakęs. Net ir labiausiai išdykęs ir nepaklusnus vaikas turi gerų savybių, reikia tik suprasti, kur jį pakreipti, kad taptų lyderiu.

Kaip sugebate pritraukti tiek jaunimo? Juk daug kam ši veikla, ypač mažesniems, atrodo nepatraukli – daug kas mieliau renkasi gatvės šokius.

Tokie šokiai yra mados reikalas – metai, du, penki ir dingsta, ateina vis nauji stiliai, o tautinis šokis gal ir nėra toks populiarus, bet jis labai vertingas. Jeigu vaikas išmoksta liaudies šokį, jis užsikrečia ta „bacila“ ir perduoda ją draugams, kitoms kartoms. Apie šokius sužino vieni per kitus – pasako, kad tas vadovas visai neblogas, nuveža prie jūros, į kitas šalis, nesikiša ten, kur nereikia (šypsosi). Reikia rasti tą aukso viduriuką tarp mokytojo ir draugo, būti šiuolaikiškam, priimti naujoves. Jeigu būsi senamadiškas, sakysi, kad mano laikais buvo geriau, tai jaunimas tavęs nesupras. Man visai patinka, kad kiekvienas turi savo stilių, kad ir mergaitė nusidažiusi plaukus, ir berniukas savitai atrodo. Tai yra stilius, su laiku praeinantis – juk, galiausiai, visi susiras savo vietą gyvenime. Kiekvienas savo amžiuje turi atrodyti taip, kaip norisi, nereikia įstatyti žmonių į rėmus – būkime tokie, kokie esame.

Ką patartumėte senjorams, kuriems sunku bendrauti su savo anūkais ar jaunimu? Kaip užmegzti šiltus santykius?

Pirmiausiai, reikia matyti gerąsias savybes, o ne ieškoti blogųjų, būti tikram, nemeluoti. Patariu būti nuoširdžiam ir mylėti žmogų tokį, koks jis yra.

Prieš 27-erius metus subūrėte senjorų šokių kolektyvą. Koks jis?

Kolektyve šoka ir profesoriai, ir aktoriai, ir verslininkai, ir mokytojai, kuriems yra 60 metų ir daugiau. Jie visi be galo myli šokį, tai yra nuostabūs žmonės. Kiekvienas savo darbe užima atitinkamas pareigas, o čia, kolektyve, jie visi – tautinio meno mylėtojai, dalyvaujantys dainų šventėse, užsienio festivaliuose. Šis kolektyvas yra mano širdies atgaiva – jie moka priimti tautinį meną kaip dovaną, kurią aš jiems dovanoju. Senjorai šoka iš širdies ir matau, kad jie manęs nepaleis dar ilgai.

Kas paskatino juos visus suburti?

Turėjau laisvo laiko, matyt… (Juokiasi). Aš niekada nedirbau viename darbe, visad sukuosi per 3-4. Išeidavau 8 valandą ryto, pareidavau 10-ą vakare. Man, kaip darbomanui, atrodė nesuprantama, kad gali būti dar 2-3 valandos laisvos (šypsosi). Turėjau vaikų, studentų kolektyvą ir pagalvojau, kad dar neturiu senjorų. Taip ir gavosi, kad subūriau įvairių amžiaus grupių šokėjus.

Kodėl šokti reiktų ne tik jaunimui, bet ir vyresnio amžiaus žmonėms?

Todėl, kad tokiame amžiuje turi daugiau laisvo laiko. Užsienyje žmonės, kad patektų į tokius užsiėmimus, moka didelius pinigus. Vieni sportuoja, kiti dainuoja, šoka. Pas mus penkiasdešimtmetis, atrodo, yra nereikalingas, rodos, jam tik televizorių skirta žiūrėti, tačiau, kai atrandi mylimą veiklą, viskas visai kitaip. Senjorams tai patinka, jie juda, kruta – tai yra sveikas gyvenimo būdas. Be to, kartu ir pavyzdys anūkams.

Daugybė senjorų, vos pajutę, kad sutriko sveikata, nustoja daryti mėgstamus dalykus. Kur Jūs semiatės optimizmo, jėgų veiklos tęsimui?

Kuo daugiau žmogus guli, valgo bet ką, visą dieną lenda į šaldytuvą, žiūri tik į akcijas, kas pigiau, tuo labiau apsileidžia ir sveikata prastėja. Šokis, judėjimas yra sveikata, ¬– juk treniruojasi visi raumenukai, aktyvinamas širdies darbas. Kuo dažniau vyresniame amžiuje judi, tuo daugiau sudegini nereikalingų riebalų. Šokis, kaip ir sportas, yra judėjimas, o judėjimas – sveikata.

Koks būtų Jūsų vertingiausias palinkėjimas senjorams?

Visiems šešiasdešimtmečiams ir vyresniems linkiu nežiūrėti į pasą, o daryti tai, ką jaučia širdis. Nereikia galvoti, kad maža pensija, kad valdžia bloga, prezidentą ne tą išsirinkome, o, paprasčiausiai, džiaugtis gyvenimu tiek, kiek mums skirta likimo. Išgirskite gegutės kukavimą, lakštingalos giesmę, pajauskite ryto rasą, stebėkite saulėlydį, pasidžiaukite kiekviena diena, kurią mums paskyrė Aukščiausiasis. Linkiu nedejuoti, o bendrauti, kalbėtis, pažinti pasaulį, neužsidaryti savyje, nes blogos mintys sekina, o bendravimas, geros emocijos žmogų praturtina ir suteikia džiaugsmo.

Kazimierai, ačiū Jums už nuoširdų pokalbį.

Otilija BURKŠAITĖ