„Įkalintos paukštės giesmė“

BaltoJai nebuvo nė dvidešimties, kai parašė eilėraštį „Nuodėmę“, tokį atvirą ir drąsų, jog jį išspausdinus Irane imta nuolat linksniuoti poetės vardą. Tačiau už norą gyventi laisvai ir rašyti taip, kaip nori ir jaučia, Forugh Farrokhzad (1935-1967) sumokėjo didelę kainą – jos išsižadėjo tėvas, po skyrybų neteko sūnaus, o mirtį iki šiol gaubia paslaptis. Poetės likimas įkvėpė Jasmin Darznik biografinį romaną „Įkalintos paukštės giesmė“.

Forugh Farrokhzad gimė Teherane 1935 metais, pasiturinčioje ir gerbiamoje pulkininko Mohammado Baghero Farrokhzado ir jo žmonos namų šeimininkės Touran Vaziri-Tabar šeimoje. Trečioji iš septynių vaikų, ji lankė mokyklą iki devintos klasės, vėliau buvo mokoma tapybos ir siuvimo mergaičių mokykloje, nors svajojo tęsti studijas universitete kaip broliai ir pusbroliai, kurių diskusijų apie literatūrą galėjo klausytis tik slapčia. Sulaukusi šešiolikos buvo pastebėta kavinėje su tolimu giminaičiu Parvizu Shapouru be palydos. Užtraukusi šeimai gėdą, buvo ištekinta už jo, kaip geriausio varianto, ir persikėlė į provincijos miestą Ahvazą.

Tačiau santykiai šeimoje nesiklostė, Parvizas pasirodė nesąs toks liberalus ir novatoriškas, kaip atrodė per keletą trumpų susitikimų iki santuokos. Islamo tradicijomis sekanti vyro šeima taip pat nepalaikė jaunosios marčios, Forugh jų namuose jautėsi įkalinta. Po metų ji pagimdė savo vienintelį sūnų Kamyarą. Po dvejų metų, 1954-iais, išsiskyrė su vyru. Skandalu tapo tai, jog skyrybas iniciavo pati Forugh, neapsikentusi itin tradicinių pažiūrų anytos žeminančių pastabų ir blogo elgesio. Taip pat supratusi, kad jos kūryba niekada nevirs knygomis, jeigu liks gyventi provincijoje.

Parvizas teisme laimėjo visišką sūnaus globą, o Forugh grįžo gyventi į Teheraną, kur netrukus išleido pirmąją poezijos knygą „Įkalinta“, joje išliejo susikaupusį skausmą. Vėliau užmezgė iki pat mirties trukusius santykius su garsiu Irano kino režisieriumi Ebrahimu Golestanu, tačiau jų ryšys niekada oficialiai nebuvo įteisintas.

Sūnaus poetė daugiau niekada nebepamatė. Tuo metu ir gimė vienos žinomiausių jos eilių – sūnui skirtas skaudus „Eilėraštis tau“. Vaiko netekimo istorijos skiriasi, priklausomai nuo šaltinių. Oficialios Irano literatūrinės svetainės teigia, kad Forugh apleido sūnų vardan kūrybos laisvės. Vakarietiškose jos biografijos versijose tvirtinama, kad nuo tos dienos, kai Parvizas per teismą išsireikalavo visiškos sūnaus globos, jo šeima nebeleido Forugh aplankyti savo vaiko.

1967 metais vos trisdešimt dvejų poetės gyvybę nusinešė tragiška autokatastrofa, kurios priežastys liko neišaiškintos. Čia ir vėl išsiskiria informacija: iranietiškos svetainės skelbia, kad poetė viršijo greitį ir, nenorėdama susidurti su mokykliniu autobusu, pati pasuko automobilį į namo sieną. Vakarietiškuose šaltiniuose šia versija abejojama, kadangi avarijos tyrimas nebuvo atliktas, o tuo metu situacija šalyje radikalėjo, Forugh skandalingomis laikomos eilės ir idėjos tapo itin nepageidaujamos. Todėl keliama versija, kad avarija buvo specialiai sukelta.

Kontraversišką poeziją rašanti išsiskyrusi moteris pritraukė daug neigiamo dėmesio ir atviro nepritarimo. Ji atmetė senųjų persų poetų kūrybos normas kalbėti pakylėtomis, dvasingomis frazėmis ir reiškė savo jausmus itin asmeniškai ir atvirai, nebijodama žvelgti gilyn į savo sielą, išgyventi visus troškimus, skausmą, maištą ir geismą. „Forugh buvo moderni moteris ir jos siekiuose ir viltyse mes lengvai atpažįstame save“, – „Įkalintos paukštės giesmės“ autorė Jasmin Darznik tiksliai apibūdina poetės palikimą. – Šiandien jos darbai tokie pat aktualūs, kaip ir prieš penkis dešimtmečius. Forugh Farrokhzad yra ikona Irane, talentinga ir dvasinga moteris, kurios darbai ir atsidavimas asmeninės laisvės ir socialinio teisingumo idėjoms ataidi iki šių dienų. Jos eilės buvo draudžiamos ir cenzūruojamos, bet skaitytojai vis vien sugebėdavo gauti jos knygas. Turbūt nėra geresnio Forugh palikimo svarbos įrodymo kaip minios, kasmet plūstančios prie jos kapo Zahirodo’allah kapinėse.”

Rašytoja Jasmin Darznik gimė Teherane. 1978 metais, prasidėjus neramumams, penkerių metukų Jasmin su tėvais išvyko į Ameriką. 1979-aisiais įvykus Irano revoliucijai, šeima nusprendė namo nebegrįžti. Nepaisant to, jog užaugo Amerikoje, autorė nepamiršo savo kilmės ir nuolat aktyviai domėjosi Irano kultūra bei įvykiais šalyje, pradėjusi studijuoti koledže, atrado Forugh Farrokhzad eiles, kurios jai paliko tokį gilų įspūdį, kad poetė ir jos kūryba tapo nuolatiniu susidomėjimo objektu.

Jasmin Darznik

Įkvėpta Forugh Farrokhzad eilių, prozos, laiškų ir filmų, Jasmin Darznik parašė romaną apie drąsią, stiprios valios ir dvasios moterį, kuri simbolizuoja feministinio judėjimo pradžią Irane ir įkvepia ištisas kartas moterų. Kaip teigia autorė savo svetainėje pristatydama knygą: „Laviruodama tarp interpretacijų ir vaizduotės, pripildžiau savo romaną Forugh poezijos ir filmų vaizdų, temų ir ritmų. Rašant, jos balso aidas – primygtinas ir švelnus kartu – nuolat skambėjo mano galvoje. Norėjau, kad ir mano skaitytojai jį išgirstų, todėl pilnai pasinėriau į Forugh Farrokhzad kūrybą. Ko negalėjau sužinoti, sukūriau. Tai buvo būtina, nes, kitaip nei kiti autoriai, rašantys apie istorines asmenybes, neturėjau galimybės naudotis tvarkingai išsaugotais archyvais. Po 1979 metų Irano revoliucijos Forugh eilės buvo uždraustos, vėliau cenzūruotos.“

„Įkalintos paukštės giesmėje“ ne tik vaizduojamas sukrečiantis poetės Forugh Farrokhzad gyvenimas, bet ir atskleidžiama daugybė kasdienybės detalių iš to meto Irano gyvenimo. Kad ir kaip neįtikėtinai skambėtų, XX amžiaus iranietės vilkėjo madingas vakarietiškas sukneles ir kostiumėlius, demonstravo trumpų plaukų šukuosenas ir avėjo aukštakulniais, o skareles užsirišdavo tik melsdamosi. Tačiau savo apdarus galėjo demonstruoti tik draugėms moterų namo pusėje arba griežtai prižiūrimos savo vyrų. Nors prabangiose vilose vyko aukštuomenės ir menininkų vakarėliai su šampanu ir šokiais iki paryčių, iš moterų buvo tikimasi kuklumo ir visiško paklusnumo vyrams. Mergaitės mokomos tik rašto pagrindų ir ruošiamos tapti geromis žmonomis. Vienas iš reikalavimų buvo mokėti tobulai užplikyti arbatą. Kaip vaizdingai romane aprašo ir Jasmin Darznik: „– Trys žiupsneliai! – dėstė Sanama, mojuodama ore trim žiedais apmaustytais pirštais. – Nei daugiau, nei mažiau. – Ji užėmė savo poziciją prie samovaro, o mes įsitaisėme abipus jos. – Įdėmiai stebėkite, – tęsė imdama arbatžolių lapelių sklidiną metalinę dėžutę. Auklė įbėrė tris žiupsnelius lapelių į mažą keraminį arbatinuką, įmetė kelias kardamono ankštis ir įlašino vieną rožių esencijos lašelį. Tada iki pat viršaus pripylė vandens ir uždengusi dangteliu pastatė samovaro viršuje, kad prisitrauktų lygiai dešimt minučių – jokiu būdu ne ilgiau, perspėjo mus, nes kitaip arbata taps karti, ir teks pradėti iš naujo.“

Kaip taikliai „The New York Times“ rašo knygų apžvalgininkas, „Įkalintos paukštės giesmė“ – tai „sudėtingas ir gražus išnykusios šalies ir jos išsibarsčiusių žmonių vaizdavimas, priminimas apie meno galią bei paskirtį, odė moterų kūrybiškumui, nepaisant patriarchato, kuris nuolat bando jį užgniaužti.“

Jasmin Darznik romaną „Įkalintos paukštės giesmė“ išleido BALTO leidybos namai.

Ar šis straipsnis buvo naudingas?
Išreikškite savo nuomonę ir taip padėkite mums tobulėti!
Patiko
Nepatiko