Psichologė: galime atsiremti vieni į kitus

K. Kondratavičiaus šokių kolektyvas

Individualiosios psichologijos konsultantė, mokyklos „Pažinimo medis“ psichologė Gabija Jurgelytė sako, kad egzistuoja tam tikras tautinis menkavertiškumas – istorinė patirtis, kuri verčia tautos atstovus manyti, jog kažkas su „mumis“ negerai, todėl turime nuolat būti „-iausi“, antraip būsime nepakankamai geri.

Individualiosios psichologijos praktikė atkreipia dėmesį, kad apie menkavertiškumą, kaip žmogaus pažinimo atspirties tašką, daugiausiai kalbėjo garsus austrų psichologas Alfredas Adleris.

Jo sukurtos ir išvystytos asmenybės teorijos požiūriu žmogaus pažinimas prasideda nuo labai ankstyvų, neigiamų, sunkiai ištveriamų jausmų (baimės, liūdesio, gėdos, kaltės, vienišumo), suteikiančių vaikui patirtį, jog kažkas su juo yra nelabai gerai ir turėtų būti „pataisyta“, atskleidimo.

Pasak A.Adlerio, šie jausmai „sukelia visas galias, ištisą psichologinį judėjimą ieškoti kompensacijų“, t. y. būdų, kaip vidinį minuso jausmą paversti pliusu.

Specialistė teigia, kad individualiosios psichologijos teorijos rėmuose galima kalbėti ir apie tam tikrą tautinį menkavertiškumą.

Grėsmė tautiniam identitetui

Prisiminus dar visai nesenus įvykius Lietuvos istorijoje, galima kelti prielaidą, jog egzistavo labai daug aplinkybių, palietusių žmones ne tik individualiai, bet ir bendrai kaip šeimas, bendruomenes, valstybę ar tautą. Tokios patirtys kaip tremtis, okupacija, brutali politinė santvarka didelę dalį Lietuvoje gyvenančių žmonių vertė jaustis menkais, bejėgiais, išsigandusiais.

Pasak psichologės, galima sakyti, jog tuomet buvo jaučiama grėsmė ne tik asmeniniam, bet ir tautiniam identitetui. Todėl galime kalbėti ir apie visuotinį poreikį kompensuoti šias sunkias patirtis puoselėjant aukštas tautines ambicijas.

Iš čia galimai kyla aukšti reikalavimai sau, baimė daryti klaidas ar nenoras priimti kitų netobulumą. Tai, ką matome kaip sėkmės vaikymąsi ar didelį konkurencingumą, galima suvokti kaip pastangą kompensuoti jausmą, kad „kažkas su manim yra nelabai gerai“. Tokia kompensacija pasireiškia iškeliant save ir nuvertinant kitą, sako psichologė.

Šiame emociniame kontekste žmonės susiduria su sunkumais kurti demokratiškus santykius. Demokratija yra gebėjimas susitarti, pripažinti visų pusių lygiavertiškumą ir iš šio lygiavertiškumo kylančias teises bei pareigas, teigia G.Jurgelytė.

Todėl kol asmeninė paskata yra įveikti kitą, labai sunku kurti santvarką, nesvarbu, ar politinę, švietimo, sveikatos apsaugos sistemą, kurioje būtų vertinamas lygiavertiškumas.

Skirtingos šeimos – vienodos patirtys

G.Jurgelytė pasakoja, kad su žmonėmis dirbant mokymuose, savęs pažinimo grupėse ar padedant jiems siekti asmeninio savo gyvenimo stiliaus pažinimo, atsiveria bendros visiškai skirtingų individų patirtys, išeinančios už šeimos istorijos ribų.

Visų pirma, daugelyje vaikiškų prisiminimų figūruoja emocinis ir fizinis smurtas, dažnai kylantis iš tuometinės smurtu pagrįstos santvarkos, kai vaiko netinkamas elgesys (pvz., viešas nepaklusnumas, plepumas, maištavimas mokykloje) galėjo sukelti neigiamų padarinių visai šeimai. Iš čia dažnai ir tėvų baimė, o iš jos – pyktis bei bausmės vaikams ar kitokie emociniai padariniai.

„Įsivaizduokite, kaip jautėsi tėvas, kurio vaikas mokykloje turėjo deklamuoti Staliną šlovinantį eilėraštį. Šeima nepritarė santvarkai, tačiau nieko negalėjo padaryti. Negalėjo pasipriešinti mokyklai, negalėjo nieko pasakyti savo vaikui. O ant palangės laikė maišelį sudžiovintos duonos, nes bet kuriuo momentu galėjo išvežti.

Tai reiškė, kad, norėdamas išlikti, žmogus jautė vienokius jausmus, bet turėjo elgtis nepaisydamas jų, o dažnai – ir visiškai priešingai“, – teigia psichologė.

Santvarkose, kurias galima prilyginti traumuojančiai aplinkai, ilgai gyvenantys žmonės patiria vidinį susiskaldymą ir atsiribojimą nuo kai kurių jausmų.

Tuomet greta augantys vaikai gauna dvigubą žinutę, pvz., žodžiais sakoma, kad reikia mokytis ir gerbti mokytojus, bet kartu jausmas toks, tarsi tėvai nepritaria tam, ką mokykla simbolizuoja. Tai kelia vidinę sumaištį ir nesaugumą.

Gali būti, kad būtent dėl šio palikimo dar ir šiandien į mokyklą, o dažnai ir į valdžią ar verslą žiūrima nepatikliai.

„Mokykla vaidino ypatingą vaidmenį įtvirtinant okupacinį režimą, o šeima su savo vertybine sistema buvo tapusi nereikšminga ląstele. Mokykla buvo valdžios, o ne visuomenės ar bendruomenės dalis.

Iš čia galimai kyla ir dabartinis požiūris į mokyklą kaip nedemokratišką, individualumo ir autentiškumo nepriimančią instituciją”, – samprotauja G.Jurgelytė ir priduria, kad šis nepasitikėjimas (mokykla, valdžia ar verslu) nesąmoningai gali būti perduotas iš kartos į kartą.

Ką daryti?

Išgirdus klausimą, „ką daryti?“, psichologės mėgstamiausiais atsakymas paprastai yra „o kaip išbūti nieko nedarant?“

Specialistė siūlo toliau kelti klausimus: kaip išbūti su tuo, kas mumyse vyksta, ir pažinti, kokie motyvai, impulsai, potraukiai skatina mus veikti? Ar mes kartais nesiekiame įveikti kitą, pranokti, pasirodyti vien tam, kad kompensuotumėme savo menkavertiškumo patyrimą? Ar netrokštame nuvertinti kito tam, kad patys galėtume pasijusti „pakankamai“ geri?

Tokie klausimai, pasak G.Jurgelytės, galėtų būti keliami ne tik individualiu, bet ir visuomenės lygiu. Nepaisant to, kad beveik 30 metų esame laisvi ir mėgaujamės nepriklausomybe, realią demokratiją ir lygiavertiškumą kuriame labai lėtai.

„Tačiau galima žvelgti ir optimistiškai – mus vienijanti istorinė patirtis kuria ir bendrystės jausmą. Tai, jog mūsų tėvai išgyveno tą pačią santvarką, kad mūsų vaikystėje buvo panašių sunkumų, reiškia, jog šiandienos mūsų uždaviniai ir iššūkiai yra panašūs, ir mes galime atsiremti vieni į kitus“, – sako psichologė.

G.Jurgelytė apibendrina, kad užuot slėpę savo menkavertiškumo jausmus ir bandę juos kompensuoti pranokstant kitus, galima pripažinti savo netobulumą ir patirti, kad šis jausmas nesvetimas daugeliui žmonių. Šis bendrumo patyrimas iš tiesų drąsina ir skatina kurti realią demokratiją.

Ar šis straipsnis buvo naudingas?
Išreikškite savo nuomonę ir taip padėkite mums tobulėti!
Patiko
Nepatiko