Ko virpa širdelė?

Širdies ligomis sergančius pacientus gydantys medikai pastebi, kad prieširdžių virpėjimas diagnozuojamas vis dažniau ir vis jaunesniems žmonėms, o naujausi medikamentai, galintys padėti išvengti sunkiausios komplikacijos – insulto, dėl perdėtai griežtų skyrimo sąlygų daugumai sunkiai prieinami, tad pacientai gydomi septintą dešimtį metų skaičiuojančiais vaistais. Taip valstybė taupo, tik ar tikrai sutaupo?

Insultas, kurį gali patirti net 80 proc. prieširdžių virpėjimu sergančių žmonių, sukelia sunkią negalią, o tokių žmonių priežiūra valstybei kainuoja daug brangiau nei modernūs, efektyvūs vaistai.

Senstant visuomenei, žmonių, kurie serga prieširdžių virpėjimu, tik daugėja, negana to, serga vis jaunesni žmonės. Jeigu jų tinkamai negydysime, ateityje bus daug vyresnio amžiaus žmonių, turinčių sunkią negalią, kurių priežiūra valstybei brangiai kainuoja – įspėja medikai. Pasaulyje 6 milijonai žmonių kasmet miršta nuo insulto – po žmogų kas 6 sekundes. Kasmet insultą patiria 10–12 tūkst. Lietuvos žmonių.

Serga jau dešimt metų

Vilnietis Šarūnas Rimdžius apie tai, kad serga prieširdžių virpėjimu, sužinojo prieš dešimtmetį, būdamas 65-erių. Iki to laiko jokių širdies negalavimų jis nejuto, kol vieną dieną, nuvykus į darbą, tiesiog pasidarė silpna. Atvažiavo sūnus, nuvežė jį į ligoninę, ten ir nustatė, kad negalavimus sukėlė prieširdžių virpėjimas.

Vyras buvo gydomas ligoninėje, kol širdies ritmas normalizavosi. Tačiau po kurio laiko prieširdžių virpėjimas vėl pasikartojo. Gydytojai įspėjo, jog yra reali insulto grėsmė, o tai ramybės gyvenimui tikrai nepridėjo. Tad teko išmokti gyventi nuolat matuojantis kraujospūdį ir sekant pulsą, vartojant vaistus – varfariną, kas mėnesį tiriantis kraują ir stengiantis išvengti gresiančio insulto. Tačiau širdies ritmo sutrikimai vis kartodavosi. Kartais pakakdavo namie išgerti vaistų, kad situacija normalizuotųsi, kartais tekdavo vykti į ligoninę. Galiausiai prireikė ir širdies stimuliatoriaus.

Š. Rimdžius – vienas tų nedaugelio pacientų, kuris praėjo visus „kančių kelius“ ir pagal galiojančią tvarką vietoje tinkamai neveikusio varfarino jam buvo skirti valstybės kompensuojami naujos kartos netiesioginio veikimo antikoaguliantai. Pasak vyro, dabar gydytis tapo gerokai paprasčiau – nors tenka kasdien gerti po tabletę, tačiau bent jau nebereikia važinėti į polikliniką „badytis“.

„Dar jaunystėje, kai reikėjo eiti į sovietinę armiją, kažko daktarai labai įtartinai ilgai klausė tą mano širdį, bet tada man niekas nieko ir nepaaiškino, ką jie ten girdi. Tad šitos mano visos problemos, matyt, viso to pasekmė, – sako Š. Rimdžius. – Laimė bent jau gydausi moderniais vaistais ir kol kas pavyko išvengti insulto.“

Nesveika širdis – pavojus galvai

Prieširdžių virpėjimas – tai neritmiškas prieširdžių susitraukimas, kai prieširdžiai virpa tankiau nei įprastai. Kai virpa prieširdžiai, kraujas iš prieširdžių nepašalinamas taip, kaip turėtų būti, todėl ima formuotis krešuliai. „Blogiausia, – ir taip atsitinka 80 proc. atvejų, – kad trombas gali pasiekti smegenis ir ten užkimšti kraujagyslę. Kai taip nutinka, įvyksta išeminis insultas, labai greitai žūsta kraujotakos netekusi smegenų dalis. Tai labai pavojinga būklė“, – aiškina Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Kardiologijos ir angiologijos centro vadovas prof. habil. dr. Audrius Aidietis.

Profesoriaus teigimu, prieširdžių virpėjimas insulto riziką padidina 5–6 kartus. Maždaug 25 proc. žmonių, kuriuos ištinka išeminis insultas, miršta per mėnesį, dar 25 proc. – per metus. Iš likusių gyvų apie 60 proc. lieka neįgalūs.

Skaičiuojama, kad maždaug 1–2 proc. visos populiacijos pasaulyje pasireiškia prieširdžių virpėjimai, bet tarp senyvo amžiaus žmonių tas procentas didėja. Insultas ir prieširdžių virpėjimas glaudžiai susiję: 20–30 proc. insultų įvyksta dėl prieširdžių virpėjimo. Ši komplikacija gali iš esmės pakeisti žmogaus gyvenimą, sukelti invalidumą, padaryti jį priklausomą nuo aplinkinių.

Prof. A. Aidiečio teigimu, šiais laikais jau nemažai galima padaryti, kad prieširdžiai nustotų virpėti. Jei pasiekiama, kad širdies susitraukimų dažnis nebūtų per didelis, tinkamai dozuojami kraujo krešumą mažinantys vaistai, yra vilties, kad ir varginamas prieširdžių virpėjimo žmogus galės gyventi nepatirdamas insulto.

„Krešumą mažinančių vaistų skyrimas gydant tokius pacientus yra labai reikšmingas, – teigia profesorius. – Anksčiau visada skirdavome prieš beveik 70 metų sukurtą varfariną. Šis vaistas stabdo vitamino K veikimą, nuo kurio didele dalimi priklauso, ar normaliai krešės kraujas. Jo skyrimą mes galime kontroliuoti pagal tam tikrus kraujo rodiklius. Tačiau yra žmonių, kuriems sureguliuoti kraujo krešumą labai problemiška. Mat šis vaistas reaguoja su kitais medikamentais ir netgi maistu. Geriamieji naujos kartos netiesioginio veikimo antikoaguliantai gydymą gerokai supaprastina. Ir mes daugeliui žmonių esame padėję išvengti insulto, laiku pradėję skirti šiuos vaistus. Tačiau naujos kartos vaistų kompensacija yra labai komplikuota.“

Naujos kartos geriamieji antikoaguliantai – tai vaistų, kurie veikia kraujo krešumą daug stabiliau nei varfarinas, grupė. Gydytojams pacientų nebereikia taip atidžiai prižiūrėti – skyrus tinkamą dozę, pacientas gali būti ramus, kad kraujo krešėjimas bus toks, koks turi būti.

Šie vaistai į rinką buvo pateikti 2010-aisiais. Dabar šalyje yra 4 šios grupės skirtingų kompanijų vaistai. Jie brangesni nei varfarinas, vis dėlto visose Europos Sąjungos šalyse, išskyrus Bulgariją, šie inovatyvūs vaistai kompensuojami, nes yra ne tik efektyvūs, bet ir taupo sveikatos sistemos lėšas – ligoniams nebereikia atlikti daugybės tyrimų, važinėti į polikliniką, bet svarbiausia, kad pavojus, jog pacientas patirs insultą ir taps neįgalus, yra mažesnis.

Naujos kartos antikoaguliantų skyrimo sąlygos numato, jog skirti galima tik pacientams, kuriems varfarinas neefektyvus 3–6 mėnesius, kas 4 savaites atliekant kraujo krešumo tyrimą. Jei pacientas praleidžia vieną krešumo tyrimą, viską reikia pradėti nuo pradžių. Tad jeigu varfarinas neefektyvus, pacientas visą tą laiką balansuoja ties riba patirti insultą. Tokia kompensacijos tvarka labai sudėtinga ir nepatogi tiek gydytojui, tiek ligoniui. Tad, A. Aidiečio teigimu, neretai pacientui paprasčiau už savus nusipirkti šitų vaistų negu sulaukti, kad juos kompensuotų.

Vaistus skirti sudėtinga

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Šeimos medicinos klinikos docento Gedimino Urbono teigimu, varfarino problema yra ta, kad šis vaistas yra atrastas labai seniai, negana to, jo vartojimas yra labai komplikuotas.

„Varfarino dozė yra labai individuali, priklausanti nuo daugelio aplinkybių – ir nuo paciento fizinių savybių, jo mitybos, gyvenimo būdo ir pan. Dozė turi būti nuolat keičiama pagal tarptautinį normalizuotą santykį (INR). Norint tiksliai parinkti vaisto dozę, INR reiktų tirti kas tris dienas, kas savaitę, o jeigu kraujo krešumą pavyksta stabilizuoti, INR riekia tirti ne rečiau nei kartą per mėnesį, – aiškina specialistas. – Tai sukelia nemažai sunkumų gydytojams, nes tokie pacientai turi nuolat atvykti į gydymo įstaigą, gydytojas pagal tyrimų rezultatus turi koreguoti varfarino dozę.“

Ypač didelė problema, anot G. Urbono, – vyresnio amžiaus pacientai, kurie sunkiai juda ir yra prižiūrimi namuose. Senstant populiacijai ir ilgėjant išgyvenamumui, daugėja žmonių, patiriančių vadinamuosius širdies ir kraujagyslių įvykius – infarktą, insultą. Naujos technologijos leidžia išgelbėti tokių pacientų gyvybes. Varfarinas šiems žmonėms reikalingas siekiant išvengti pakartotinio insulto, tad šeimos gydytojas ir jo komanda turi nuolat lankyti juos namuose.

Gydytojas pasakojo, jog neseniai LSMU Šeimos medicinos klinikoje buvo atliktas didelis tyrimas ir nustatyta, kad Lietuvoje tik šiek tiek daugiau nei trečdaliui pacientų, nepaisant medicinos personalo, artimųjų ir paties paciento pastangų, pavyksta pasiekti pakankamą apsaugą nuo išeminio insulto vartojant varfariną. Ir tai yra ne tik Lietuvos problema – panašūs skaičiai gaunami ir kitose valstybėse, kuriose varfarinas vartojamas kaip pagrindinis vaistas.

„Šis mūsų tyrimas taip pat parodė, kad, neparinkus tinkamos varfarino dozės, didžiausia problema Lietuvoje – ne nukraujavimo rizika, o nepakankama apsauga nuo išeminio insulto, – sako doc. G. Urbonas. – Šeimos gydytojai, matydami tą trapų pacientą – vyresnio amžiaus, sergantį daugeliu gretutinių ligų, kitaip sakant, tą, kuriam antikoaguliantų labiausiai reikia, ir įtardami, kad kraujavimas jam gali įvykti dažniau nei kitiems pacientams, neskuba didinti varfarino dozės, o dėl to kyla išeminio insulto pavojus.“

Naujos kartos ne vitamino K geriamieji antikoaguliantai, anot daktaro, šiais atvejais galėtų būti viena iš išeičių, nors visiškai atsisakyti varfarino vis tiek nepavyktų. Tačiau paskirti naujos kartos vaistus kol kas nėra lengva. Pagal dabartines kompensacijos sąlygas jų skyrimas smarkiai priklauso tiek nuo šeimos gydytojo, tiek nuo paties paciento aktyvumo.

Šalies specialistai, kurių pacientams reikia naujų vaistų, ne kartą kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją dėl to, kad naujųjų antikoaguliantų skyrimo tvarka per griežta, ir prašė tikslinti skyrimo sąlygas. Specialistų manymu, tikslingiausia būtų, jei naujieji antikoaguliantai iš karto būtų kompensuojami pacientams, kuriems yra didesnė rizika patirti insultą.

Pastarąjį kartą Ligų, vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių kompensavimo komisija tokį prašymą svarstė rugsėjo 5 d. ir nutarė nekeisti skyrimo sąlygų, nes tam nėra finansinių galimybių.

Ar šis straipsnis buvo naudingas?
Išreikškite savo nuomonę ir taip padėkite mums tobulėti!
Patiko
Nepatiko