Neblėstanti meilė vaikams

Irena Jankauskienė, kiek save tik pamena, visada mylėjo vaikus ir jiems skyrė didžiąją gyvenimo dalį. Moteris daugybę metų dirbo mokytoja, vėliau globojo vaikus SOS vaikų kaime. Jame stengėsi, kad mažieji žmonės dar kartą patikėtu suaugusiais. Pašnekovė pripažįsta, ši patirtis nebuvo lengva, tačiau moteris įsitikinusi, kad galima jaustis laimingam tik tada, kai mažiau galvoji apie save ir daugiau stengiesi dėl kitų. Ką tik 60-ąjį gimtadienį atšventusi Irena nuoširdžiai ir įkvepiančiai atskleidžia savo gyvenimo istoriją: atsidavimą vaikams ir aistrą aktyviam gyvenimui.

Neblėstanti meilė vaikams

„Visi vaikai geri. Esu įsitikinusi, kad vaikas turi jausti ne tik griežtumą, bet ir meilę. Kai kažko griežtai reikalauji, bet tai darai atjausdamas, iš širdies – vaikai anksčiau ar vėliau tai supranta, nors tuo metu ir pyksta“, – pokalbį su šypsena pradeda ilgametė mokytoja. Moteris sako, kad dar vaikystėje svajojo, jog dirbs su vaikais: „Maniau bus paprasta: juk atrodo svarbu juos mylėti ir viskas eisis, kaip per sviestą. Tačiau realybėje susidūriau su ne vienu iššūkiu. Tikiu, kad neįveikiamų problemų nebūna, visada ieškojau išeičių. Gilindavausi ir įsitraukdavau į kiekvieną situaciją, bandžiau suprasti ir padėti“, – atvirai kalba 29 metus ugdytiniams skyrusi lietuvių ir vokiečių kalbų mokytoja.

Būtent dėl meilės vaikams, Irena, baigusi mokytojos karjerą, ir vėl pasuko ten, kur jos reikėjo silpniausiems. Išsikrausčiusi gyventi į Vilnių, ji pradėjo dirbti SOS vaikų kaime. Šiuose globos namuose sistema visai kitokia nei įprastuose vaikų namuose – jie ten gyvena kaip šeimoje. Mamos pareigas ten atliko ir Irena: moteris su vaikais gyveno namelyje, gaudavo tam tikrą sumą, skirtą vaikams išlaikyti. Ji kartu su vaikais skaičiuodavo ir planuodavo išlaidas: kas skirta maistui, knygoms, mokesčiams, kitoms reikmėms. Taip pat rūpinosi jų laisvalaikiu, pamokų ruoša, gimtadieniais, kartu vykdavo į išvykas, būrelius: „Dariau viską, ką daro rūpestinga mama, juokais taip ir sakydavau, jog esu daugiavaikė mama“,- pasakoja moteris.

Keisti likimus

Pradėjus dirbti SOS vaikų kaime, globotiniai greit pamilo tetą Ireną. Taip jie vadino jais besirūpinančią pašnekovę. Moteris prisimena, kad pradžioje viskas vyko sklandžiai, tačiau po pusmečio prasidėjo tikrieji iššūkiai: „Atėjau ten romantiškų svajonių vedama, tikėjausi, kad užteks mylėti, bet rožinius akinius teko pasidėti į šalį. Kai jie pamatė, kad nėra ko manęs bijoti ir suprato, kad mylėsiu, kas benutiktų, tuomet pradėjo krėsti įvairias išdaigas. Tik, deja, tai nebuvo paprastų vaikų išdaigos, juk tie vaikai tiek visko iškentę“,- dalinasi patirtimi Irena.

Moteris stengėsi, kad vaikai, kuriais niekas nesirūpino, kurių niekas nemylėjo, kurie namuose dažnai būdavo alkani, sušalę ir mušami, dar kartą patikėtų suaugusiu žmogumi. Irena sako, kad tai buvo be galo sunkus darbas. Ji atvirai kalbėjo, kad suvaldyti globotinius buvo sunku, o kartais širdyje – pikta ir skaudu, tačiau moteris stengėsi suprasti, kodėl jie taip elgiasi. Pašnekovė visada sau primindavo, kad vaikų sielose glūdi itin sunkūs išgyvenimai. Ši patirtis, anot Irenos, pakeitė požiūrį ir išmokė, kad eiliniai žmonės dažnai sunkiai įsivaizduoja, ką išgyvena vaikai globos namuose: „Daugybė žmonių tokius vaikus laiko kitokiais, vadina laukiniais. Tačiau aš, susidūrusi su jais iš labai arti, jų širdyse atradau labai daug gerumo ir jautrumo. Taip, pas juos viduje kunkuliuoja daugybė emocijų, sieloje kovoja gėris ir blogis, o išlaikyti pusiausvyrai reikia daug kantrybės. Buvo ir skaudžių patirčių, yra tekę ir per jėgą laikyti, saugoti juos, kad nesusižeistų, ar ko blogo nenutiktų, bet kartu ši patirtis atnešė daug gėrio į mano gyvenimą. Vis dar tikiu, kad įmanoma keisti jų likimus, nors ir mažais žingsneliais“,- išgyvenimais dalinasi moteris.

Daugiau nei biologinė mama

Irena sako, kad pokyčiai vaikų gyvenime buvo atpildas už sunkų darbą: „Viena mergina yra prisipažinusi, kad labai džiaugiasi, jog aš atėjau į SOS vaikų kaimą vos tik prasidėjus jos paauglystei. Sakė nežinanti, kokiais keliais būtų nuėjusi, jei ne aš. Esu labai laiminga, kad pavyko prisidėti prie ne vieno vaiko likimo“,- nusišypso pašnekovė.

Pakeitusi darbą, su globotiniais moteris išsiskyrė draugiškai ir palaiko glaudžius ryšius. Nors kai kuriems buvo tikrai sunku susitaikyti su jos pasitraukimu: „Vienas berniukas, kuris buvo patyręs itin daug, labiausiai prie manęs ir prisirišo, todėl jam mano išėjimas buvo tikra tragedija. Jis iki šiol vadina mane mama Irena. Jo biologinė mama, kuri pati alkoholikė ir sūnaus neprižiūri, klausė manęs, ką jos sūnus darys man išėjus, bet kokiai bėdai nutikus, ji kreipdavosi būtent į mane“,- dalinasi moteris.

Nors kai kurie buvę globotiniai jau turi kitus mylinčius globėjus, tačiau vis dar laukia susitikimų su Irena. Moteris ir dabar sulaukia dovanėlių, piešinių, sveikinimų įvairiomis progomis. Pedagogė tiki, kad būtent šiluma ir meilė yra didžiausias atlygis už šį darbą.

Jokių atostogų!

Dabar Irena dirba taip pat širdžiai malonų kelionių vadovės-gidės darbą. Paklausta, ar pagaliau jaučiasi atradusi save, moteris nusišypso: „Aš visada jaučiausi atradusi save. Ir mokykloje, ir globos namuose, ir dabar, dirbdama kelionių vadove, jaučiuosi savame kailyje, savo vietoje. Paprasčiausiai reikia suprasti, kad ir koks darbas bebūtų mielas, vis tiek bus momentų, kai pavargsi, todėl kartais reikia nuo visko gerokai atsikvėpti“,- pasakoja profesiją jau tris kartus pakeitusi moteris.

Visgi kelionės su turistų grupėmis Irenai jau įprasta veikla. Kelionių entuziastė šiai veiklai jau yra paskyrusi 16 vasarų. Pradėjusi nuo kelionių dviračiais, dabar keliauja ir į pėsčiųjų žygius, kultūrines keliones. Pašnekovė džiaugiasi, kad darbas nors ir intensyvus, bet pilnas įspūdžių, o vokiečių turistai, su kuriais moteris dirba, visuomet maloniai nusiteikę bei žingeidūs.

Aktyvi moteris atvirauja, kad poilsis ant sofos jai ne prie širdies. Ji pati niekada gyvenime neturėjo nei atostogų, nei laisvalaikio. Dirbdama mokytoja bei globodama vaikus, veikli pašnekovė visas atostogas išnaudodavo kelionių vadovės darbui: „Nuo praėjusių metų aš pirmą kartą gyvenime turiu pakankamai daug laisvo laiko tarp darbo kelionių. Įdomi mintis ateina į galvą – anksčiau neturėjau laisvo laiko darbui, norėjau tiek visko padaryti – nebuvo, kada atsikvėpti, o dabar, kai jau nuo darbo atlieka laiko, tai suprantu, kad aš vis tiek nesugebu atsipalaiduoti, nes visada randu, ką veikti. Niekada ir nesijaučiu nuobodžiaujanti, vis dar noriu ką nors išbandyti ir tai mane veža“,- juokiasi Irena ir prasitaria, jog norėtų pagaliau pakeliauti ne tik darbo reikalais, bet ir savo malonumui. Didžiausia jos svajonė – aplankyti Afriką.

Įkvepia naujos patirtys

Pernai energingoji pašnekovė, lankė anglų kalbos kursus. Taip pat mokėsi plaukti baseine. Irena sako, kad jautėsi keistai, nes grupėse buvo vienintelė tokio amžiaus moteris, tačiau tai neatbaidė nuo naujų veiklų. Artimiausiuose jos planuose – joga ir labdaringa veikla: „Savanorių juk visada reikia. Žinoma, aš visada galvoju apie vaikus – ligoninėse guli niekam nereikalingi ligoniukai iš vaikų namų, nėra kam juos lankyti ir prižiūrėti, kad nesijaustų vieniši. Dar yra ir senelių namai, gyvūnėlių prieglaudos, įvairūs socialiniai projektai. Darbo apstu“,- sako Irena, kuri pati prieš metus vienam kalėdiniam projektui gamino suvenyrus, kuriuos pardavus buvo renkami pinigai vaikams: „Aš manau, kad žmogus gali jaustis laimingas, tik tada, kai mažiau galvos apie save ir patogų savo gyvenimą, o daugiau stengsis kažką padaryti dėl kitų“,- tikina moteris.

Pasiteiravus, kaip randa šitiek jėgų ir, svarbiausia, pozityvumo, Irena atsako tikinti, kad labai daug priklauso nuo mūsų pačių: „Mes kiekvienas galime liūdėti, graužtis, kad gyvenimas praėjo ne taip, kaip norėjom, kad įvyko kažkas, kad senatvė atėjo, kad skauda ir sunku, tačiau nuo to, gyvenimas nepagerės, bus tik dar sunkiau, todėl manau, jog reikia nuolat bandyti tas mintis nukreipti, suvaldyti. Man tai padaryti padeda mėgstama veikla ir užimtumas“,  –laimingo gyvenimo receptu dalinasi Irena.

Iveta Leščinskaitė

Ar šis straipsnis buvo naudingas?
Išreikškite savo nuomonę ir taip padėkite mums tobulėti!
Patiko
Nepatiko