Mila Monk – miško terapijos gidė

Vilnietė Liudmila Monkevičė, prisistatanti Milos Monk slapyvardžiu, yra pirmoji ir kol kas vienintelė miško terapeutė Lietuvoje. Miško terapija – nauja sveikatinimo metodika, paremta žmogaus ryšiu su gamta. Dabartinė penkiolika metų dirbančios vertėjos veikla taip pat susijusi su nauju užsiėmimu – ji verčia japonų mokslininko Qing Li knygą apie miško terapiją. Moteris siekia, kad šį metodą atrastų kuo daugiau sveikesnio gyvenimo ieškančių žmonių, juolab, kad ji pati yra sveikos gyvensenos šalininkė, praktikuojanti vegetarė, o dabar ir miško terapijos gidė.

Tiesą sakant, apie miško terapiją išgirdau neseniai. Kiek laiko ši terapija gyvuoja pasaulyje?

Mila Monk; miško terapija

Mila Monk. Karolinos Pansevič nuotr.

Miško terapija, kaip apibrėžta metodika, atsirado Japonijoje apie 1982 metus. Tuo metu Japonijoje vyko stipri urbanizacija, sparčiai plėtėsi miestai, intensyvėjo žmonių darbo ritmas. Todėl natūralu, kad prasidėjo ligos nuo persidirbimo. Tuo pat metu Japonijoje susirūpinta žaliųjų plotų saugojimu, kuriuos paveikė ta pati urbanizacija, kalnų kasinėjimai, medžių kirtimai. Imtasi iniciatyvos kompleksiškai spręsti minėtas problemas: išsaugoti gamtą ir tuo pačiu pasirūpinti žmonių sveikata. Pradėta bendradarbiauti su mokslininkais, kurie įkūrė bazes miškuose ir tyrė, kaip buvimas gamtoje veikia žmogaus fizinę būseną. Buvo matuojamas kraujo spaudimas, imami seilių ir kraujo mėginiai prieš einant į mišką ir iš ten grįžus, lyginami rezultatai.

Remiantis tyrimais sukurta metodika, kaip teisingai būti miške. Japonai išsiaiškino, kad vaikščiojimas miške dvi valandas ne daugiau kaip 2 km palankiausiai veikia žmogaus organizmą. Einant greitai, išsiskiria streso hormonas. Tam, kad žmogus dvi valandas išbūtų miške, sugalvota taikyti pratimus, kurie aktyvina sensoriką: regėjimą, klausą, uoslę, lytėjimą – iš esmės, visus žmogaus pojūčius.

Per daugiau nei tris dešimtmečius Japonijoje atsidaro apie 60 tokių miško terapijos bazių. Ten įprasta važiuoti savaitgaliais, gydytojai net išrašo receptus. Tie patys japonų mokslininkai nustatė, kad vaikštant miške dvi dienas po du kartus (ryte ir vakare) ir po dvi valandas, poveikis išlieka visą mėnesį. Iš Japonijos ši terapija atkeliavo į Ameriką, o paskui į Europą. Tik šių metų kovo mėnesį įkurtas Europos miško terapijos institutas.

Jus galima vadinti miško terapijos pradininke mūsų šalyje. Kaip ši terapija atsirado Jūsų gyvenime?

Gyvendama mieste ir dirbdama biure įsisukau į uždarą ratą ir vieną dieną pajutau, kad persidirbau, „perdegiau“. Staiga prisiminiau prieš ketverius metus draugės pasakotą istoriją apie miško terapiją, pradėjau labiau ja domėtis. Tas metas sutapo su tuo, kai šalia mano namų sostinėje iškirto net 46 medžius. Medžių vaizdas pro langą mane gydė, stebėjau juos keičiantis metų laikams. Matyt, intuityviai to net nesuprasdama atlikau miško terapiją. Medžių kirtimas mane paveikė emociškai. Kai girdi krentančių medžių ir pjūklų garsą – sukrečia. Buvau depresyvios būsenos ir nieko sau negalėjau padaryti. Sunku kitiems buvo papasakoti, kodėl mane apėmė tokia būsena, nes, atrodo, medžiai kertami visur. Pradėjau analizuoti, kaip žmogaus būseną veikia gamta. Ir tada vėl „prisikasiau“ iki japonų atrastos miško terapijos metodikos. Pradėjau vaikščioti į mišką ir pastebėjau, kad man tai labai padeda. Pagalvojau, kad Lietuvoje yra daugiau tokių „perdegusių“ ir pervargusių žmonių ir kad galėčiau jiems padėti. Iš gaunamų laiškų supratau, kad visuomenėje yra miško terapijos poreikis.

miško terapija

Asmeninio archyvo nuotr.

Šiais urbanistikos laikais gamta tarsi nutolo nuo žmogaus. Tačiau pamažu viskas keičiasi. Ar galima sakyti, kad dabar atsigręžimas į gamtą išgyvena Renesansą?

Po pramonės revoliucijos atsiradus masinei gamybai, pasaulis pasuko urbanizacijos, technologijų ir greito tempo kryptimi, o žmogui tai nėra natūralu. Juk mes patys esame gamta, ji yra mūsų dalis. Yra tokia biofilijos teorija, kuri teigia, kad mylėti gamtą ir jaustis jos dalimi yra natūralus reiškinys, nes žmogus gamtoje vystėsi tūkstantmečius. Iš miško į miestus mes išėjome, palyginti, neseniai. Genetiškai mūsų organizmai, smegenys dar nespėjo prisitaikyti prie miesto. Ir dėl to mes intuityviai norime į gamtą, kad pasijustume geriau. Žmonija buvo pasukusi neteisinga, sau kenksminga kryptimi ir dabar vėl atsigręžia į gamtą.

Miško terapijos sąvoka yra pakankamai plati nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pasidomėjus supranti, kad ši terapija siejasi su ekologija, sveika gyvensena, netgi tvariu turizmu. Kuo pagrįsta miško terapijos filosofija?

Ši terapija padeda užmegzti ryšį su gamta per jutimus ir sustiprinti tą kontaktą. Vienas dalykas, kai šiaip eini pasivaikščioti ir kitas dalykas, kai dvi valandas vaikščioji sąmoningai: stebi, uostai, lieti. Tuomet natūraliai užsimezga ryšys, atsiranda sveikatinimosi poveikis. Užmezgus artimesnį ryšį su gamta, norisi ją saugoti, tausoti ir prižiūrėti. Taip vystosi ir tvarus požiūris. Tarkime, aš visada domėjausi tvariu gyvenimo būdu. Visuomet stengiausi kuo mažiau vartoti, mažiau pakenkti gamtai. Ir, apskritai, gamtoje atsigaudavau.

Mila Monk; miško terapija

Ar galima miško terapija užsiimti savarankiškai, ar vis tik būtinas sertifikuotas gidas? Kaip atrodo miško maudynių seansai?

Miško terapijos seansus vedu grupėms. Tai turi papildomą socializacijos poveikį. Moksliškai įrodyta, kad vienišumas kenkia žmogui taip pat, kaip ir 15 surūkytų cigarečių per dieną. Todėl miško maudynių sesijose taikau socializacijos, žmonių integravimosi į bendruomenę principą. Bet tai labiau europietiška intervencija, nes japonai linkę vesti individualius užsiėmimus. Grupinio seanso pabaigoje visuomet pastebiu, kaip bendrumas sutelkia žmones.

Tačiau galima vaikščioti ir vienam, be gido. Pirmiausia, patarčiau pasirūpinti saugumu – vengti visai nepažįstamų vietų. Tam puikiai tinka ne tik miškas, bet ir parkas ar sodas, svarbu, kad nebūtų didelio triukšmo. Taip pat svarbu pasirūpinti apsauga nuo erkių ir, žinoma, patogia apranga bei avalyne. Tuomet nusiteikti, kad dvi valandas įeisi į miško erdvę, kad būsi nekasdieniame savo gyvenime. Reikia leisti sau tas dvi valandas atsiriboti nuo rūpesčių, nerimą keliančių minčių.

Verta pabrėžti, kad kalbame apie sveikus, tik kartais stresą ir nerimą patiriančius žmones. Jei žmogų kamuoja stipri depresija ir jis negali ištrūkti iš neigiamų minčių rato, tuomet būtina kvalifikuoto gydytojo pagalba. Būnant miške galima daryti įvairius pratimus, pavyzdžiui, įsiklausyti į tolimiausius, vėliau artimiausius garsus. Galima liesti įvairius paviršius, pajausti, kaip jie skiriasi. Galima sėdėti vienoje vietoje ir bandyti pajusti, kaip kūnas remiasi į žemę, kaip drabužiai liečia kūną. Galima uostyti medžių šakas, lapus, samanas. Galima tiesiog eiti ten, kur kūnas nori eiti, pasitikėti juo. Viso to esmė – išeiti iš savo gyvenimo prote, mintyse, pajusti kūną, būti čia ir dabar.

Kaip ši terapija veikia žmogaus organizmą? Kuo ji naudinga senjorams?

Senjorams ši terapija itin aktuali dėl sveikatos. Ši metodika stiprina imunitetą, reguliuoja cukraus kiekį kraujyje, mažina spaudimą ir streso hormoną, stiprina širdį, teigiamai veikia psichologinę būseną, pakelia nuotaiką, saugo nuo blogų minčių, padeda susikaupti, gerina atmintį. Senjorai yra ta tikslinė grupė, kuriai miško terapija būtų labai naudinga.

Skeptikai gali pasakyti, kad miško terapija – tiesiog madingas dalykas. Ką atsakytumėte tokiems žmonėms?

Ilgą laiką buvau keistuolė, o dabar tapau madinga. Aš tik džiaugiuosi tokia mada. Labai svarbu žiūrėti, koks dalykas tampa madingu. Pavyzdžiui, veganizmas, vegetarizmas, atsigręžimas į gamtą, gyvenimas be atliekų, mano nuomone, šiais laikais yra būtinybė dėl klimato krizės. Madą diktuoja didžiulė masė žmonių. Jei gerus dalykus daro daug žmonių – aš vienareikšmiškai už. Puiki tendencija! Tačiau nereikia perlenkti lazdos…

Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį!

Kalbino Rima NORVILIENĖ

Taip pat skaitykite: