Su amžiumi – vis laimingesnis

Laimės paieškos yra tokios pat senos, kaip pasaulis. Žmogui psichologiškai ji yra būtina kaip deguonis plaučiams, kaip kraujas visiems kūno organams. Laimės troškimas yra pats stipriausias ir giliausias poreikis, kuris atspindi žmogiškosios būties esmę.

Nors dabartinėje visuomenėje garbinama jaunystė, tyrimai rodo, jog žmogus su amžiumi tampa vis laimingesnis. Mokslininkai yra ištyrę, jog vyresniojo amžiaus žmonės patiria mažiau neigiamų emocijų nei anksčiau, o teigiamų emocijų lieka beveik tiek pat. Apskritai, jausmus senjorai geba valdyti geriau, todėl nuotaika būna pastovesnė nei jaunystėje.

Nuolatinė laimė neegzistuoja

Pasak mokslininkų, į klausimą, kas yra laimė, didžioji dalis žmonių atsako, jog tai – kažkas nenusakoma, neapčiuopiama, tarsi momentinis pojūtis, kuris ima ir „nutinka“, jo neįmanoma nuolatos išlaikyti, tai jausmas, kuris aplanko ir pradingsta.

Tačiau mūsų vartotojiška visuomenė bando sukurti iliuziją, jog tam, kad jaustumės nuolatos laimingi, reikia įsigyti ir turėti tą, tą ir aną. Tai yra apgaulė. Nuolatinė gera savijauta yra neįmanoma, kad ir kokio amžiaus būtume, kad ir ką būtume pasiekę, kad ir ką turėtume. Gera savijauta, laimės pojūtis, džiaugsmas „nutinka“ dėl kur kas paprastesnių priežasčių, nei galima numanyti. Kartais „Ferrari“ ką tik nusipirkusio žmogaus smegenys išskiria keliskart mažiau laimės hormonų, nei po stipraus pykčio susitaikiusių sutuoktinių ar žmogaus, kuris po kojos lūžio pagaliau vėl pradeda vaikščioti.

Užtarnauto poilsio pliusai ir minusai

Mokslininkai išėjimo į pensiją periodus skirsto taip: priešpensijinis laikotarpis, kai mąstoma ir patyliukais tam ruošiamasi, išėjimo į pensiją momentas, kuomet išgyvenamas euforiškas „medaus mėnesio“ pojūtis, ir vėlesnis – iliuzijų išsisklaidymo, kai tenka susikurti naują kasdienybės rutiną, kurioje nebėra skubėjimo į darbą ir dėl jo patiriamo streso. Pablunka egzistencinės spalvos, ima trūkti naujų įspūdžių, kurių dirbant pasitaikydavo daugiau ir įvairesnių.

Persiorientavimo fazėje daugelis nesunkiai prisitaiko prie pakitusios gyvensenos, atranda naujas veiklos sritis, kurios atstoja ankstesnį darbą ir padeda nustatyti optimalią dienotvarkę. Išėjęs į pensiją žmogus gali sutelkti daugiau dėmesio kasdienybės dovanojamiems paprastiems džiaugsmams ir malonumams.

Ilgą laiką buvo manyta, jog išėjimas į pensiją yra itin pavojingas: žmogui netekus socialinio vaidmens, tam tikros padėties visuomenėje (pareigų), sumenksta jo savigarba ir reputacija, atsiranda polinkis užsisklęsti, atsiskirti, o tada pradeda prastėti sveikata, blėsta gyvenimo džiaugsmas. Tačiau ilgalaikiai tyrimai parodė, kad išėjimas į pensiją pats savaime nesukelia ligų, depresijos ar nuobodulio ir kad tik nedidelės grupės žmonių asmenybės tapatumas remiasi vien į profesinę veiklą. Taigi, išėjus į pensiją lieka daug galimybių (o atsiranda ir naujų!) toliau gyventi aktyvų ir visavertį gyvenimą – galima užsiimti malonia veikla, kūryba, daugiau bendrauti su artimaisiais, keliauti.

Judėjimas ir bendravimas – gyvybė

Dažnai žmonės išėjimą į pensiją vertina kaip produktyvaus gyvenimo pabaigą ir nerimauja dėl to, kas jų laukia ateityje. Iš tikrųjų pensinis amžius yra labai vertingas, nes tai yra puikus laikas pažinti save ir augti kitaip nei anksčiau. Tai yra gražių, prinokusių savo gyvenimo vaisių skynimo metas.

Vienas iš svarbiausių šio meto uždavinių – gebėjimas išlikti aktyviu tiek fiziškai, tiek intelektualiai. Svarbu nepamiršti judėjimo, reguliarios mankštos. Sąstingis – ligų ir mirties šauklys. Fizinis aktyvumas pagerina ne tik bendrą kūno savijautą, bet ir proto galias, pažintines funkcijas, skatina džiaugsmo hormonų gamybą.

Puikiai žinome – kuo žmogus sveikesnis, tuo laimingesnis. Sveikata priklauso ne tik nuo fizinio judrumo ir sveikos mitybos, bet ir nuo psichologinio komforto, kurį formuoja socialinė aplinka. Kitų žmonių, institucijų pagalba ir parama, turiningi tarpasmeniniai ryšiai reikšmingai susiję su mažesniu sergamumu ir ilgesne gyvenimo trukme. Socialinis aktyvumas palankiai veikia žmogaus širdies ir kraujagyslių, endokrininę ir imuninę sistemas.

Labai svarbios yra ir paties žmogaus susikurtos teigiamos savo gyvenimo nuostatos. Sveikatą stiprina optimizmas, gebėjimas suteikti prasmę savo kasdienybei, savarankiškumas ir aukšta savigarba. Šios savybės padeda lengviau įveikti stresą, nuo jų priklauso gebėjimas greitai atkurti fizines ir dvasines jėgas, atsigauti po nesėkmės arba traumos.
Taigi, pagrindinės pasitenkinimo pensiniu amžiumi sąlygos – pozityvus mąstymas, tikslingas laiko naudojimas, fizinis aktyvumas bei konstruktyvi veikla ir tarpasmeniniai ryšiai.

Kuo gyva mūsų siela?

Mokslininkai teigia, kad suaugusių žmonių laimės pojūtį 50 proc. lemia genetiniai veiksniai, o kita tiek – patirtis. Pagrindiniai gerovės aspektai yra šie: teigiamas savęs vertinimas, geri santykiai su kitais žmonėmis, savarankiškumas, gebėjimas efektyviai tvarkyti savo gyvenimą, tikslo turėjimas, asmenybės augimo ir raidos pojūtis.

Laimingi žmonės pasižymi savigarba, optimizmu, asmeninės kontrolės jausmu, juos supa paramą teikiantis socialinis tinklas, jie yra patenkinti gyvenimu, užsiima prasminga veikla. Jų gyvenime svarbią vietą užima tikėjimas ir dvasingumas, apsaugantis nuo apatijos ir nevilties. Tokie žmonės yra geresnės fizinės sveikatos, ilgaamžiai, rečiau serga depresija, jaučia didelį pasitenkinimą gyvenimu. Religingumas sustiprina viltį, gyvenimo prasmės pojūtį, tikslą ir psichinės gerovės jausmą, o dalyvavimas tikinčiųjų bendruomenėje teikia socialinę paramą ir paguodą.

Dvasingumas yra svarbus žmogaus gerovės aspektas. Dažnai ši sąvoka suprantama kaip religingumas, tačiau dvasingas žmogus nebūtinai yra religingas. Ir atvirkščiai – religingas žmogus kartais nebūna dvasingas.

Dvasingumas yra suprantamas ne tik kaip religinių praktikų laikymasis, tai – santykis su Dievu (nepaisant to, kaip žmogus suvokia Dievą) ir su kitais žmonėmis, jis neatsiejamas nuo tokių gyvenimo kokybės rodiklių, kaip gera nuotaika, pasitenkinimas santuoka, šeima, draugais ir, apskritai, gyvenimu. Susirgusieji depresija greičiau pasveiksta, jei yra dvasingi ir religingi. Vyresniajame amžiuje vienas iš rizikos veiksnių yra socialinių ryšių stoka, todėl lankymasis bažnyčioje gali tapti gera apsauga.

Įsitikinimai, priklausantys nuo dvasinių vertybių, apima meilę, atjautą ir pagarbą gyvenimui. Dvasingumas daro įtaką, pirmiausia, geram santykiui su pačiu savimi, taip pat ir su kitais. Tarp vertybių, kurios nėra savitos tik tam tikrai religijai, yra trys esminės: atsakomybė už save, rūpinimasis artimaisiais ir moralinė neigiama nuostata dėl savižudybės. Šių vertybių laikymasis padeda rasti jėgų ir prasmę gyventi net ir esant nepakeliamiems sunkumams.

pensija

Gyvenimo skonis

Gyvenimo prasmės jausmas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, kuriuo matuojama gyvenimo kokybė. Žmogus, nesuprantantis dėl ko gyvena, lengvai panyra į apatiją ir depresiją, netenka vilties, paskatos ką nors daryti, jį apima nerimas, nuobodulys. Gyvenimo prasmės suvokimas skatina aktyvumą, norą veikti, kelti tikslus ir jų siekti. Aktyvi asmenybė jaučia pasitenkinimą savimi, džiaugiasi ir kitų pasiekimais.

Gyvenimo kelyje daug patirties sukaupęs žmogus senatvėje pražysta tarsi gėlė savo išmintimi, kurią dosniai dovanoja šalia esantiems. Toji išmintis padeda ir jam pačiam visavertiškai gyventi. Todėl išėjimas į pensiją, kai nebelieka pareigų ir darbų prievolės, daugeliui žmonių atveria vartus į tokią pat laimės būseną, kokią patyrė vaikystėje, kai tik pradėjo pažinti pasaulį, žavėjosi įvairiausia veikla, norėjo viską išbandyti. Išmintingas žmogus, išėjęs pensijon, daro tą patį – prisimena vaikystės veiklas, kurioms užaugęs nebeturėjo laiko, svajones, kurios vis dar neįgyvendintos dėl tos pačios priežasties, draugus, kurie buvo mieli, bet nutolo dėl atstumo ar laiko stokos. Žmogus atsigręžia į save ir atsiveria pasauliui visiškai kitaip nei iki šiol. Prasideda naujas gyvenimas, gimsta nauji interesai ir potyriai, net ir kasdienė rutina susikuriama visai kitokia nei iki tol. Žmogus, į daug ką žvelgdamas visai iš kito taško nei anksčiau, apmąstydamas buvusias patirtis ir vertindamas jas per dabartinio laiko prizmę, įgydamas kitokį savo dienų vertės supratimą, iš naujo pradeda kurti savo gyvenimą. Ir tada paaiškėja, kad įžengta į patį laimingiausią savojo gyvenimo periodą.

Psichologė Karolina TARNAUSKIENĖ, http://www.psichologekarolina.lt

Kita vertus, išėjimas į pensiją yra natūralus žmogaus gyvenimo etapas, kuris kartais gali būti lydimas liūdesio, prislėgtumo bei vienatvės jausmų, nes šiam gyvenimo pokyčiui priimti reikia laiko. Tačiau net ir sunkiausiuose gyvenimo etapuose viltis yra. Jei sunku ją atrasti – apie patiriamus išgyvenimus galima pasikalbėti su emocinės paramos tarnybos „Vilties linija“ konsultantais telefonu 116 123.

Visą parą veikiančioje nemokamoje pagalboje telefonu budintys konsultantai išklauso skambinančiųjų sunkumus, drąsina nelikti vieniems su jais. Juk sunkumai amžiaus neturi, o išėjimas į pensiją kiekvieno žmogaus išgyvenimuose gali būti priimamas skirtingai. Svarbu turėti su kuo apie tai pasikalbėti.

Ar šis straipsnis buvo naudingas?
Išreikškite savo nuomonę ir taip padėkite mums tobulėti!
Patiko
Nepatiko