J.Blagnys – sveikuolis iš Gargždų

Unikalaus muzikinio projekto „Lietuvos balsas. Senjorai“ dalyviai stebina savo gyvenimo istorijomis. Štai žemaitis JONAS BLAGNYS dirbo visai šalia Černobylio. Nors ši patirtis kadaise apdovanojo jį radiacijos doze, tačiau gargždiškis džiaugiasi aktyviu gyvenimu ir pasakoja apie neblėstančią meilę muzikai.

LNK projekto „Lietuvos balsas. Senjorai“ dalyvis Jonas Blagnys

Papasakokite apie savo asmeninį gyvenimą.

Esu laimingas galėdamas pasakyti, jog jau greit bus 40 metų kaip gyvenu su savo vienintele ir nepakartojama žmona Birutėle. Mano Birutė turi dvynę seserį Danutę, kuri gyvena visai šalia mūsų, todėl juokais visiems sakau – kai kas negavo nei vienos, o man Dievas skyrė net dvi puikias moteris.

Taip pat džiaugiuosi, kad visi artimieji – sūnus, žmona ir jos sesuo, kartu dirbame mano vadovaujamoje įmonėje, atsakingoje už lauko inžinerinių tinklų klojimą. Prie lauko trasų dirbu jau nuo 1979 m., tai mano pagrindinė profesija.

Ši profesija ir nuvedė jus į Černobylį?

Taip, praėjus metams po Černobylio atominės elektrinės avarijos, buvau pašauktas kloti vandentiekio trasų į naujo miesto statybas, kurios buvo vos už 50 km nuo Černobylio.

Tuo metu niekas iš mūsų nemanė, jog tai pavojinga, tačiau darbas tikrai buvo nelengvas, galėčiau romaną apie tai parašyti. Karštis siekė 37-39 laipsnius, taip pat kentėjome nuo vabzdžių įkandimų. Miegojome palapinėse, vėliau mus perkėlė į laivus. Per mėnesį numečiau net 12 kg svorio.

Tiesa, net ir tokiomis sąlygomis, laisvalaikiu grodavome gitara, ne vieną naują dainą išmokau. Taip pat suorganizavau savadarbę sporto salę – turėjome pasigaminę švininių svarsčių, štangų, susikonstravome suoliuką spaudimams atlikti, lygiagretes bei skersinį. Net bokso kriaušę pasigaminome, į kelnių klešnes pripylę smėlio.

Nesenai vienas gydytojas, pas kurį tyriausi sveikatą, patvirtino, jog turiu radiacijos. Na, gal kažkiek ir turiu, bet tikrai galite su manimi bendrauti, neapšvitinsiu, nesu radioaktyvus. Tiesiog dabar stengiuosi gyventi aktyviai. Rytais keliuosi pusę šešių ryto ir einu į rūsį – savo sporto salę. Toks mano rytinis ritualas, suteikiantis man energijos visai dienai. Taip pat žaidžiu ledo ritulį, lankau Cantienica treniruotes, nemažai plaukioju, lankausi pirtyje. Tiesa, anksčiau visus metus maudydavausi upėje, net ir prie 28 laipsnių šalčio, tačiau metai visgi bėga.

Kaip jūsų gyvenime atsirado meilė muzikai?

Dar vaikystėje įstojau į muzikos mokyklos saksofono klasę, tačiau mirė senuolis, kitais metais babūnė, o per gedulą muzikuoti nevalia. Taip ir užsibaigė mano noras groti saksofonu, dar nei nepradėjus mokytis. Laikas parodys, gal dar pavyks.

Vėliau turėjau viltį dainuoti mokyklos ansamblyje, bet muzikos mokytojai labai nepatiko mano rokenrolo stiliaus dainos žodžiai apie Jėzų Kristų hipį, nešiojantį ilgus plaukus. Taip ir užmiršau norą dainuoti. Tik gerokai vėliau, gal kokiais 1974 metais, draugas Vytas Lukas parodė pirmuosius gitaros akordus dainai „Šypsos gėlės“. Po daugelio metų įrašiau ją į kompaktinį diską, dabar ši daina mano anūko mėgstamiausia.

Taip muzika tapo mano hobiu, atgaiva sielai. Dainas rašydavau ranka, akordus užrašydavau virš kiekvieno reikalingo žodžio. Dabar dainuoju visur ir visada, visuose draugų susiėjimuose, išvykose, gimtadieniuose. Turiu daugybę gerų prisiminimų, susijusių su muzika, ne kartą žmonės dėkojo, sakė, kad galėtų klausytis ir klausytis…

Esate įrašęs du kompaktinius diskus, kaip kilo ši idėja?

Dar tarnaujant kariuomenėje išmokau groti ir dainuoti daugybę dainų, kurias vėliau užsirašiau. Dabar jau turiu gal penkis sąsiuvinius įvairiausių dainų. Labai norėjau, kad tos dainos išliktų prisiminimuose, net tada, kai manęs jau nebebus. Taip gimė svajonė įrašyti kompaktinį diską, kurią išpildyti man padėjo geras draugas Sigitas Stalmokas. Vėliau savo žmonai 60-mečio proga sukūriau dainą ir įrašiau antrą kompaktinį diską pavadinimu „Man reikia tavęs“. Ant viršelio mūsų nuotrauka, kurioje mes ką tik susipažinę.

Galbūt ateityje norėčiau įrašyti dar kelias, pačias mėgstamiausias dainas, grojant geram ansambliui. Lai jos skamba ir džiugina žmones.

Nudžiuginti žmones norėjote ir surengdamas muzikinius vakarus savo mieste, Gargžduose?

Norėjau ne tik žmones nudžiuginti, bet ir suburti senus gerus muzikantus, kurie jau retai muzikuodavo. Dar norėjau prisiminti tuos, kurie kažkada dainavo, bet, deja, anksti paliko šį pasaulį.

Kai kurie skeptiškai žiūrėjo į šią mano idėją, tačiau sulaukėme tokio pasisekimo, kad iškart supratau, jog vienu koncertu tai nesibaigs. Grojome gyvai šešias valandas be pertraukų, keitėsi ne vienas muzikantas. Baigiantis koncertui šaudėme fejerverkus, dainavome visi kartu su žiūrovais, o visi klausinėjo – kada pasirodysite vėl? Sekantį koncertą suorganizavome Lietuvos nepriklausomybės atstatymo 25-mečio proga, pasikvietėme Kęstutį Jablonskį. Ir vėl anšlagas, negalėjome patikėti, kad tiek žmonių ištroškę senos geros muzikos – šoko ir tėvai, ir vaikai, ir seneliai.

LNK projekto „Lietuvos balsas. Senjorai“ dalyvis Jonas Blagnys

Ar meilę muzikai paveldėjo ir jūsų vaikai?

Dukra Monika yra baigusi fortepijono ir saksofono klases, labai gražiai dainuoja. Jaunystėje daug įdomių duetų esame sudainavę kartu. Anūkas Herkus yra didžiausias mano dainų gerbėjas, o savo sūnaus dėka ir atsidūriau „Lietuvos balsas. Senjorai“ projekte.

Iš pradžių šeimos draugė paskatino užsiregistruoti, bet aš abejojau, ar verta rizikuoti. Tiesa, vis pasvajodavau, bet žmona sakydavo: „Kur tu lysi toks senas, juk pilna jaunų, gražių ir talentingų žmonių“. Ir štai vieną kartą sūnus pareiškė, jog užpildė už mane anketą, nebebuvo kur dingti.

Ar daug drąsos prireikė pasirodyti prieš kameras?

Tikrai taip, jaudulys buvo neapsakomas. Išdžiuvo burna, maniau, antro stulpelio nebesudainuosiu. Buvau kaip sapne – neprisimenu kaip dainavau, ką vėliau kalbėjau ir ką atsakė mokytojai. Tokių stiprių emocijų dar nesu gyvenime turėjęs. Atmosfera projekte taip pat labai šilta, senjorai labai draugiški, bendraujant nesijaučia jokios įtampos. Tikiuosi, visi kartu koncertuosime ir po projekto!

Atėjau su tikslu patikrinti save, buvo įdomu, ar mano balsas tinkamas, ar sudomins profesionalus, ar kas atsisuks? Norėjau padainuoti taip gerai, kaip tik galiu, kad nebūtų gėda. O toliau žinot, apetitas kyla bevalgant.

Ką jums atnešė ši patirtis?

Ši patirtis iš tiesų labai įdomi, ir žodžiais neapsakysi. Supratau, kad norint pasiekti gero rezultato, reikia tikrai daug dirbti. Ir jei gali žmonėms suteikti gerų emocijų, tai kodėl gi ne. Ir kitiems senjorams patarčiau nebijoti ir drąsiai siekti savo svajonių. Žinoma, būtinai reikia mylėti savo artimuosius – vaikus, anūkus, kaimynus ir draugus, bet neužmirškite, jog senatvėje reikia daugiau duoti ir sau, nes kitiems jau daug davėme.

Iveta LEŠČINSKAITĖ