„Sūduonia“ – folkloro grupė, kuri saugo autentiką
Mus jau seniai jaudina įvairios liaudies (folklorinės) muzikos mutacijos. Stereotipiškai mąstant, atrodytų, kad lokalus folkloras, susijęs su šiandien nelabai populiaria monolitinės ir uždaros tautinės/etninės tapatybės idėja, yra viena konservatyviausių muzikos formų. Tačiau tai, kas pastaruoju metu vyksta Lietuvos folklorinės ir ypač postfolklorinės muzikos srityje, verčia stipriai tuo suabejoti.
Pirmiausia į akis krenta padažnėję bandymai derinti lietuviško folkloro motyvus su gana tolimomis (pvz. Azijos ar Afrikos, Vakarų ir Pietų slavų, Kaukazo kraštų) muzikinėmis tradicijomis. Visai kitoks kelias yra senojo folkloro grupės „Sūduonia“. Kodėl toks pavadinimas, labai paprasta – sūduviai buvo baltų gentis, kaip ir prūsai, kuršiai, sėliai. Gentis, kuri išmirė. Nepaliko mums nei rašto, nei papročių. Tik vieną kitą vietovardį, vandenvardį. Sūduviai ir jotvingiai yra tas pats, ta pati baltų gentis. Tik gudai, rusai, ukrainiečiai juos vadino jotvingiais, o prūsai, vokiečiai – sūduviais. Štai toks įdomus grupės pavadinimas. Jos įkūrėjo marijampoliečio tautosakininko, kanklininko Jauniaus VYLIAUS vardas asocijuojasi, pirmiausia, su kanklėmis, nors jis pats savo visuomeninės veiklos prioritetu daug metų laikė tautosakos rinkimą (surinkęs ir užrašęs 5589 tautosakos vienetus: dainas, pasakas, ratelius, sakmes, smulkiosios tautosakos kūrinius, papročius…) – darbą, kuriam skyrė ne vieną dešimtį metų. Tautosaką J.Vylius rinko nuo 1981 iki 2013 m. Važinėdavo po kaimus, kalbindavo žmones, ieškodavo tokių, kurie atsivertų žodžiui, jo skambesiui, melodijai. Ir kaip būdavo gera, kai surasdavo žmogų (paprastai labai seną), kuris išdainuodavo, išpasakodavo, išraudodavo praėjusių amžių dvasią.
Jo suburta grupė atlieka liaudies dainas kiek įmanoma tiksliau, kaip jos skamba archyviniuose įrašuose. Grupės atlikėjai vilki Suvalkijos regiono rekonstruotais rūbais, ryši savomis rankomis vytomis juostomis. Grupė gyvuoja jau keturiasdešimt metų, žinoma, keitėsi žmonės, vieni pasirinko kitą veiklą, kiti jau nebepajėgia dalyvauti. Džiugu, kad yra narių, kurie vis dar „Sūduonioje“ nuo pat jos susikūrimo. Smagu, kad grupėje aktyviai dalyvauja senjorės, tai grupės vadovės atrama ir pagalba. Jos tikslina ne tik melodiją ir žodžius, bet moko autentiškos tarties. Nedidelis , bet jaukus miestelis Kazlų Rūda yra įsikūręs tarp miškų Suvalkijos lygumose, puoselėja ir saugo autentiškus dalykus. Pavasarį planuojama rengti tarptautinį autentiško folkloro grupių festivalį, kaip bus, ateitis parodys. Grupė ką tik grįžo iš Punsko, dalyvavo teatro ir dainų šventėje, o dabar folkloro atlikėjos rengia advento repertuarą, kurį išdainuos Kazlų Rūdos bažnyčioje.
Sava praeities interpretacija ir reinterpretacija yra būtina kaip kultūrinės tradicijos gaivinimo būdas, tampąs dabartinę tautos kultūrą maitinančiu informacijos šaltiniu. Tautų, šimtmečius kentusių politinę ir kultūrinę priespaudą, kultūra plėtojosi deformuotai, ir dabartinė, aktualioji jos būklė ne visada gali būti stimuliuojantis tolimesnės plėtotės pamatas. Reikia gręžtis į praeitį, aktualizuoti jos kultūrinį palikimą, padaryti jį dabarties kultūros komponentu. Ypač svarbus tas palikimas, kuris palyginti lengvai prieinamas, pasižymi etnišku koloritu ir gali būti viso kultūrinio judėjimo gyvybinga jėga.
Autorius Daina Baronė
