Šeimos ryšiai – giminės amžinybės pamatas

Artėja pačios gražiausios metų šventės. Per Kūčių vakarienę prie balta staltiese papuošto stalo susėda kelių kartų atstovai: vaikai, tėvai, seneliai, proseneliai… O ir tuščia lėkštelė greta valgančiųjų padėta – tais metais iškeliavusio į amžinybę atminimui… Gražus paprotys, stiprinantis šeimos ryšį. Kaip tą tvirtą ryšį išlaikyti, saugoti ir stiprinti kasdienybėje?

Praeities atsiminimai ir dabarties džiaugsmai

Supypsi telefonas ir solidaus amžiaus moteris skuba atsiliepti. Širdis suvirpa džiaugsmu – sūnus grįžta! „Mama, aš jau Vilniaus oro uoste! Pas tave atvyksiu Kūčių vakarą, kol kas dar liksiu Vilniuje, turiu čia reikalų.“ Moteris atsidūsta, nejučia sustoja prie lango, bet žvelgia ne į kiemą, o į savo praeitį: šmėsteli prisiminimas jausmo, kai sužinojo, kad pagaliau pastojo taip ilgai lauktu antruoju nėštumu. Ji taip norėjo berniuko… Štai jau mažylis bėga dar netvirtomis kojelėmis pamiškės takeliu, išskėtęs rankeles pasitikti grįžtančios jo pasiimti iš senelių mamos… Seneliai globodavo vaiką, kai sirgdavo darželyje. O štai jis baigia mokyklą… Kiek buvo nerimo, kai nusprendė studijuoti užsienyje! Prisiminimai plaukia vienas po kito. Kaip gera būdavo glausti jo mažytį kūnelį, kaip smagu būdavo klausytis jo čiauškėjimų. Visa tai liko toli praeityje, o kas dabar?

„Susimatome tik keliskart per metus… Žadėjo, kad matysimės kur kas dažniau, kai sukurs šeimą ir grįš į Lietuvą,“ – nubraukė ašarą moteris.

Telefonas vėl pyptelėjo: „Mamyte, rytoj pavakary būk namuose, užsuksime aptarti Kūčių patiekalų!“ Žinutė nuo pirmagimės. „Kokia ji rūpestinga ir atjaučianti! Gerai, kad atlėks, drauge bus lengviau sugalvoti, ką paruošti būriui mažylių, kuriems tik gardumynai ir terūpi…“ – jau šypsojosi moteris ir sėdo prie stalo kurti švenčių valgiaraščio, kurį vėliau aptars su dukra. O dar ir dovanėlių anūkams nevalia pamiršti!

Sunkiausia – pereiti tiltelį

Kodėl tėvų ir vaikų santykiai kartais atšąla? Kokie santykiai atšąla greičiau? Kas juos palaiko? Ar tik mes vieni kenčiame dėl santykių, kurie yra ne visai tokie, kokių norėtųsi? Nustebsite sužinoję, kad kur kas daugiau žmonių, nei galite įsivaizduoti, kenčia dėl tų pačių dalykų kaip ir jūs. Ne veltui sakoma, kad pati didžiausia žmogaus gyvenimo mokykla – tarpusavio santykiai, ypač su artimiausiais žmonėmis šeimoje. Tikriausiai nerasime žmogaus, kuris nebūtų patyręs tokių sunkumų. O vadinamoji artimųjų „trintis“ yra absoliučiai normalus ir įprastas dalykas, ypač kalbant apie kartų (anūkų, vaikų, tėvų, senelių) santykius. Tai yra netgi sveikas dalykas, nes priverčia visus keistis, tobulėti, judėti į priekį.

Šeimos ryšiai yra gyvybiškai svarbūs kiekvienam jos nariui. Sociologiškai ir psichologiškai šeima apibrėžiama kaip atskiras vienetas, t.y. sistema ar organizmas. Manoma, kad šeima plėtojasi ir bręsta lygiai taip pat, kaip ir atskiras žmogus. Daugiausia sunkumų ir iššūkių sukelia vadinamieji „pereinamieji laikotarpiai“, kai šeimos nariai turi iš naujo nusistatyti vaidmenis, pakoreguoti santykius ir lūkesčius vieni kitiems. Šeima, kaip bręstantis vienetas, auga tam tikromis pakopomis ir kiekvienoje jų turi įveikti raidos užduotis – įgyti tam tikrus gebėjimus, išspręsti problemas. Jei pavyksta, žmonės jaučia tos pakopos gyvenamojo laiko prasmę, sukuriamos sąlygos tolesnės raidos sėkmei.

Kadangi atskirų šeimos narių raidos pakopos nesutampa ir kiekvienas sprendžia skirtingus klausimus, neretai atsiranda įtampa ir konfliktai. Žmogaus gebėjimas išspręsti savo asmeninės raidos užduotis dažnai priklauso nuo kitų šeimos narių raidos problemų. Mokslininkai teigia, kad tokia trintis ir konfliktai – normalūs ir neišvengiami.

Senjorų iššūkiai santykiuose su artimaisiais

Kokie uždaviniai iškyla vyresniojo amžiaus žmonėms? Tai priklauso nuo jų vaikų amžiaus ir gyvenimo aplinkybių. Jei vaikai palieka namus – išvyksta studijuoti ar dirbti, kuria santuoką ar dėl kitų priežasčių persikelia gyventi atskirai – svarbiausia tėvų užduotis yra tinkama parama palydint vaikus į tolesnį savarankišką gyvenimą ir tuo pačiu gimtų namų, kaip atramos taško, išsaugojimas. Jei vaikai jau yra sukūrę savo šeimas ir vyresniojo amžiaus žmonės turi anūkų, esminės užduotys atsiremia į abi puses tenkinančių ir pagarbių santykių kūrimą ir išsaugojimą.

„Tuščio lizdo“ išgyvenimai

Vaikus užauginusi ir išleidusi iš namų šeima dažnai vadinama „tuščiu lizdu“. Žmonės skirtingai reaguoja į tokius pokyčius. Šis pereinamasis laikotarpis ir ryšiai tarp kartų priklauso nuo vaikų ir tėvų tarpusavio santykių ir gyvenimo aplinkybių.

Vidutiniame tėvystės amžiuje tenka pertvarkyti ryšius su savo suaugusiais vaikais, priimti jų pasirinktą gyvenimo būdą ir kelią, bendrauti su jų sutuoktiniais bei anūkais ir susitaikyti su tuo, kuo jie tapo. Pagal tai, kaip vaikams sekasi mokslai, darbai, kaip susiklostė jų asmeninis ir visuomeninis gyvenimas, pagyvenusieji žmonės sprendžia apie save: ar jiems pavyko gerai atlikti tėvų pareigas. Jei vertinimas teigiamas, jaučiamas pasitenkinimas ir pasididžiavimas. Mokslininkai nustatė, kad tėvų gerovė, prasmingo gyvenimo jausmas ir savęs vertinimas siejasi su jų nuomone apie savo užaugusių vaikų pasiekimus ir nesėkmes. Tie, kurie daug dėmesio skyrė savo vaikams juos augindami, senatvėje mažiau jaučiasi našta vaikams, kai prireikia jų pagalbos ir priežiūros.

Autonomija, kurios vaikai siekia paauglystėje ir kai vėliau palieka namus, nereiškia, kad dingsta jų prieraišumas tėvams. Dauguma suaugusiųjų palaiko glaudžius, nors ir kitokius nei vaikystėje, ryšius su savo tėvais. Palaikomi arba iš naujo kuriami teigiami ir brandūs santykiai su savo tėvais sustiprina ir vaikų savigarbos bei gerovės jausmą.

Gyventi kartu ar atskirai?

Vyresniojo amžiaus žmonės vertina savo nepriklausomybę, jie neretai gyvena netoliese suaugusių vaikų, bet ne kartu. Gera sveikata ir ekonominė padėtis suteikia jiems tokias sąlygas. Jei vyresniojo amžiaus tėvai ir toliau gyvena su savo suaugusiais vaikais, dažniausiai jie ir toliau vadovauja namų ūkiui. Gyvenimą kartu labiau lemia ekonominės sąlygos, nei asmeninis pasirinkimas. Turėdami galimybę abiejų kartų atstovai renkasi gyventi nepriklausomai. Senstantys tėvai, persikėlę gyventi netoli savo vaikų, sulaukia ir teigiamų, ir neigiamų tokio sprendimo pasekmių. Tėvai gali pasiūlyti emocinę ir fizinę paramą savo vaikams, pavyzdžiui, pagloboti vaikaičius, tačiau kartais gali imtis kontroliuoti suaugusių vaikų gyvenimą, neprašomi patarinėti. Problemos iškyla mėginant integruoti skirtingų kartų gyvenimo būdą, nustatant kiekvienos kartos atstovų asmenines ir privatumo ribas bei sprendžiant konfliktus, užsilikusius iš ankstesnių raidos pakopų.

Visame pasaulyje šeimos sistemos labai skiriasi. Jos atspindi skirtingas santuokos, paveldėjimo, gyvenamosios vietos ir ryšių normas. Ne Vakarų šalyse senyvo amžiaus suaugusieji dažniausiai gyvena kartu su vienu iš savo vaikų, turinčiu šeimą. Pavyzdžiui, du trečdaliai Japonijos senyvo amžiaus žmonių gyvena kartu su kitai kartai priklausančiais šeimos nariais, dažniausiai su vyriausiuoju sūnumi, jo žmona ir vaikais. Kitas trečdalis planuoja, iškilus būtinybei, persikraustyti pas savo suaugusius vaikus.

Giminystės ryšių sergėtojos

Manoma, kad Vakarų šalyse šeimas jungia artimi motinų ir dukterų tarpusavio ryšiai. Moterys dažniausiai imasi giminystės ryšių sergėtojų vaidmens. Tyrimai rodo, kad iš keturių įmanomų diadinių ryšių (tėvas ir sūnus, tėvas ir dukra, motina ir sūnus, motina ir dukra) motinos ir dukters ryšys lieka stipriausias ir stabiliausias visą gyvenimą, todėl giminystės ryšiai paprastai seka moteriškąja, o ne vyriškąja giminystės linija. Panašiai ir su vaikaičiais – artimiausius ryšius su jais palaiko močiutės, ypač mamos mama.

Kartų mainai – kaip palaikyti vieni kitus?

Suaugus vaikams, šeima ir toliau atlieka socialinės paramos sistemos vaidmenį: tėvai ir suaugę vaikai vieni kitiems nuolat ką nors padeda. Tėvai gali pasiūlyti psichologinę paramą, patarti arba padėti finansiškai, prižiūrėti anūkus. Suaugę vaikai gali atsidėkoti palaikydami emociškai, padėdami namų ruošoje arba slaugydami susirgus. Šeimos gyvenimo eigoje ši abipusė pagalba šiek tiek keičia kryptį: pradžioje ji būna orientuota į vaikus, o vėliau gręžiasi į tėvų pusę. Svarbiausia užduotis kiekvienos kartos atstovams – suderinti teikiamos pagalbos lygį ir poreikius. Problemos kyla tada, kai padedama per mažai arba per daug. Suaugę vaikai stengiasi kuo mažiau kištis į tėvų gyvenimą, taip tikėdamiesi kuo ilgiau išsaugoti abiejų kartų nepriklausomybę, tačiau pastebėję, kad situacija keičiasi ir tėvų poreikiai didėja, turėtų imtis aktyvesnės globos.

Skirtingi žmonės skirtingai supranta senelių vaidmenį. Vieniems būti seneliais – svarbiausias vaidmuo šiame gyvenimo tarpsnyje, kiti džiaugiasi galimybe be didelės atsakomybės ir rūpesčių retkarčiais pabendrauti su anūkais, tretiems šis ryšys atspindi jų nemirtingumo siekius. Kol anūkai maži, ryšiai su seneliais dažniausiai būna labai artimi. Paauglių ryšiai su seneliais keičiasi, nes pastarieji labai nevienodai vertina jų savarankiškumo siekį. Senelių ryšiai su vaikaičiais labai priklauso ir nuo jų santykių su savo suaugusiais vaikais – vaikaičių tėvais.

Seneliai šeimoje dažnai užima stebėtojų ir budėtojų vaidmenį – nors gyvena nepriklausomi nuo kitų ir nesikiša į savo vaikų ir vaikaičių reikalus, prireikus yra pasiruošę pagelbėti, visokeriopai paremti. Senelių ir anūkų bendravimas teikia abipusę naudą: mažieji gauna pakankamai dėmesio, o senoliams vaikaičiai padeda užpildyti tuštumą, atsiradusią išėjus į pensiją, tapus našliu. Senelių ir anūkų draugystė gyvenimui suteikia daug naujų spalvų, įprasmina kasdienybę.

Kartą savo mamos paklausiau, iš kur ji taip gerai pažįsta pievų žoles ir jų gydomąsias savybes? Paaiškėjo, kad močiutė jai apie kiekvieną gėlelę pasakodavusi. Kitąkart paklausiau, kas ją išmokė siūti? Atsakė, kad močiutė, pasisodinusi prie savo senutėlės „Zinger“ mašinos. Kai dar kažko paklausiau, vėl išgirdau atsakymą: „Močiutė“. Visada turime prisiminti ir vertinti, kiek daug galime perduoti iš kartos į kartą…

Psichologė Karolina Tarnauskienė
www.psichologekarolina.lt