Ką galime sužinoti iš etiketės?

etiketė

Maisto produktų ženklinimas – vienas iš svarbių vartotojų informavimo apie maisto produktą (maisto sudedamąsias dalis, maistingumą, tinkamumo vartoti terminą ir t. t.) būdų, o maisto produktų etiketėse pateikta informacija apie maistą sudaro galimybes gyventojams sužinoti apie maisto produktą bei rinktis sveikatai palankesnius, jų mitybos poreikius atitinkančius maisto produktus.

Skaitydami etiketėje pateiktą informaciją apie produktą, vartotojai gali sužinoti, kaip produktas buvo apdorotas (pvz., vytintas, rūkytas, koncentruotas, užšaldytas, išdžiovintas šaldant, greitai užšaldytas produktas ir pan.), ar tai sultys ar vaisių nektaras, nugriebtas, nenugriebtas, liesas pienas ir kita. Perskaičius etiketėje nurodytą produkto sudedamųjų dalių sąrašą bei maistingumą, vartotojai taip pat gali gauti nemažai informacijos apie maisto produktą, pvz., apie riebalų rūgštis, druską, cukrus, skaidulines medžiagas ir pan.

Tam, kad vartotojas gautų tikslią informaciją apie maisto produktą, remiantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu Nr. 1169/2011, jei maisto produkto sudedamoji dalis yra rafinuoti gyvūninės kilmės riebalai – sudedamųjų dalių sąraše turi būti rašoma ,,riebalai“ su būdvardžiu ,,gyvūniniai“ arba nuoroda į konkrečią gyvūninę nuorodą; jei sudedamoji dalis yra hidrinti riebalai, sudedamųjų dalių sąraše atitinkamai prieš žodį „riebalai“ turi būti įrašomi žodžiai ,,iš dalies hidrinti“ arba ,,visiškai hidrinti“. Tai labai svarbu, nes iš dalies hidrinti augaliniai aliejai yra pagrindinis pramoninių transriebalų – tam tikros nesočiųjų riebalų rūgščių rūšies šaltinis. Vis didėja mokslinių įrodymų, kad transriebalų vartojimas gali turėti neigiamą poveikį žmogaus organizmui ir sveikatai, transriebalų rūgštys gali didinti širdies ir kraujagyslių ligų, tokių kaip išeminė širdies liga, miokardo infarktas, vainikinių širdies liga, vėžio, cukrinio diabeto bei nutukimo riziką. Didžiausia problema yra pramoniniai transriebalai, kurie susidaro cheminiu būdu iš dalies hidrinant augalinį aliejų, kai hidrinimo proceso metu augalinis aliejus paverčiamas pusiau kietais riebalais, naudojamais margarinuose ir komerciniam maisto paruošimui (viešajame maitinime ir maisto pramonėje). Nedideli transriebalų kiekiai natūraliai yra atrajojančių gyvūnų (karvių, avių, ožkų) riebaluose – jų mėsoje ir pieno produktuose. Šiuo metu ženklinant transriebalų kiekiai maisto produktuose nėra nurodomi, tačiau nuo 2019 m. lapkričio 1 d. įsigalioja Sveikatos apsaugos ministro įsakymas, kuriuo nustatyta, kad Lietuvos rinkoje gali būti tik tie maisto produktai, kuriuose riebalų rūgščių transizomerų kiekis neviršija 2 g 100-te g bendro riebalų kiekio.

Vartotojas, norėdamas sužinoti kai kurių maisto medžiagų kiekius produkte, turi skaityti etiketėje nurodomą maisto produkto maistingumą. Maisto produkto privalomoje maistingumo deklaracijoje (100 g arba 100 ml maisto produkto, papildomai gali būti nurodoma 1 porcijai) nurodoma ši informacija:
• energinė vertė (kcal ir kJ),
• riebalų, iš kurių sočiųjų riebalų rūgščių, angliavandenių, iš kurių cukrų, baltymų ir druskos kiekiai (kiekis nurodomas gramais).

Cukrūs (cukrus). Ženklinant maisto produktus maistingumo deklaracijoje turi būti nurodytas 100 g ar 100 ml produkto esantis bendras angliavandenių kiekis, iš kurių ir cukrų kiekis. Nurodomas cukrų, t. y. paprastųjų angliavandenių – mono ir disachradų kiekis. Apie pridėtinį cukrų taip pat galima rasti informacijos maisto produkto sudedamųjų dalių sąraše, kuriame gali būti nurodoma ,,cukrus“, ,,gliukozė“, ,,fruktozė“, ,,gliukozės sirupas“ ir panašiai. Remiantis ES reglamentu 1924/2006, etiketėse gali būti pateikiami tam tikri leidžiami teiginiai apie maisto produkto maistingumą, pvz., jei 100 g kieto produkto yra ne daugiau kaip 5 g arba 100 ml skysto produkto yra ne daugiau 2,5 g cukrų, etiketėje gali būti užrašas ,,mažai cukrų“; jei į produktą nebuvo įdėta jokių monosacharidų arba disacharidų arba bet kokių maisto produktų, naudojamų dėl jų saldinamųjų savybių, galima rašyti teiginį ,,nepridėta cukrų“, tačiau, jei maisto produkte natūraliai yra cukrų, šalia turi būti nuoroda ,,produkto sudėtyje yra natūralių cukrų“.

Druska. Ženklinant maisto produktus maistingumo deklaracijoje turi būti nurodytas druskos kiekis 100 g ar 100 ml produkto (kai tinkama, šalia maistingumo deklaracijos gali būti pateiktas teiginys, kad produkte esantį druskos kiekį nulemia tik natūraliai jame susidarantis natris). Tuo atveju, jei 100 g arba 100 ml produkto yra ne daugiau kaip 0,12 g natrio arba atitinkami 0,3 g druskos, gamintojas gali produkto etiketėje nurodyti mitybinį teiginį ,,mažai natrio/druskos“.

Skaidulinės medžiagos. Nurodant maisto produktų maistingumą, nurodomas skaidulinių medžiagų kiekis 100 g ar 100 ml produkto. Tuo atveju, jei 100 g produkto yra mažiausiai 3 g skaidulinių medžiagų arba 100 kcal produkto tenka mažiausiai 1,5 g skaidulinių medžiagų, gamintojas papildomai gali produkto etiketėje nurodyti teiginį ,, skaidulinių medžiagų šaltinis“; o jei 100 g produkto yra mažiausiai 6 g skaidulinių medžiagų arba 100 kcal – mažiausiai 3 g skaidulinių medžiagų, gamintojas papildomai gali produkto etiketėje nurodyti teiginį ,,daug skaidulinių medžiagų“.

Remiantis ES reglamentu 1924/2006, etiketėse gali būti pateikiami ir kiti leidžiami teiginiai apie maisto produkto maistingumą, kaip pvz., ,,daug baltymų“, ,,daug vitaminų“, ,,daug polinesočiųjų riebalų rūgščių“, ,,omega-3 riebalų rūgščių šaltinis“ ir pan. Konkrečios sąlygos, kuriomis esant gali būti rašomi etiketėse tam tikri mitybiniai teiginiai, nurodomos Reglamente 1924/2006.

Informacinę medžiagą parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras