Sesuo Justina: „Dievas visada yra arti Jūsų!“

Ar esate sutikęs žmogų, kuris savo gyvenimu, poelgiais, charakterio savybėmis būtų nežemiškas? Atrodytų tarsi ne šios planetos gyventojas, stebintų savo mąstymu, kalba, požiūriu? SESUO JUSTINA – tarsi nužengusi iš Dangaus mums, žemiškiesiems, skleisti dieviškąją meilę, dar artimiau supažindinti su dangiškomis malonėmis. Jos tarsi kalnų upelis čiurlenantis balsas užburia giesmėmis ir kviečia šlovinti Dievą, o nuo veido nedingstanti šypsena Meile uždega ir vaikų, ir senjorų širdis.

Sese Justina, papasakokite apie savo gyvenimo kelią. Kas paskatino rinktis vienuolės abitą?

Nuo pat vaikystės jaučiau, kad Dievas kviečia kažkam daugiau ir giliau. Gyveno manyje troškimas būti arčiau Dievo, labai Jį mylėti ir tai skatino ieškoti savo kelio. Jis mus kiekvieną kviečia labai švelniai. Dievas pats mane atvedė ten, kur esu dabar. Aš klausiau širdimi ir atsiliepiau į kvietimą. Jis per mamą parodė, kur mano vieta (nors mama iš pradžių nesuprato, kad per ją Dievas parodė mano gyvenimo kryptį). Vieną dieną ji grįžo namo ir pasakė, kad rado jaukią, mielą bažnytėlę, kuri man tikriausiai labai patiktų. Aš nuvažiavau, įžengiau į ją, pamačiau pamaldžiai suklupusias seseris, adoruojančias Švenčiausiąjį Sakramentą… Širdyje pajutau stiprų Jo kvietimą. Viduje tarsi nuskambėjo žodžiai, kad čia mano vieta. Taip, būdama vos keturiolikos, pradėjau važinėti į Šv. Mikalojaus bažnyčią. Čia susitikau seseris ir ėmiau domėtis nuo kelių metų galėčiau prie jų prisijungti – taip prasidėjo kelionė. Tiesa, mamai iš pradžių buvo sunku susitaikyti su šia žinia, bet abi žinojom, kad toks yra mano kelias ir turiu juo eiti nepaisydama jokių kliūčių.

Sesuo Justina

Įstodama į seserų benediktinių bendruomenę turėjau pasirinkti vardą. Iš pradžių norėjau būti Teresėlė, paskui Pranciška, dar – Jokūba, bet visi šitie vardai jau buvo paimti kitų. Ir vieną dieną mane pasikvietė vienuolyno vyresnioji ir pasakė: „Jokūba turi būti didelė, o tu tokia spirgutė… Geriau būk Justina, švento Justino, kankinio garbei.“ Toks buvo Dievo planas ir aš jam neprieštaravau. Štai jau bus dvidešimt penkeri metai, kai aš esu vienuolyne.

Kai daviau amžinuosius įžadus, man buvo ypatinga diena. Po jos į savo nuotraukų albumą įsirašiau štai tokius, man labai svarbius žodžius: „Dieve, tu man leidi prisiliesti prie to, kas šventa. Padaryk ir mane savo šventumo paveikslu. Vesk mane, kad būčiau tuo, kuo Tu nori, kad būčiau…“

Ir niekada neatklysta abejonė, kad esate ne ten, kur turėtumėte būti?

Dėl savo pašaukimo abejonių niekada neturėjau. Visada lydi ir lydėjo aiškus žinojimas, kad šis kelias yra mano ir tai – Dievo planas mano gyvenimui. Esu labai laiminga ir dėkoju Dievui už savo pašaukimą.

Supažindinkite artimiau su Šv. Benediktu ir benediktiniškuoju dvasingumu.

Šventasis Benediktas yra Europos globėjas, kurio gimimas datuojamas 480 m. Pasiturintys Benedikto tėvai išsiuntė jį studijuoti į Romą, tačiau amžinajame mieste jis ilgai neužsibuvo. Kaip visiškai įtikinamą paaiškinimą Grigalius nurodo tai, kad jaunasis Benediktas pasibjaurėjo daugelio studentų palaida gyvensena ir nenorėjo nupulti į tokius pačius jų suklydimus. Jis norėjo patikti vien Dievui. Tad, dar nebaigęs studijų, Benediktas paliko Romą ir pasitraukė į kalno Romos rytuose vienatvę. Iš pradžių, užsilaikęs Effide kaime (šiandienis Affile), kuriame kurį laiką buvo prisijungęs prie vienuolių „religinės bendruomenės“, jis tapo atsiskyrėliu tolimame Subiaco miestelyje – ten Benediktas trejus metus gyveno oloje visiškai vienas. Praleistas laikas, būnant vienam su Dievu, Benediktui buvo brendimo metas. Jis turėjo iškęsti ir nugalėti kiekvienam žmogui tenkančias tris pagrindines pagundas – savęs teigimo ir troškimo iškelti save aukščiau kitų, juslumo ir galiausiai pykčio bei keršto pagundą. Benediktas buvo įsitikinęs, jog tik nugalėjęs šias pagundas galės pasakyti kitiems, kaip įveikti gyvenimo sunkumus. Nuraminęs savo sielą, jis įstengė visiškai sutramdyti savojo „aš“ impulsus, kad aplinkai galėtų būti taikos kūrėju. Tik tada jis nutarė Anio slėnyje, netoli Subiaco, įsteigti savo pirmuosius vienuolynus. 529 m. Benediktas paliko Subiaco ir įsikūrė Monte Cassino. Toks sprendimas buvo todėl, kad jis buvo įžengęs į naują vidinio brendimo bei vienuoliškosios patirties etapą. Pasak Grigaliaus Didžiojo, persikėlimas iš nuošalaus Anio slėnio į Monte Cassio – iš toli matomos nusidriekiančioje aplinkinėje lygumoje aukštumos – buvęs simbolinio pobūdžio: vienuoliškasis gyvenimas pasislėpus nuo visų pateisinamas, tačiau jis turėjo daryti tikėjimą regimą kaip gyvybinę jėgą. 547 m. kovo 21 d. žemiškąjį gyvenimą užbaigęs Benediktas savo regula bei įsteigta benediktiniškąja šeima iš tiesų paliko šimtmečių tėkmėje vaisingą buvusį ir šiandien tokį besantį paveldą.

Sesuo Justina

Benedikto dvasingumas nebuvo anapus tikrovės esantis vidus. Nerimo ir sumaišties kupinuose laikuose jis gyveno lydimas Dievo žvilgsnio – dėl to niekada iš akių nepaleido kasdienio gyvenimo pareigų ir žmonių su konkrečiais poreikiais. Regėdamas Dievą, jis suvokė žmogaus tikrovę ir jo misiją. Šventasis Benediktas parašė regulą – tai sukaupta dvasinė ankstesnių vienuolinės patirties amžių išmintis, ji apima tiek teorinius vienuolinio gyvenimo principus, tiek praktinius, kasdienius nurodymus. Benediktas savo vienuolyną vadino „tarnystės Viešpačiui mokykla“ ir žodį „mokykla“ vartojo tiek dvasine, tiek intelektine prasme.

Kuo išsiskiria seserys benediktinės? Kokia jų misija? Dėl ko į jus gali kreiptis paprasti žmonės?

Mums itin svarbu Eucharistijos šventimas, Valandų liturgija (psalmių giedojimas), asmeninė malda, lectio divina (Dievo Žodžio skaitymas ir apmąstymas), Švč. Sakramento adoracijos laikas. Šv. Benedikto vienuoliškos patirties esmė yra nepadalintas gyvenimas – nieko nelaikyti aukščiau už Kristų. Benediktiniškasis dvasingumas gali būti apibūdinamas taip: klusnumas ir nusižeminimas, vidinė malda ir liturgija, visa įkvepiama meilės ir gaivinama bendruomeninio gyvenimo. Vienuolė benediktinė atviru protu ir širdimi ieško Dievo, atrasdama Jį visų pirma maldoje, taip pat darbe ir asmeniniame santykyje su kitais. Gyvenimas bendruomenėje tampa Kristaus sekimo mokykla ir pagalba kasdieniam atsivertimui – tokiu būdu visas gyvenimas tampa nuolatiniu Dievo garbinimu. Žmonės gali ateiti pokalbiui su seserimis, gali kreiptis prašydami maldos, Šv. Benedikto ir palaimintojo Teofiliaus Matulionio užtarimo už juos, jų šeimas. Malda yra begalinė Dievo meilės dovana, šviesa kiekvienam, ja galime apkabinti visą pasaulį, prakalbinti net tamsoje tūnančias širdis, kurios sušyla, patiria meilę.

Vienuolės abitas mums, paprastiesiems, yra didelė paslaptis. Tikrai daugumai įdomu, kaip atrodo Jūsų diena.

Abitas yra ženklas pasauliui, kad mano gyvenimas yra pašvęstas Dievui. Žmonės, pamatę vienuolę, einančia gatve, visada atkreipia dėmesį ir susimąsto. Bendras mūsų benediktinių bendruomenės moto – ORA ET LABORA („Melskis ir dirbk“). Kai giedame psalmes, tai vadiname „Dievo darbuote“. Šloviname Dievą ir per maldą atnešame Jam kitus žmones, už kuriuos meldžiamės. Tokia yra mūsų dienotvarkė: malda, darbas, malda, darbas… Per visą dieną turime maldos pulsą: Rytmetinę liturginę valandą (7.00), Dieninę liturginę valandą (13.00), Vakarinę liturginę valandą (17.00), rožinį, Eucharistijos šventimą, vigiliją – t. y. vakarinę maldą (21.00). Tarpuose tarp maldų – įvairūs darbai, susitikimai su žmonėmis, pareigos vienuolyne, vaikų ir jaunimo rengimas Eucharistijos ir Sutvirtinimo Sakramentams. Dar seserys dirba papildomai ir už vienuolyno ribų: mokyklose, universitetuose, ligoninėse. Turbūt daugeliui kyla klausimas, kaip įmanoma viską suspėti? Šv. Benediktas, mūsų globėjas, garsėjo puikiu laiko planavimu. Ir šis laiko planavimo gebėjimas persidavė visoms seserims benediktinėms.

Sesuo Justina

Su Šv. Mikalojaus bažnyčia ir benediktinių vienuolynu ypatingai susijęs palaimintasis Teofilius Matulionis. Papasakokite, ką užsukusieji į Jūsų bažnyčią gali atrasti neįprasto, susijusio su šiuo palaimintuoju.

Palaimintasis Teofilius Matulionis mūsų bendruomenėje yra labai brangus. Jis buvo paskirtas seserų kapelionu, 1938 m. Lietuvos 550 metų krikšto jubiliejaus bei Nepriklausomybės atgavimo 20-mečio proga jis įsteigė Švč. Sakramento adoraciją. Žodis „adoracija“ reiškia garbinimą. Kiekvieną dieną seserys, kas valandą pasikeisdamos, adoruoja Švenčiausiąjį Sakramentą – mūsų bendruomenei tai itin svarbus laikas. Šv. Mikalojaus (seserų benediktinių bažnyčioje yra palaimintojo Teofiliaus Matulionio relikvija, melsdamiesi žmonės patiria daugybę malonių ir palaimintojo užtarimą). Svarbu paminėti, kad kiekvieno mėnesio pirmąjį pirmadienį vyksta Švč. Sakramento adoracija garbingojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio intencija už Tėvynę, jos dvasinį atgimimą. Nuostabu tai, kad į vienuolyno ansamblį vedančius laiptus puošia ypatingas Kauno akcentas – bronzinė skulptūra „Pasivaikščiojimas palaimintojo batais“. Tai žaismingas arkivyskupo Teofiliaus Matulionio atminimas, kviečiantis praeivius pasimatuoti šio švento žmogaus „batą“ ir aplankyti bažnyčią, kurioje jis tarnavo.

Sesuo Justina

Jūsų, vienuolių benediktinių, aplinkoje nuolat girdisi vaikų balsai – ruošiate juos Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimo sakramentui. Ar laukiate vyresniojo amžiaus žmonių? Kokių minčių vedami čia gali užsukti senjorai?

Pas mus laukiami visi, o ypač vyresnio amžiaus žmonės – jų malda yra labai svarbi ir brangi. Čia gali pabūti tyloje su Dievu ir savimi adoracijoje prie Švenčiausiojo Sakramento. Galima kartu jungtis į maldą kartu su seserimis ir, jei reikia, pasikalbėti, taip pat pasimelsti prie palaimintojo Teofiliaus Matulionio relikvijų, kurios yra mūsų bažnyčioje. Palaimintojo Teofiliaus užtarimą ir globą labai jaučiame mūsų gyvenime.

Dažnas vyresnio amžiaus žmogus jaučiasi vienišas, išgyvena nepriteklių, jį vargina įvairūs negalavimai – taip pamažu prarandamas ir gyvenimo džiaugsmas. Kur jiems ieškoti įkvėpimo, gyvenimo prasmės, nusiraminimo?

Bažnyčioje, maldoje, kartu jungiantis į bendras veiklas, giedant giesmes, dainuojant, dalijantis mintimis, išgyvenimais, patirtimi ir t. t. Malda padeda nurimti, įsiklausyti į save, pajusti Dievo globą, apkabinimą, Jo meilę. Visiems reikia išmokti išgyventi kiekvienos dienos akimirką, dėkoti už ją, priimti tai kaip Dievo malonę. Įvairaus amžiaus žmonės vieni kitiems yra mokytojai su savo patirtimi ir išgyvenimais, tai – pati didžiausia ir nuostabiausia Dievo dovana.

Kalbamės Advento laikotarpiu. Kaip, Jūsų manymu, turėtume gyventi šiuo metu? Kokių dvasinių dovanų galime patirti, susitelkę apmąstymams, maldai, pabėgę nuo skubėjimo, susvetimėjimo, blizgančio prieššventinio šurmulio?

Sesuo Justina

Pirmumą teikti ne dovanoms ir blizgučiams, bet savo širdies atvėrimui Dievui ir žmogui. Pagalvoti apie tuos, kurie neturės šventinio stalo, kad buvimas šalia, skirtas dėmesys, gero žodžio pasakymas gali būti svarbiau už brangiausias dovanas. Adventas yra laikas, kai mūsų širdyse iš naujo gimsta meilė, džiaugsmas, ramybė. Tai laikas, kai Dievas ateina į mūsų gyvenimus, širdys atsiveria gerumui, norui meile ir gerumu dalintis su kitais. Advento laikotarpis žmogų kviečia stabtelti ir pagalvoti, dėl ko aš gyvenu, kokia mano gyvenimo prasmė, ką gražaus galiu padaryti dėl kito. Per šį laikotarpį mes sugrįžtame prie to, kas yra esmė, prie gyvenimo, pažvelgiame į mylinčius, skiriame jiems laiko pabūti kartu. Tai – laikas išgirsti, išklausyti, suprasti, padėti, priimti, atleisti, padėkoti, gyventi… Tikrai verta pagalvoti, ką gražaus ir kilnaus nuveikti per Advento ir Šv. Kalėdų laikotarpį, kad išgyventume tikrąją šių gražių dienų prasmę ir į mūsų gyvenimus ateitų šviesa ir ramybė.

Netrukus didžiosios metų šventės. Kad ir kaip būtų gaila, nemažai senjorų jas pasitinka be vaikų, anūkų, nes dauguma – emigravę arba šeimos narius jau išlydėję amžinybėn. Kaip patirti šventę širdyje, kuri priverstų nusišypsoti, atrasti gražių ir optimistinių akimirkų?

Visada galima atrasti dalykų, kurie priverstų nusišypsoti, tereikia apsidairyti ir neužsidaryti savyje, neužverti savo širdies. Pagalvokite apie tuos, kurie jūsų laukia, pasiilgo ir apsidžiaugtų jūsų buvimu šalia. Mokėkite džiaugtis mažais dalykais. Labai padeda dėkojimas už viską, ką turi. Be to, pati didžiausia, neįkainojama dovana yra Jūsų malda už mylimus žmones, kuri, nors atrodo nematoma, visada pasiekia adresatą. Tebūna šios šventės pilnos tikėjimo, ramybės, Dievo artumo (Dievas visada yra arti Jūsų!) Šv. Kalėdų šventė dovanoja mums viltį ir atneša žinią, kad Jis mus myli. Tegul užgimsta Šv. Kalėdos kiekvieno širdyje!

Kalbino Ligita ŠOLIŪNIENĖ