Valerijonai – nervingumo mažinimui, aistros žadinimui

valerijonai

Vaistinis valerijonas (lot. Valeriana officinalis) yra vienas iš augalų, kuriuos žmonės naudoja nuo senų senovės. Apie jo gydomąsias savybes buvo kalbama senovės Graikijoje, Romoje, Egipte, Indijoje, Rytų šalyse. Manoma, kad pavadinimas valeriana yra kilęs iš lotyniško žodžio valere, o tai reiškia „būti sveiku“, nors esama versijų, kad augalas pavadintas Romos imperatoriaus Valeriano garbei.

Dioskoridas tikėjo, kad šis augalas geba valdyti mintis, o Plinijus Vyresnysis priskyrė jį minties skatinimo priemonėms, vis dažniau valerijoną rekomendavo vartoti kaip diuretiką. Avicena „Medicinos kanone“ tikino, kad jis gerina smegenų veiklą. Vėliau valerijonai buvo naudojami kaip antihelmintikai (vaistai, naikinantys kirminus), priemonė nuo maro ir netgi kaip… afrodiziakas. Vokiečių teologas ir botanikas Otto Brunfels XVI a. rašė, kad „valerijonas suteikia nusiraminimą, harmoniją ir ramybę, kai du žmonės jį geria iš vieno indo“.

Viduramžiais Europoje valerijonas buvo vertinamas kaip viena populiariausių aromatinių ir magiškų priemonių. Buvo tikima, kad jis gelbėja žmones nuo piktųjų dvasių, savo kvapu į šalį veja raganas, velnius, kaip manoma, tokiu būdu gydydamas psichinius ligonius. Tai buvo daroma smilkant valerijoną šalia tokio žmogaus ar jo gyvenamojoje patalpoje. Tokiu pačiu būdu taip pat saugodavo naminius gyvūnus nuo blogos akies, nužiūrėjimo.

ValerijonaiGydomosios savybės

Preparatai su valerijonu skiriami ligų, kurias lydi nervinis dirglumas, nemiga, isterija, gydymui. Šis augalas užima vieną iš pirmųjų vietų daugelyje šalių, o, pavyzdžiui, JAV jis yra tarp dešimties populiariausių vaistažolių. Skirtingai nuo klasikinio diazepamo, kuris taip pat turi raminamąjį, migdomąjį poveikį, valerijonas netrikdo psichomotorikos veiklos, nedaro įtakos pažintinių užduočių atlikimui.

Augalas plačiai naudojamas esant lengvoms neurastenijos ir psichastenijos formoms, menopauzei, vegetoneurozei, širdies ir kraujagyslių sistemos neurozėms. Valerijono preparatai mažina centrinės nervų sistemos dirglumą, turi raminamąjį poveikį. Preparatų su valerijonu pagalba dingsta įtampa, silpsta dirglumas, pagerėja miegas. Jie taip pat reguliuoja širdies veiklą, veikdami per centrinę nervų sistemą, gerina vainikinių kraujagyslių kraujotaką.

Be to, valerijonai naudojami daugeliui kitų ligų gydyti. Šis augalas skatina virškinimą, palankiai veikia sutrikus skydliaukės funkcijai, yra skiriamas esant širdies ydoms, migrenai, astmai. Taip pat naudojamas kartu su kitais augalais esant rėmeniui, lėtiniam gastritui ir net skrandžio bei dvylikapirštės žarnos opoms. Liaudies medicinoje valerijonas vartojamas isterijos, epilepsijos simptomams mažinti, o moterims patariama jį vartoti dėl menopauzės sutrikimų. Spiritinė valerijono šaknies tinktūra naudojama malšinti reumatinių sąnarių skausmą, taip pat sergant hemorojumi.

Tinktūra ruošiama su 40 % alkoholiu arba degtine santykiu 1:5. Šaknys iš anksto susmulkinamos, kad būtų galima geriau išgauti veikliąsias medžiagas. Palaikykite užpilą iki 7 dienų ir filtruokite. Vartoti po 15-20 lašų 3-4 kartus per dieną.

Vienas iš valerijono terapinio poveikio komponentų yra jo kvapas, todėl, jei norite, kad jūsų miegas būtų kietas ir ramus, pakabinkite valerijono šaknį marlės maišelyje (ar džiovintų žiedų puokštelę) virš lovos arba padėkite kelias šaknis tarp pagalvės užvalkalo ir pagalvės. Valerijonų išskiriamos lakiosios medžiagos mažina nerimą, gydo nervų sistemos ir kraujotakos sutrikimus, aterosklerozę, stiprina širdį. Panašiai veikia ir vonios su valerijonų ekstraktu ar buvimas pirtyje, kvėpuojant valerijono garais.

Remiantis naujausiais tyrimais, terapinis valerijonų poveikis pasireiškia tik naudojant ilgai (mažiausiai vieną mėnesį) ir sistemingai.

Vartojimo laiką ir dozę turėtų nustatyti gydytojas.

Paruošimas

Medicininiais tikslais naudojami valerijono šakniastiebiai. Geriausias laikas juos kasti yra ruduo, kai stiebai paruduoja. Nuvalomos žemės nuo iškastų šaknų, jos nemirkant nuplaunamos tekančiu vandeniu ir išdėstomos plonu sluoksniu gerai vėdinamoje patalpoje. Reikėtų vengti tiesioginių saulės spindulių. Negalima džiovinti valerijonų karštoje džiovyklėje, nes iš jų išsiskiria lakusis aliejus, kuris turi raminamąjį poveikį. Tinkamiausia džiovinimo temperatūra yra 35–40°C, bet ne aukštesnė!

Kontraindikacijos

Paprastai pacientai gerai toleruoja valerijoną, tačiau kai kuriems, sergantiems hipertenzija (turintiems padidėjusį kraujospūdį), jis sukelia priešingą, jaudinamąjį poveikį, trikdantį miegą ir sukeliantį slogius sapnus. Jei valerijonas vartojamas ilgai ir neapgalvotai, gali atsirasti mieguistumas, depresinės nuotaikos, sumažėti darbingumas. Sergant lėtiniu enterokolitu, valerijonas gali sukelti paūmėjimą. Atsargiai reikėtų vartoti ir tiems, kuriems sumažėjusi skydliaukės veikla.

Fitoterapeutas Virgilijus Skirkevičius atkreipia dėmesį, kad esant staigiam susijaudinimui, vienas valerijonas gali efektyviai nuraminti nervų sistemą. Tačiau jaučiant nuolatinį nerimą, ilgas vieno valerijono vartojimas gali privesti iki visiškos apatijos.

Valerijonų panaudojimas kitur

● Kaip prieskonis valerijonas vartojamas daugiausia Europos šalyse. Valerijono lapai naudojami kepant, jie turi silpnesnį skonį ir kvapą nei šakniastiebiai. Lapai dedami į įvairias salotas ir desertinius patiekalus. Valerijonas puikiai dera arbūzo, agurko, baziliko ir kedrų riešutų salotose.
● Iš valerijono lapų gaminamas originalus garnyras prie žuvies patiekalų. Lapai taip pat dera su mėsa, ypač su ėriena, jie gali būti dedami ir į mėsos marinatus. Kartu su kitomis žolelėmis valerijono lapai dedami į įvairius padažus. Originalus valerijono skonis maloniai išryškina žuvies ir jūros gėrybių skonį.
● Kaip kvapioji medžiaga valerijonas yra įtrauktas į Havanos cigarų ir turkiško tabako gaminius, Amerikoje dedamas į alkoholinius gėrimus. Dėl savo aromato kartais yra vadinamas „miško smilkalais“.
● Senovės graikai dėl malonaus kvapo valerijoną itin vertino kaip kvepalus. Valerijono šaknies gabalėlį jie nešiodavosi drabužių kišenėje.
● Egzistuoja legenda, kad Kleopatra valerijoną naudojo kaip afrodiziaką. Tuo tikslu viršutinėmis augalo dalimis su žiedais vergai klojo grindis aplink faraonės lovą.
● Valerijonas ypač sietinas su katėmis – paragavusios šio augalo, jos patiria stiprų jaudulį. Kaip paaiškinti tokį keistą gyvūnų elgesį? Pasirodo, valerijono šaknyse yra izovalerijono rūgšties, kuri yra kačių lytinių organų feromonų dalis, ypatingos cheminės medžiagos, kurias katės išskiria poravimosi metu, būtent tam, kad priviliotų katinus. Katinai sugeba užuosti šio augalo aromatą dideliu atstumu ir atkakliai jo ieško. Radusieji trinasi prie valerijono, laižo ir bando išsikasti. Šie gyvūnai elgiasi keistai ir juokingai: gali voliotis ar šokinėti, garsiai kniaukti. Beje, nuo šio kvapo taip pat svaigsta ir liūtai, pumos, tigrai, lūšys.

Ligita Šoliūnienė