Valgomos dovanos. Kodėl gi ne?

Džiovintų vaisių saldainiai

Šie saldainiai – ne tik puiki dovana, bet ir staigmena tiems, kurie vengia ar negali vartoti cukraus. Recepte jo nėra, o saldumas neišpasakytas. Pusę saldainių visad gaminu su šokoladu (tiems tikriems saldainių gerbėjams), o kitą pusę be šokolado, tik iš vaisių, vaflių ir pabarstukų. Jie gali būti patys įvairiausi – ir sezamo sėklos, ir malti žemės ar graikiniai riešutai, ir kakava… Mano mėgstamiausieji yra šie:

  • kokoso drožlės;
  • aguonos;
  • trupinti vafliai;
  • juodos duonos trupiniai su cinamonu.

Visko reikės po kupiną saują. Kokosų drožles ir aguonas beriu iš pakelio, o vaflius ir juodą duoną reikia pasiruošti, geriausia iš anksto.

4 juodos duonos riekeles išdžiovinu ir sumalu iki smulkių miltų, sumaišau su 1 arb. š. cinamono. 8 vaflių lakštus (didžiuosius stačiakampius) virtuvinio kombaino peiliais susmulkinu iki stambių trupinių, kupiną saują atidedu apvoliojimui. Trupinti galima ir rankomis.

„Kūmutės virtuvės“ nuotr.

Ruošdama saldainių masę į to pačio kombaino indą su „S“ peiliais (jei neturite, naudokite mėsmalę) dedu:

  • 300 g tamsių razinų;
  • 300 g džiovintų slyvų be kauliukų;
  • 0,5 st. šilto vandens.

Supilkite vandenį į paruoštą masę arba tame pačiame kiekyje vandens pamirkykite džiovintus vaisius (apie 20 min.).
Smulkinu, kol masė pasidaro vientisa. Ją išverčiu į gilesnį indą ir suberiu vaflių trupinius, gerai išmaišau. O dabar – smagioji dalis. Ant stalo išdėlioju popierines saldainių formeles, maunuosi vienkartines pirštines ir iš masės delnuose formuoju nedidelio graikinio riešuto dydžio kamuoliukus. Juos dedu į lėkštes su pabarstukais. Pagaminus visus saldainius, volioju pabarstuose, kol paviršius tolygiai pasidengia. Saldainius atsargiai perkeliu į formeles, sudedu į indelius ir dedu į šaldytuvą.

Gamindama su šokoladu, 1 plytelę šokolado ištirpinu metaliniame indelyje orkaitėje 80 °C temperatūroje. Kiekvieną rutuliuką merkiu į šokoladą, tuomet šaukšteliu išgriebiu ir dedu į lėkštę su pabarstais.

Šermukšnių pagardas

Tai – viena universaliausių uogienių, mano absoliuti favoritė ir daugelio patiekalų sudedamoji dalis. Be to, tai puikus gėrimas praskiedus keliais šaukšteliais karšto vandens, taip pat garnyras kalakutienai, įdaras pyragams ir t. t.

Šermukšnių uogas geriausia skinti tuomet, kai jos pasidaro sodriai raudonos. Vyrauja nuomonė, kad reikia laukti šalnų, tačiau tuomet uogos tampa susiraukšlėjusios, patamsėjusios, todėl neverta delsti – padarykite šalnų imitaciją šaldiklyje. Uogų rasti nėra lengva, jos neauga miškuose, dažniausiai sodinamos pakelėse. Pakelių uogos netinka dėl suprantamų priežasčių, todėl geriausia išeitis – auginti kultūrinius šermukšnius savam kieme ar sode (jei tokį turite) arba važiuoti į kaimus, ten kai kur dar galima rasti šių medžių.

„Kūmutės virtuvės“ nuotr.

Gerai prinokusiais uogas dedu į šaldiklį 2-3 dienoms, jei uogos tik pradėjusios raudonuoti, tuomet 5-6. Ištrauktas iš kameros ir atšilusiais uogas kruopščiai apvalau nuo kotelių ir lapų, išplaunu, leidžiu apdžiūti ir pasiskaičiuoju, kiek aš jų turiu. Tai darau litrinio stiklainio pagalba. Uogas suberiu į puodą, tuomet imuosi cukraus, jo reikės pusę tiek, kiek buvo uogų, taigi 2 litrams uogų reikės 1 litro balto cukraus – juo užpilu uogas. Pradžioje šliūkšteliu stiklinaitę vandens ir užkaičiu puodą. Kai jau pradeda virti, uogas papildau kriaušėmis. Vienam litrui uogų skaičiuoju 1 kriaušę. Jas nulupu, pašalinu sėklas, supjaustau kubeliais ir sumaišau su uogomis. Verdu apie 45 min. – 1h. Po to jungiu elektrinį smulkintuvą ir juo sutrinu masę iki vienalytės konsistencijos. Pasiruošiu mažučius stiklainiukus, pilu į juos kuo karštesnę uogienę, užsuku dangtelius ir stiklainius palieku apverstus ant rankšluosčio per naktį. Po nakties sunešu uogienę į rūsį.

Patarimas – visiškai netiks parduotuvinės „Conference“ kriaušės, nepagailėkite pinigų ir pirkite paragavę, jei neturite savų, turguje. Kriaušė turi būti didelė, saldi, sultinga ir standi.

Apelsinų ir žalių (ar raudonų) pomidorų pagardas

„Kūmutės virtuvės“ nuotr.

Dauguma gaminančių šį skanumyną naudoja žalių pomidorų ir citrinų derinį, o man labai patiko sumanymas pakeisti citrinas apelsinais, su visa žieve ir net sėklomis. Skonis – karčiai saldus, pagardas valgomas su varške, jogurtu, ledais, paukštiena, balta mėsa, visais sūriais. Na, tinka su viskuo, tik ne su grybais. Aš juo gardinu pyragus ir pyragėlius, kartais net kokį torto lakštą sutepu.

Ne vienas ragavusių šį skanumyną pasakojo negalėję sustoti ir suvalgę iš karto visą stiklainio turinį. Štai istorija apie žveją, smarkiai susipykusį su kolega, kuris bežuvaujant tyliai iškabliavo stiklainį ir bandė nuslėpti nusikaltimą. Paliktasis be padažo mėsai sakė mintyse buvo užsimojęs irklu, bet, ačiūdie, apsigalvojo ir tik paskelbė nekalbadienį. Dar girdėjau istoriją, kai sutuoktiniai susipyko todėl, kad vienas naktį tyliai pabaigė pagardą, o kitas ryte planavo juo gardinti varškę.

Kuo puikiausiai pasigaminsite tikrai nesudėtingai paruošiamą pagardą ir netrukus pajusite, kaip mėgėjų būrys tik didėja. Iš kur žali pomidorai? Iš sodų ir sodybų, po didžiųjų rūkų, kai stiebus nujuodina maras, arba, paprasčiausiai, apsilankykite turguje. Jame rugsėjo pabaigoje visada aptinku galybes dėžių su pigiai parduodamais žaliūkais. Kartą netgi gavau dėžę dovanų, vien už pasakojimą, ką iš jų gaminti!

Naudoju tiek žalius, tiek jau sunokusius pomidorus. Juos nuplaunu ir stambia (,,burokine“) virtuvinio kombaino tarka sutarkuoju, išmatuoju gautą tūrį ir tarkius pilu į puodą, kuriame virs džemas. Vienam litrui pomidorų skaičiuoju 2 vidutinius apelsinus. Kadangi naudoju ir žieveles, prieš tai apie 15 min. juos pamirkau sodos tirpale (5 š. : 1 l vandens), tokiu būdu, sako, iš žievės pasišalina chemikalai, kuriais būna nupurkšti vaisiai. Ištraukusi iš sodos tirpalo, apelsinus perplaunu švariu vandeniu ir sutarkuoju ta pačia virtuvinio kombaino tarka. Tarkius pilu į pomidorų masę, pamaišau ir jungiu pačią mažiausią ugnį, puodą pridengiu dangčiu taip, kad būtų plyšys garams. Palieku virti 4-5 val. Kartkartėmis permaišau. Kai masė sutirštėja, suberiu cukrų. Jo skaičiuoju 0,5 kg vienam litrui pomidorų tarkių. Dabar jau nuo puodo nesitraukiu, maišau, kol cukrus ištirpsta, tai trunka apie 15-20 min. Karštą džemą supilstau į švarius stiklainius, užsuku, palaikau iki atvėsimo aukštyn kojom ant rankšluosčio ir nešu į rūsį.

Patarimas – galima pilti citrinų sulčių ir, jei norisi tirštesnės konsistencijos, naudoti pektiną.

Karamelizuotų mėlynųjų svogūnų džemas

Nors pirmą kartą išgirdusi tokį žodžių derinį pati raukiau nosį, po pirmos degustacijos supratau, kokio gėrio galima paruošti vos iš kelių produktų, kurių apsčiai turime prekybos centruose. Nepaisant paprastos receptūros, svogūnų džemas yra ypatingai gardus, karamelizuodamiesi svogūnai atskleidžia puikiausius savo aromatus. Tik, deja, nei geltonieji, nei baltieji svogūnai šiam pagardui netinka, esu bandžiusi gaminti ir iš jų, rezultatas nedžiugino, o ir mėlynųjų svogūnų kaina šaltuoju metų laiku tikrai nesikandžioja.

Originaliame recepte yra naudojamas raudonas vynas ir balzamiko actas, aš pakeičiau juos obuolių actu ir čili pipirų dribsniais ar milteliais – nuo jų džemas turi intensyvesnės rūgštelės ir malonios, liežuvį švelniai kandžiojančios aštrios natos.

Reikės:

  • 1 kg mėlynųjų svogūnų;
  • 200 ml obuolių acto;
  • 100 g rudojo cukraus;
  • žiupsnelio druskos;
  • 1 š. kepimui tinkančio aliejaus;
  • 1 arb. š. persilado prieskonių (arba bet kokio kito mėgstamo žolelių mišinio).

Svogūnus nulupu, pjaunu pusiau ir supjaustau ne itin plonais pusžiedžiais. Į keptuvę pilu aliejų ir, jam įkaitus, suberiu svogūnus, cukrų ir, gerai išmaišiusi, sumažinu kaitrą, keptuvę uždengiu dangčiu ir palieku troškintis 20-30 minučių. Toli nuo keptuvės nesitraukiu, priklausomai nuo drėgmės, esančios svogūnuose, kaitros lygio, karamelizavimosi laikas gali būti ir trumpesnis, ir ilgesnis. Svarbu, kad svogūnai būtų sukritę ir skaidrūs. Supilu actą, beriu druską, prieskonius ir tuomet jau troškinu, kol išgaruoja skysčiai ir džemas sutirštėja – tai gali užtrukti nuo 15 iki 25 minučių.

Dar karštą džemą supilu į stiklainius, juos užsuku hermetiniais dangteliais. Džemą galima laikyti ir virtuvinėje spintelėje, bet atidarius, stiklainį vertėtų laikyti šaldytuve.

Renata ŠNIOLIENĖ

Mano vardas Renata, aš esu lėto gyvenimo užmiestyje propaguotoja, naminių aliejų spaudėja, tinklaraščio apie maistą autorė, fermentacijos ir fotografijos pasaulio tyrinėtoja, konditerės anūkė, pedagogės dukra, kariškio žmona ir kelių labai artimų žmonių draugė.
Daugiau Renatos receptų: www.kumutesvirtuve.lt