Gyvenate su partneriu „narcizu“?

narcizas

Antikinio mito herojus Narcizas buvo aprašomas kaip velniškai gražus, tačiau šaltas žmogus, atstumdavęs kitus dėl to, kad jie neverti būti su juo. Dievai už tokį elgesį jį nubaudė – Narcizas taip stipriai įsimylėjo savo atvaizdą vandenyje, kad iš tos meilės sau nei valgė, nei gėrė, kol galų gale numirė. „Asmens sveikatos klinikos“ psichiatras Jonas Fugalis teigia, kad nors šiais laikais iš perdėtos meilės sau ir nemirštama, bet ji gali sukelti daug kančios tiek asmeniui, tiek šalia jo esantiems aplinkiniams.

Kodėl narcistinio tipo asmenybės bijo aukščio?

Narcistinio tipo asmenybę galima pažinti iš dirbtinai išpūsto grandiozinės savivertės jausmo, nuolatinio garbinimo poreikio. Toks žmogus pasižymi arogancija, perfekcionizmu ir nesibaigančiu savęs tobulinimo siekiu. Jis siekia konkuruoti įvairiausiose gyvenimo sferose, nemoka nusileisti kitiems, jaučiasi ypatingas, nepažeidžiamas.

„Narcisistinio tipo asmenybė – mažas žmogus, įkalintas didžiuliame, išpūstame burbule. Geriausiai jo gyvenimo principą apibūdina ABBA daina „The Winner Takes It All“ – laimėjęs gyvena apsuptas sėkmės, o pralaimėjęs yra pasmerktas žemai kristi. Narcizas negaili energijos įrodinėti savo pranašumus ir gerinti statusą visuomenėje, nes bet kokia žemesnė ar net vidutinė padėtis lygi asmeninei nesėkmei. Visa tai slepia didelę baimę, menkavertiškumo jausmą, jautrumą kritikai, tad perdėtas savo įgūdžių lavinimas ar tiesiog išvaizdos gerinimas dažnai būna tiesiog žemos savivertės kompensavimas“, – apibendrina J. Fugalis.

Psichiatras atkreipia dėmesį, kad tokio tipo asmenybės dažnai bijo aukščio – tai savotiškas jų baimės „žemai kristi“ atspindys.

Pamatai padedami dar vaikystėje

Narcisistinio tipo bruožus galima pastebėti dar vaikystėje. Psichoanalitikė Alice Miller atkreipė dėmesį, kad narcizai geba labai gerai suprasti aplinkinių reakcijas, pajausti, ko iš jų tikisi tėvai. Jie lengvai „gaudo“ tėvų signalus, supranta, kas laikoma geru, o kas – blogu.

Tam tikras savanaudiškumas – natūrali kūdikių ir mažų vaikų būsena, nes jie stengiasi patenkinti savo įgeidžius įvairiais būdais ir dar negali suprasti kitų žmonių poreikių. Augant šis savanaudiškumas paprastai mažėja, vaikas pradeda formuoti stabilesnį savigarbos jausmą, nepriklausantį nuo išorės pastiprinimų, leidžiantį pasirūpinti savimi neignoruojant kito poreikių.

Tačiau tėvai gali šią raidą iškreipti ir patys paskatinti narcisistinio tipo bruožų formavimąsi. Versdami vaiką lankyti kelis jų išrinktus būrelius, mokydami įvairių kalbų, nuo pat mažumės planuodami vaiko specialybę ir studijas prestižiniame universitete tėvai sukelia labai didelį spaudimą vaikui, kurį jaučiant net menkiausia nesėkmė sukelia didelę frustraciją. Taip auginamas žmogus nebesupranta, kieno gyvenimą jis turi gyventi. Vaikas tiesiog išmoksta pasiekti vienus ar kitus dalykus tam, kad sulauktų įvertinimo, bet tikrojo savo gyvenimo jis nepažįsta ir net nėra matęs.

Susitaikykite, kad jų nepakeisite

Zigmundas Freudas teigė, kad kertiniai žmogiškumo akmenys yra gebėjimas dirbti ir mylėti. Narcisistinio tipo asmenybės dažnai puikiai pastato pirmą akmenį ir nelabai žino, kaip atrodo antrasis.

Pasak J. Fugalio, narcizo meilės santykiai turi tris stadijas. Pirmiausia – idealizavimas. Narcizas nemato jokių partnerio trūkumų, šis jaučiasi be galo vertinamas, tobulas, trokštamas. Narcizo vidinėje realybėje kažko trūksta, dėl to išorėje kažką prarasti gali būti labai sunku, tad tiek susižavėjimo etapu, tiek vėliau partneris gali jausti nuolatinį narcizo pavyduliavimą, savininkiškumą jo atžvilgiu.

Be to, būnant santykyje su narcizu gali tekti susitaikyti su jo periodinėmis nuotaikų kaitomis, irzlumu, kurį jis patiria dėl savo vidinių ar išorinių nesėkmių. Būdamas emociškai chaotiškas ir partneriui jis gali sukelti beviltiškumo jausmą ar pyktį.

Pradiniam idealizavimui prasisklaidžius partneriui atsiranda nuojauta, kad „su manimi kažkas negerai“, „turiu pasistengti būti geresnis jam“, „gal aš kažką blogai darau“. Narcizas palaipsniui pradeda nuvertinti savo partnerį, kol galų gale nusprendžia ieškoti naujo susižavėjimo subjekto. Natūralu, kad tokia įvykių eiga partneriui gali sukelti daug skausmo, nepasitikėjimo savimi, jausmo, kad jis dėl visko kaltas. Žinoma, geriau funkcionuojantys ir savo santykius kritiškiau vertinantys narcizai gali ir susitaikyti su netobulo, turinčio trūkumų, realiu partnerio vaizdu bei toliau tęsti ir kurti prasmingus santykius sau ir kitam.

Pasak J. Fugalio, narcizai pasižymi tuo, kad dažniausiai įsimyli ne žmogų tokį, koks jis yra, bet patį partnerio įsimylėjimą narcizo atžvilgiu. Dėl to partneriui kyla jausmas, kad „turiu jį mylėti stipriau tam, kad jis mylėtų mane“, jis jaučia, kad viską turi daryti geriau nei darė – netgi geriau nei leidžia jo galimybių ribos. Deja, šios pastangos nepasiteisina.

Psichiatras J. Fugalis teigia, kad toks narcizo polinkis arba idealizuoti, arba nuvertinti gali pasireikšti ne tik romantiniuose santykiuose. Darbuotojas vieną dieną gali jaustis kaip pats geriausias savo narcizui viršininkui, o kitą – kaip visiškai nevertas turimo darbo, itin blogas, nuvertintas.

„Kalbant apie narcisizmą svarbu suprasti, kad kartais šie bruožai gali būti išreikšti labai stipriai, o kartais – gana švelniai, tad su vienais narcizais gyventi gali būti daug lengviau nei su kitais. Svarbiausia suprasti, kad jei norite pakeisti savąjį narcizą, tai bus beviltiška, nes tik jis pats gali pasikeisti. Todėl būnant santykyje reikia įsivertinti, ar tai, ką gaunate šiame santykyje, yra verta patiriamų nemalonių išgyvenimų“, – sako J. Fugalis.