,

Neįprasta pažintis su Vilniumi

Tarpukariu katedros varpinės languose pasirodydavo trimitininkas ir į keturias pasaulio puses sugrodavo melodiją, o pokariu iš lovų rytais išversdavo iš garsiakalbių plyšaujantys sovietinio himno garsai. Prieš aštuoniasdešimt metų sumanę pasmaguriauti šokoladiniais pyragaičiais, vilniečiai traukdavo į „Jugoslavijos“ kavinę, kurioje šeimininkavo žavūs serbai. Dvylikos senųjų vilniečių pasakojimus apie jų vaikystės ir paauglystės miestą į knygą „Vilniaus atminties punktyrai“ (išleido BALTO leidybos namai) sudėjusi žurnalistė, miesto gidė Gabija LUNEVIČIŪTĖ (33) kviečia į neįprastą pažintį.

„Norėjau, kad dabartinis miesto gyventojas pajustų, kad gatvės ir pastatai yra gyvi, kad tos pačios vietos skirtingiems žmonėms turi vis kitą reikšmę, tačiau visus sieja nematomi laiko, vietos, istorijos ryšiai, – sako autorė, į knygą sudėjusi dvylikos herojų pasakojimus apie tai, kokį miestą jie kadaise regėjo. – Vyriausia mano knygos herojė Birutė Verkelytė-Fedaravičienė gimė 1915 metais, jauniausia Reda Tursaitė – 1941-aisiais. Kalbėdamasi su knygos herojais išgėriau kibirus arbatos. Šiek tiek mažiau ne arbatos. Suvalgiau kalnus pyragaičių ir sausainių. Pirkau gėlių ir su tom pačiom gėlėm ėjau namo net per lauko duris neperžengusi, nes herojei pakilo kraujo spaudimas, liepė sugrįžti, kai bus šilta, – tuomet dar buvo sausis. Ir grįžau! Viena ponia pradeda gyventi po pietų, o miegoti eina trečią ryto. Tad iki tų trijų ir sėdėdavau pas ją. Būta ir ašarų, nes negaliu neverkti, kai pats žmogus pasakoja sunkiausius savo gyvenimo momentus, kai įsivaizduoju mažą berniuką, bėgantį nuo siaubo ant Gedimino kalno, ar mažą mergaitę, miesto pakraštyje laukiančią ir nesulaukiančią mamos. Kai kurių pasakojimų knygoje nėra, nes tai per daug asmeniška ir jautru, kad taptų vieša. Iš visų savo herojų gavau ne tik pasakojimų, kurie pateko į knygą, – labai daug gavau ir pati. Tai pažintis ne tik su miestu, bet ir su savimi.“

Esi radijo ir televizijos žurnalistė. Kaip susiklostė, kad prieš septynerius metus tapai miesto gide?

Posūkis buvo atsitiktinis, jis atvėrė visiškai kitokių galimybių – naujų pažinčių ir galų gale – naują darbą. Antra vertus, nuo žurnalisto darbo nutolta visiškai nedaug, jei išvis nutolta, nes abiem atvejais sukaupi daug informacijos, turi ją apdoroti, perleisti per savo suvokimą, jutimus ir perteikti kitiems patraukliai, įsimintinai.

Kad egzistuoja toks dalykas kaip Vilniaus gidų kursai, išgirdau iš juos baigusios klasės draugės. Man tai buvo naujiena. Užsirašiau į juos neturėdama nė menkiausio sumanymo dirbti gide. Tuo metu mano darbinis gyvenimas buvo labai chaotiškas, neturėjau apibrėžtų darbo valandų, taigi savo laiką galėjau planuoti pati. Tačiau esu įsitikinusi, jog žmogui reikia rėmų ir šiek tiek rutinos, tad nutariau save į tai ir įsprausti, – du vakarus per savaitę skyriau paskaitoms apie Vilnių.

Prieš tai miesto istorija nesidomėjau. Užaugau Vilniaus centre, teoriškai tos gatvės ir kiemai man turėjo būti pažįstami, bet pradėjusi domėtis supratau, kad iš tiesų nieko nežinau. Tada jau sukilo azartas – kaip taip gali būti?

Kai jau gido pažymėjimas buvo kišenėje, nutarei juo pasinaudoti ir su Vilniumi supažindinti užsieniečius. Kaip pameni pirmą savo ekskursiją?

Buvo mano gimimo diena – gegužės 31-oji. Su manimi po Vilnių vaikščiojo turistai iš Azijos. Buvau ką tik baigusi kursus, prisiskaičiusi knygų, išmokusi ne vieną eilėraštį apie Vilnių, išsiaiškinusi visus niuansus, tad ir ėmiau smulkiai dėstyti apie rusų ortodoksus, katalikus… Ir pajutau, kad manęs niekas nesiklauso. Po vienos ekskursijos supratau, jog turistams, ypač iš visai kitos kultūrinės terpės, reikia kur kas bendresnės informacijos. Jei nuvažiuotumėte į Mianmarą, ar visiems būtų svarbu sužinoti subtilumus apie budizmo rūšis?

Kurį laiką vedžiau ekskursijas grupėms iš svetur, dažniausiai Azijos, tačiau, atlėgus pradiniam džiaugsmui dėl naujos veiklos, susimąsčiau, kodėl pasakoju elementarius dalykus, kai žinau apie miestą kur kas daugiau, tik tai niekaip netelpa į dviejų valandų pažintį su Vilniumi pirmą ir gali būti, kad paskutinį kartą. Taip atsirado teminės ekskursijos tiems, kurie Vilniuje gyvena arba dažnai lankosi. O juos jau turėjai nustebinti, parodyti, kas galbūt yra po nosim, reikia tik pakelti galvą. Man patiko stebinti žmones – juk pati atrasdama vis daugiau Vilniaus paslapčių, išgyvenau tokį pat džiaugsmą, kaip ir tie, su kuriais tuo pasidalindavau.

Ekskursijos – intelektinis laisvalaikio leidimo būdas. Į jas ateina žmonės, kurie nori ką nors įdomaus sužinoti. Jiems nereikia nuobodžios istorijos pamokos apie mūro surišimo būdus ir krūvos datų.

Apie ką buvo pirmoji jau vilniečiams skirta ekskursija?

Tai buvo kalėdinis pasivaikščiojimas, pasakojau apie miesto gyvenimą, kai ateidavo žiemos šventės. Kas dabar žino, kokia Vilniuje vieta buvo vadinama Betliejumi? Ar yra matę angelus Pilies gatvėje? O kodėl jų sparnai kreivi? Galbūt žinome, ką krikščioniškasis pasaulis veikia per Kalėdas, bet ką tuo metu darydavo žydai?

Kaip rasti tokių smagių detalių, kurios sugula į įtraukiantį pasakojimą?

Labai mėgstu dėliones, tad ir ekskursijos atsiradimo eiga – lyg mozaika, renki po gabaliuką ir dedi vieną prie kito: Betliejus, kreivi angelų sparnai, žydų kvartalas… Taip iš kelių padrikų detalių ima dėliotis vaizdas. Tarkim, atsiverti tarpukario kunigo memuarus, randi, kad prieš pat Kūčias jis turėjo daug veiklos ir nespėjo užbėgti į parduotuvę, kur buvo prekiaujama skaniausiomis mieste silkėmis. Pasižymiu, kurioje gatvėje buvo ta krautuvė. Tai – maža mozaikos detalė, kuri paskanina pasakojimą. Pasidarai karkasą iš istorinių faktų ir aplipini kiekvienam įdomiomis žmogiškomis detalėmis. Mano visos knygos apklijuotos įvairiaspalviais lapeliais, taip žymiuosi radusi įdomų faktą, kurį galėsiu panaudoti.

Jau per pirmą ekskursiją pasakojimas pradėjo pildytis kartu vaikščiojančių žmonių prisiminimais. Jai ruošdamasi paskambinau močiutei, paklausiau, o kur tada, sovietmečiu, gaudavo deficitinių prekių. Ji sakė, kad ten, kur dabar Mažojo teatro kiemas, buvo parduotuvė, iš kurios grįždavo su jugoslaviška kava, majonezu ir žirneliais. Nuvedžiau grupę į tą kiemą, o ten stovi nepažįstamas žmogus. Rūko, klausosi ir šypsosi. Neiškentusi užkalbinau, jis ir pradėjo pasakoti, ko dar tame kieme buvo, be žirnelių, paskui kartu per visą Gedimino prospektą perėjome, visas šokių, pasimatymų ir pokalbių vietas man išrodė. Taip istorijos ėmė tiesiog plaukti…

Bet ką galima pasakoti apie Vilniaus kvapus – kvieti ir į tokį pasivaikščiojimą?

Uoslė – labai svarbi, per kvapus grįžta daug prisiminimų. Dėl to sugalvojau, kad būtų galima pasivaikščioti po miesto vietas, kurios pasižymėjo specifiniais kvapais – kartais maloniais nosiai, o kartais – ne. Jei nupasakosiu kvapą, bus lengviau įsivaizduoti, koks gyvenimas čia kunkuliavo. Susimaišęs arklių mėšlo ir šieno kvapas ten, kur vežikai laukdavo klientų. Kaip galėjo dvelkti šokolado fabrikas, kuris sudegė ir neliko nė pėdsako. O gali būti ir katalikų bei reformatų kovose į laužus sumestų knygų kvapas? Kodėl greta autobusų stoties yra Sodų ir Gėlių gatvės? Kadaise čia vešėjo privatus gėlių ir vaismedžių sodas. Miestą ir jo žmonių gyvenimus galima pažinti visaip – ir per vaizdus, ir per kvapus, ir per garsus.

„Savaitgalio ekskursijos“ – taip pavadinai savo pasivaikščiojimus – sulaukė įvertinimo: esi gavusi Svetingiausio Vilniaus gido apdovanojimą. O kada kilo mintis, kad reikia ne tik pasakoti, bet ir sėsti prie knygos?

Sumaniau užrašyti Vilniaus senbuvių prisiminimus, kad būtų galima pasiskaityti ne tik apie tai, kas vyko mieste prieš kelis šimtus metų, bet ir apie tai, kas kai kurių žmonių prisiminimuose dar gyva, kaip Vilnius atrodė prieš 90 ar 60 metų. Vis save drąsinau, kad galiu parašyti tokią knygą, kokios nerandu… Juk man visada buvo įdomu klausytis žmonių. O ir augau tarp knygų – taip, beje, vadinasi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos leidžiamas žurnalas, kuriame dirbo močiutė Virginija Aputienė. Mano senelis – rašytojas Juozas Aputis. Visi kaimynai ir į namus ateidavę svečiai buvo rašytojai ir poetai. Aš pati niekada nepretendavau tapti rašytoja, bet pasikalbėti su tais žmonėmis visada buvo įdomu.

G.Lunevičiūtė su Liutavaru Masiliūnu. E.Samulionytės nuotr.

Tad reikėjo tik impulso… Buvo šilta 2015-ųjų vasaros diena, vedžiau ekskursiją po žydiškąjį Vilnių. Pastebėjau, jog nuo pat pradžios drauge vaikšto žvitrus garbaus amžiaus vyras, kuris nebuvo užsirašęs į ekskursiją. Kai priėjome prie Didžiosios sinagogos, jis atsiklausė, ar negalėtų papildyti pasakojimo savo prisiminimais. Ir pradėjo dėstyti apie tai, kaip pokariu būdamas vaikas landžiojo tarp išlikusių Didžiosios sinagogos sienų, dar buvo likusi rabino pakyla, tačiau aplink buvo matyti tik griuvėsiai. Apie tai, kad su draugais dienas leisdavo griaudami iš griuvėsių styrančius… kaminus. Paprašiau jo telefono numerio, juk galvoje jau sukosi mintis, kad reikėtų užrašyti senųjų vilniečių istorijas. Kai jį – Liutavarą Masiliūną – sutikau dar sykį po poros mėnesių kitoje ekskursijoje, vėl užsirašiau telefoną ir nedelsdama paskambinau, nes supratau, kad būtinai turiu pasikalbėti apie tuos kaminus.

Po jo susiradau Fanią Brancovskają – vieną iš nedaugelio išgyvenusių Vilniaus gete. Paskui beldžiausi pas artimą senelio draugą Vytautą Narbutą, Vilniuje gyvenantį nuo 1940-ųjų. Jis davė savo draugo Edmundo Gedgaudo telefono numerį, šis – savo bičiulės… Kai jau turėjau daug lietuvių istorijų, pradėjau ieškoti, o kas galėtų papasakoti apie rusiškąjį ir lenkiškąjį Vilnių. Žvėryne gimusią ir šiame rajone visą gyvenimą praleidusią Jekateriną Špilevskają pasiūlė pakalbinti kolegė. Sudėtingiausia buvo rasti pašnekovą, kuris atstovautų lenkiškajam miesto tarpsniui, – juk daugybė lenkų Vilnių paliko pokariu. Su keliais galimais herojais pasikalbėjau tik telefonu, jie atsisakė pasakoti apie save knygai. Kai apie sudėtingą savo paiešką užsiminiau… mergvakaryje, viena mergina prasitarė: „Gal mano močiutė sutiktų?“ Ypač man buvo džiugu, kad Genovefos Tumel-Petrauskienės dukra labai domėjosi šeimos istorija ir buvo daug ką užrašiusi, surinkusi nuotraukų. Kad reikia išklausinėti savo artimuosius, mes dažnai prisimename tik tada, kai jų nebelieka.

Kokia Vilniaus vieta atsivėrė visiškai kitaip?

G.Lunevičiūtė su Dainora Juchnevičiūte-Vaivadiene. E.Samulionytės nuotr.

Man atrodo, visas, apie kurias išgirdau asmeninių istorijų, dabar jau matau kitaip. Gali atsiversti enciklopediją ir perskaityti, kad Jakšto gatvės 9 numeriu pažymėtame pastate buvo įsikūrusi lietuviška Vytauto Didžiojo gimnazija, bet visiškai kitaip į jį pradėjau žvelgti, kai susipažinau su Dainora Juchnevičiūte-Vaivadiene, kurios senelis – pirmas ir paskutinis lietuviškojo Vilniaus burmistras Konstantinas Stašys. Šiame pastate prabėgo jos vaikystė, per šventes ji sėdėdavo gimnazijos salėje (dabar – J9 Vaidilos teatras) vienam iš artimųjų ant kelių. Kadangi mačiau daugybę vaikystės nuotraukų, įsivaizduoju ją, pūstais žandais ir suknele, garbanotais plaukais bėgančią į sceną, nes išgirdo, jog kviečiami norintys ką nors pasakyti, – Dainora ir padeklamavo eilėraštuką. Man visi enciklopediniai faktai yra kaip dvimatės nuotraukos, o jos atgyja, kai sužinau tokią istoriją.

Labiausiai nustebindavo pasakojimai apie vietas, kurios istoriniuose veikaluose neminimos. Tarkim, gyvenamasis namas Liepkalnio gatvėje. Mes kasdien judame skirtingomis trajektorijomis, mūsų linijos nuolat susitinka, bet taip ir praeiname pro šalį… Gražina Mareckaitė pasakojo, kad vaikystėje pro langus (to pastato jau nebėra, vietoj jo – sovietmečio garažai) matė kitą namą ir ten apgyvendino savo fantazijų personažus – elfus, raganas, princeses. Taip ir įsivaizduoju, kaip vaikas rymo ant palangės ir žvelgia į namą su daug kaminų. Pasirodo, kita knygos herojė gyveno šiame name! Ir ji pasakoja jau kitą istoriją: karo pabaigoje į jų butą įskriejo sviedinys, namo siena suskilo – ir tai matyti iki šiol.

Niekada nebegalėsiu ramiai pravažiuoti pro namą Pamėnkalnio gatvėje, buvusią žydų senukų prieglaudą. Jekaterina Špilevskaja kaip tik tą rytą pro šalį ėjo į mokyklą, kai naciai išvarė prieglaudos gyventojus į getą. Vienas senukas nešėsi didžiulį raudoną arbatinį, kažkas jį pastūmė, arbatinis išsprūdo iš rankų, iškrito, iš jo pabiro nuotraukos. Jekaterina šoko padėti jų rinkti, tačiau šalia esantis vyras sustabdė ir paaiškino, kad geriau nesikišti…

Į knygą „Vilniaus atminties punktyrai“ ne tik sudėti senbuvių pasakojimai, bet ir pateikiama informacija apie jų minimas vietas, pastatus. Kodėl prisiminimai papildyti ir enciklopedine informacija?

Jau po pirmo pokalbio atsisveikinusi su herojumi žinojau, kad knygoje bus ne tik interviu. Manau, kad apie Vilnių žinau daugiau nei eilinis jo gyventojas, bet pašnekovai paminėdavo ne vieną vietą, apie kurią nieko nežinojau. O kaip tuomet jausis skaitytojas? Retas ryšis ieškoti detalesnės informacijos žinynuose, knygose. Tad nutariau pateikti pagrindinę informaciją apie tas vietas, kurios minimos tekstuose. Neskaičiavau tiksliai, bet susidarė per šimtą įvairių objektų aprašymų. Ir jie nėra tik sausai pateikiami – kiekvienas iliustruotas archyvinėmis ir dabartinėmis nuotraukomis. Už tai esu dėkinga fotografei Enrikai Samulionytei, kuri apvaikščiojo Vilnių. Ir ne kartą – nes, kaip paaiškėjo, namų numeracija keitėsi ir nuotraukose įamžintas ne tas pastatas…

Paskui dar kilo mintis žemėlapiuose sužymėti buvusius kasdienius herojų maršrutus – kad ir skaitytojas galėtų tas vietas apeiti, pasivaikščioti po žmogaus, su kuriuo susipažino skaitydamas prisiminimus, asmeninį Vilnių. Juolab to Vilniaus, apie kurį jie pasakoja, jau nebėra.

Irma LAUŽIKAITĖ