Pandemijos akivaizdoje

Pinkeris

S. Pinker. Foto Rose Lincoln

„Mikrobus, kurie gyvuoja tik greitai plisdami nuo žmogaus žmogui, atranka išmokė stengtis, kad nešiotojai būtų gyvi ir vaikščiotų, taigi spaustų rankas ir apčiaudėtų kuo daugiau žmonių. Mikrobai tampa vis godesni, nes bet kokia kaina nori išlikti“, – knygoje „Proto amžius“ rašo vienas įtakingiausių mūsų dienų mąstytojų, Oksfordo universiteto profesorius Stevenas Pinkeris. Bet kas mūsų laukia? Ką mums galvoti apie katastrofines grėsmes?

S. Pinkeris sako, kad mokslo vaisiai nėra vien moderniausi farmacijos produktai, tokie kaip vakcinos ar antibiotikai. Tai ir sukuriamos idėjos – jos gali būti nebrangiai įgyvendinamos ir ilgainiui savaime suprantamos, tačiau padeda išgelbėti milijonus. Pavyzdžiui, vandens virinimas, rankų plovimas, tuštinimasis tualetuose. Ir atvirkščiai – pažangą gali stabdyti blogos idėjos, tokios kaip sąmokslo teorija, kad skiepai sterilizuoja musulmonų mergaites arba mitas, kad skiepai sukelia autizmą. Apie žmonijos sveikatą ir kovą su pandemijomis – ištrauka iš knygos „Proto amžius“.

***
Sveikata. Kaip mums paaiškinti šią gyvenimo dovaną, kurią nuo XVIII a. gauna vis daugiau mūsų rūšies atstovų? Laikas duoda užuominą. Knygoje The Great Escape Deatonas rašo: „Kai žmonės Apšvietos amžiuje sukilo prieš autoritetą ir nusprendė naudotis proto galia, kad gyvenimas taptų geresnis, rado ir būdą tam pasiekti, ir galima neabejoti, kad ir toliau skins pergales prieš mirties jėgas.“

Ilgą laiką žmonijos istorijoje stipriausia mirties jėga buvo infekcinės ligos, bjauri evoliucijos ypatybė, leidusi greitai besidauginantiems mikroorganizmams gyventi mūsų sąskaita ir keliauti iš organizmo į organizmą per vabzdžius, kirminus ir kūno skysčius. Epidemijos pražudė milijonus, sunaikino ištisas civilizacijas ir retino bendruomenes.

Visada kūrybingas Homo sapiens su ligomis ilgai kovojo šundaktarių padedami, meldėsi, aukojo, nuleidinėjo kraują, statė taures, naudojo toksinius metalus, homeopatiją arba prie nesveikos kūno vietos spausdavo vištą, kol toji nugaišdavo. Tačiau nuo XVIII a. pabaigos, išradus skiepijimą, o XIX a. priėmus mikrobinę ligų teoriją, padėtis pradėjo skubiai keistis. Rankų mazgojimas, akušerija, uodų naikinimas ir ypač geriamo vandens apsauga įrengiant viešą vandentiekį ir vandentiekio vandens chloravimas išsaugojo milijardus gyvybių. Iki XX a. miestuose stūksodavo krūvos mėšlo, atliekos buvo verčiamos į upes ir ežerus, o miestiečiai drabužius skalbdavo tokiame dvokiančiame rudame skystyje.

Dėl epidemijų kaltinta miazma, dvokus oras, kol Johnas Snow (1813–1858), pirmasis epidemiologas, nustatė, kad choleros kamuojami londoniškiai naudojosi vandeniu iš vamzdžio, įrengto upėje pasroviui už kanalizacijos nuotėkių. Patys gydytojai padarydavo didžiausios žalos sveikatai, nes iš skrodimo kambario į apžiūros kabinetą ateidavo juodais chalatais, išsitepę išdžiūvusiu krauju ir pūliais, pacientų žaizdas čiupinėdavo neplautomis rankomis ir susiūdavo siūlais, laikytais kišenėse, kol Ignazas Semmelweisas (1818–1865) ir Josephas Listeris (1827–1912) privertė juos sterilizuoti rankas ir įrankius. Antiseptikai, nejautra ir kraujo perpylimai leido operacijomis gydyti, o ne kankinti ir žaloti, o antibiotikai, antitoksinai ir daugybė kitokių medicinos laimėjimų dar labiau priešinosi užkrečiamų ligų puolimui. <…>

Žinoma, pasakojimai apie didvyrius neatskleidžia visos teisybės, ką iš tiesų padarė mokslas. Mokslininkai remiasi didžiaisiais protais, jų komandos bendradarbiauja, triūsia niekam nežinomos ir renka idėjas iš pasaulinio tinklo. Tačiau nesvarbu, kas ignoruojami – mokslas ar mokslininkai: jei nekreipiame dėmesio į atradimus, kurie pakeitė gyvenimą ir pavertė jį geresniu, kaltas mūsų šiuolaikinis žmogaus būklės vertinimas. Kaip psicholingvistas, kuris kartą parašė visą knygą apie būtąjį laiką, pasakysiu pavyzdį iš kalbos istorijos, kuris man labai patinka.

Tai pirmasis Vikipedijos įrašo sakinys: Raupai buvo infekcinė liga, kurią sukeldavo vienas iš dviejų virusų: Variola major arba Variola minor. Taip, „raupai buvo“. Angliškai liga vadinama smallpox dėl skausmingų pūslelių, kurios nusėdavo aukos odą, burną, akis ir pražudė daugiau nei 300 milijonų gyvybių, kol XX a. liga liovėsi egzistavusi. (Paskutinį kartą buvo diagnozuota Somalyje 1977 m.) Už šią neįtikėtiną moralinę pergalę turėtume būti dėkingi, be kitų, Edwardui Jenneriui, kuris 1796 m. atrado skiepijimą, Pasaulio sveikatos organizacijai, kuri 1959 m. ryžosi drąsiam žingsniui panaikinti šią ligą, ir Williamui Foege’ui, kuris suprato, kad strategiškai parinktos, pažeidžiamiausios gyventojų dalies skiepijimas leistų pasiekti tikslą.

Savo knygoje „Vis geriau“ ekonomistas Charlesas Kenny’s rašo: Bendra programos kaina per tuos dešimt metų… siekė maždaug 312 milijonų dolerių – apie 32 centus vienam žmogui infekcijų apimtose šalyse. Ši naikinimo programa kainavo maždaug tiek, kiek penki sėkmingiausi Holivudo filmai, B-2 bombonešio sparnas ar kiek mažiau nei dešimtadalis Bostono kelių infrastruktūros gerinimo projekto, vadinto „Didžiuoju Bostono tuneliu“. Tačiau kad ir kiek gėrėtumeisi puikiais Bostono krantinės vaizdais, slapto bombonešio linijomis, Keiros Kinghtley aktoriniais įgūdžiais filme Karibų piratai ar tikros gorilos gebėjimais King Konge, vis tiek atrodo, kad tai labai geras sandoris. Nors pats gyvenu Bostono krantinėje, turiu tam pritarti. O juk šis pasakiškas pasiekimas tebuvo pradžia.

Vikipedijoje galvijų maras, kuris per žmonijos istoriją privertė badauti milijonus fermerių ir piemenų, taip pat apibrėžiamas būtuoju laiku. Ir dar numatyti panaikinti keturi nelaimės šaltiniai besivystančiose šalyse. Jonas Salkas taip ir nesulaukė meto, kai Pasaulinė poliomielito išnaikinimo iniciatyva priartėjo prie savo tikslo: iki 2016 m. liga buvo sustabdyta – ja susirgo vos trisdešimt septyni asmenys trijose šalyse (Afganistane, Pakistane ir Nigerijoje), mažiausiai per visą istoriją, o dar mažiau žmonių susirgo 2017 metais.

Parazitinė dramblialigė, onchocerkozė, trachoma, kurių simptomai išties tokie blogi, kaip ir skamba, iki 2030 m. irgi veikiausia bus apibrėžiamos būtuoju laiku, o tymai, raudonukė, frambezija, miegligė ir ankilostomidozės taip pat yra epidemiologų taikinyje. (Ar apie kurią iš šių pergalių bus paskelbta tylos minute, varpais, mašinų pypsėjimu, ar žmonės šypsosis nepažįstamiesiems ir atleis savo priešams?)

Mažėja net ir ligų, kurių dar nepavyko panaikinti. Nuo 2000 iki 2015 m. mirčių nuo maliarijos (kuri yra pražudžiusi pusę kada nors gyvenusių žmonių) skaičius sumažėjo 60 procentų. Pasaulio sveikatos organizacija planuoja jų sumažinti dar 90 procentų iki 2030 m. ir visai panaikinti ligą trisdešimt penkiose iš devyniasdešimt septynių šalių, kuriose dabar ji yra endeminė (kaip buvo panaikinta Jungtinėse Valstijose, kur buvo paplitusi iki 1951 m.). Billo ir Melindos Gatesų fondas išsikėlė tikslą ją visiškai išnaikinti.

Kad ir kokia įspūdinga pergalė prieš infekcines ligas Europoje ir Amerikoje, neturtingiausiose pasaulio šalyse vykstanti pažanga dar labiau stulbina. Iš dalies tai galima paaiškinti ekonomine plėtra, nes turtingesnis pasaulis yra sveikesnis pasaulis. Iš dalies prisidėjo ir besiplečianti atjauta, įkvėpusi pasaulio lyderius, tokius kaip Billą Gatesą, Jimmy’į Carterį ir Billą Clintoną, po savęs palikti sveikatą neturtingiesiems tolimuose žemynuose, o ne prabangius namus pašonėje. George’ą W. Bushą savo ruožtu net ir aršiausi kritikai gyrė už jo paramos kovai su AIDS Afrikoje politiką, išgelbėjusią milijonus gyvybių.

Tačiau užvis labiausiai prisidėjo mokslas. „Svarbiausia yra pažinimas, – teigė Deatonas. – Pajamos, nors svarbios ir savaime, ir kaip žmogaus gerovės komponentas… vis dėlto nėra pagrindinė tos gerovės priežastis.“ Mokslo vaisiai nėra vien moderniausi farmacijos produktai, tokie kaip vakcinos, antibiotikai, antiretrovirusiniai vaistai ir vaistai nuo kirmėlių. Tai ir sukuriamos idėjos – jos gali būti nebrangiai įgyvendinamos ir ilgainiui savaime suprantamos, tačiau padeda išgelbėti milijonus. Tai, pavyzdžiui, vandens virinimas, filtravimas bei chloravimas; rankų mazgojimas; jodo papildai nėščiosioms; kūdikių žindymas ir mylavimas; tuštinimasis tualetuose, o ne lauke, gatvėje ar į vandentakius; miegančių vaikų apsauga insekticidu sumirkytais lovų tinkleliais ir viduriavimo gydymas druskos, cukraus ir švaraus vandens tirpalu. Ir atvirkščiai – pažangą gali stabdyti blogos idėjos, tokios kaip Talibano ir Boko Haramo skleidžiama sąmokslo teorija, kad skiepai sterilizuoja musulmonų mergaites, arba garsių amerikiečių aktyvistų mitas, kad skiepai sukelia autizmą. Deatonas pabrėžia, kad net Apšvietos esminė idėja, jog pažinimas padeda gyventi geriau, gali nuskambėti kaip apreiškimas tose pasaulio šalyse, kur žmonės susitaikė su prasta sveikata ir nė nesapnuoja, kad jų institucijos ir tradicijos gali ką nors pakeisti.

***
Mikrobus, kurie gyvuoja tik greitai plisdami nuo žmogaus žmogui kaip įprastas peršalimo virusas, atranka išmokė stengtis, kad nešiotojai būtų gyvi ir vaikščiotų, taigi spaustų rankas ir apčiaudėtų kuo daugiau žmonių. Mikrobai tampa godūs ir nešiotojus nužudo tik tada, jei randa kaip kitaip persikraustyti iš organizmo į organizmą, pavyzdžiui, per uodus (maliarija), per užkrėstą vandenį (cholera) ar per apkasus, pilnus sužeistų kareivių (1918 m. ispaniškasis gripas). Lytiniu keliu plintantys patogenai, tokie kaip ŽIV ir sifilis, yra kažkur per vidurį – jiems reikia ilgo inkubacinio periodo be aiškių simptomų, jo metu nešiotojai gali užkrėsti ir savo partnerius, o tada mikrobai padaro savo žalą.

Taigi užkrečiamumo ir plitimo mainai bei mikrobų vystymosi ypatumai niekais verstų teroristų siekius sukelti antraščių vertą staigią ir mirtiną epidemiją. Teoriškai biologinis teroristas gali mėginti pakeisti situaciją sau palankiai radęs patogeną, itin užkrečiantį, greitai plintantį ir pakankamai ištvermingą, kad išgyventų ne organizme. Tačiau norint išveisti tokį tiksliai veikiantį mikrobą reikėtų nacistinių bandymų su gyvais žmonėmis, o tokių teroristai (ką jau kalbėti apie paauglius) veikiausiai neįstengtų atlikti. Tad tikriausiai ne vien sėkmė lemia, kad pasaulis iki šiol matė tik vieną pavykusį biologinio terorizmo išpuolį (kai 1984 m. viename Oregono valstijos mieste Ošo kulto nariai salmonelėmis užkrėtė salotas, bet niekas nenumirė) ir grupinę žmogžudystę (2001 m. paštu siuntinėjami juodligės sukėlėjai nužudė penkis žmones). Žinoma, sintetinės biologijos pasiekimai, pavyzdžiui CRISPR-Cas genų redagavimo technologija, leidžia lengviau čiupinėtis su organizmais, iš jų ir su patogenais. Tačiau perdirbti sudėtingą išsivysčiusią savybę įterpus geną ar du nėra taip paprasta, nes bet kokio genoraiška glaudžiai susijusi su visų kitų organizmo genomo genų raiška. Ewaldas pabrėžia, „Nemanau, kad bent iš tolo suprantame, kaip į kokį patogeną įterpti genų variantų kombinacijas, kad jie drauge užtikrintų smarkų plintamumą ir nekintamai stiprų užkrečiamumą žmonėms.“

Biotechnologas Robertas Carlsonas priduria, kad „viena iš problemų kuriant bet kokį gripo virusą yra ta, kad auginimo terpę (ląsteles ar kiaušinėlius) reikia išlaikyti gyvą pakankamai ilgai, norint pagaminti naudingą kiekį kažko, kas stengiasi nugalabyti pačią auginimo terpę… Sukurti tokį virusą yra labai labai sudėtinga… Visai tokios grėsmės neatmesčiau, tačiau jei atvirai, daug labiau nerimauju dėl to, ko mums nuolat pamėtėja pati Motulė Gamta.“

O svarbiausia tai, kad biologijos pasiekimai naudojami ir geriems tikslams: geriems vyrukams (o jų kur kas daugiau) jie padeda nustatyti patogenus, išrasti antibiotikus, kurie įveikia atsparumą antibiotikams, ir greitai kurti vakcinas. Pavyzdys yra vakcina nuo ebolos viruso, sukurta besibaigiant 2014–2015 m. protrūkiui – tada po sutelktų sveikatos priežiūros pastangų mirė ne milijonai, kaip pranašavo žiniasklaida, o tik dvylika tūkstančių. Ebola tik papildė kitų neteisingai pranašautų pandemijų, tokių kaip Lassa karštligės, hantavirusinės infekcijos ir SŪRS, kempinligės bei paukščių ir kiaulių gripo, sąrašą. Kai kurie patogenai iš viso per silpni sukelti pandemijas, nes plinta ne eksponentiniu nuo žmogaus žmogui būdu, o per gyvūnus ar maistą. Kitas užgniaužė medikų ir visuomeninės sveikatos priežiūros pastangos. Žinoma, niekas tikrai nežino, ar koks blogas genijus vieną dieną neįveiks pasaulio gynybos ir pokštaudamas, kerštaudamas ar dėl švento tikslo į pasaulį nepaleis kokio maro.

***
Bet ar mes nežaidžiame su ugnimi? Pripažinę, kad gyvenimas vis gerėja ir vis daugiau žmonių gyvena geriau, pesimistai netrunka ir atsikirsti. Mes džiugiai lekiame katastrofos link, kaip tas iš balkono krentantis žmogus, ties kiekvienu aukštu vis šūktelintis „Kol kas viskas gerai“. Arba žaidžiam rusiškąją ruletę, ir galiausiai mus vis tiek ištiks mirtina lemtis. O gal mus ištiks koks itin retas įvykis, kuris ant statistinio grėsmių skirstinio šlaito tegalimas tolimame gale, menkai tikėtinas, bet labai pražūtingas.

Jau pusę amžiaus keturiais apokalipsės raiteliais laikomi gyventojų perteklius, išteklių trūkumas, tarša ir branduolinis karas. Prie jų neseniai prisidėjo ir egzotiškesnių raitininkų kavalerija: nanobotai, kurie mus užtvindys, robotai, kurie pavergs, dirbtinis intelektas, kuris pavers žaliavomis, ir bulgarai paaugliai, kurie savo kambariuose sukurs genocidinį virusą ar nulauš internetą. <…>

Kita paskutinės dienos scenarijų sąrašo blogybė ta, kad žmonijos išteklių, intelekto ir nerimo biudžetas yra ribotas. Juk negalime jaudintis dėl visko. Kai kurios grėsmės, pavyzdžiui, klimato kaita ir branduolinis karas, yra neabejotinos ir joms sumažinti prireiks didžiulio sumanumo ir pastangų. O jei dar pridedam krūvą egzotiškų scenarijų, kurių tikimybė mažytė ar nežinoma, akstinas skubiai ką nors daryti tik sumažėja. Neužmirškite, kad žmonės tikimybes įvertina prastai, ypač jei jos mažos, užtat vaizduotėje puikiai kuria scenarijus. Jei du scenarijai vienodai įsivaizduotini, jie gali būti laikomi vienodai tikėtini, ir dėl tikros grėsmės žmonės jaudinsis ne labiau nei dėl mokslinės fantastikos siužeto. Ir kuo įvairesnių galimų blogybių žmonės prisigalvoja, tuo labiau tiki, kad kas nors bloga ir atsitiks. <…>

O tai ką mums galvoti apie katastrofines grėsmes? Pradėkime nuo svarbiausio egzistencinio klausimo – mūsų rūšies lemties. Kaip ir kalbėdami siauresniu klausimu apie savo, kaip individų, lemtį, neišvengiamai turime susitaikyti, kad esame mirtingi. Biologai juokauja, kad apytikriai visos rūšys yra išnykusios, nes tokios lemties sulaukė bent 99 procentai kada nors gyvavusių rūšių. Tipiška žinduolių rūšis gyvuoja apie milijoną metų, ir nėra kaip ginčytis, kad Homo sapiens bus išimtis.