Gyvenimas nesustoja: Dalia Teišerskytė

Dalia Teišerskytė

Dalia Teišerskytė. „60+ Kine“. Dovydo Beržinio nuotr.

Lietuva, kaip ir visas pasaulis, išgyvena koronaviruso pandemiją, daugelyje šalių paskelbtas karantinas. Tačiau šiuo nelengvu visiems laikotarpiu gyvenimas nesustoja, tai – tik šioks toks mūsų visų tempo sulėtėjimas. Kaip šį laikotarpį išgyvena žurnalistė, poetė, Lietuvos politinė bei visuomenės veikėja, politikė DALIA TEIŠERSKYTĖ?

Kaip karantinas paveikė jūsų kasdienybę?

Mano kasdienybės tai niekaip nepaveikė – turiu ką valgyti, turiu gerų knygų, maišą rankraščių, turiu labai daug įdomių skambučių ir laiškų. Pati per Facebook paskyrą rašau žmonėms paraginimus, perduodu teigiamos nuotaikos. Manau, kad šis laikotarpis man neprailgs, nes aš ir viena randu ką veikti, o pastaruoju metu gyvenu pakankamai uždarai. Tik anūkų pasiilgstu, jie studentai, tad mokosi įvairiuose miestuose. Gaila, kad šiuo laikotarpiu negalime matytis.

Kokiomis mintimis dabar gyvenate?

Tikiu, kad atėjo laikas žmonijai „suvesti sąskaitas“, per daug užsižaidėme. Pasijutome dievais, pradėjome daryti su savo žeme tai, ko neturėtume daryti. Žmonėms trūksta sąmoningumo ir dvasingumo. Milžiniškose parduotuvėse perkame prekes, kurių mums nereikia, vartotojiškumas tapo didžiule bėda. Jeigu tikėti mokslininkais, tai karantino metu net vanduo ir oras tapo švaresni, taigi planeta valosi. Gal šis laikotarpis netgi išeis į naudą mūsų žemei?..

Ką patartumėte senjorams?

Netempkite kruopų į namus – pelytės ir kirminiukai sugrauš. Valstybė turtinga, tikrai nieko netrūksta (nebent susiklausymo ir tinkamo pasiruošimo). Visgi dabar pakankamai gerai dirba visi, o ypač medikai, vyriausybė. Tad esu tikra, jog niekam nieko nepritrūks, išskyrus meilės ir apsikabinimų. Tačiau šiuo laikotarpiu turime pakentėti, juk visi turime telefonus, socialinius tinklus, kur galime pabendrauti. Galime žiūrėti filmus, specialias programas per televiziją, kurių dabar netrūksta. Pagaliau pasimelskime, juk mišios irgi transliuojamos.

Ką manote apie žmones, kurie nepaiso draudimų?

Senjorų, kurie vis dar vaikšto po poliklinikas ir kitur buriasi, man gaila – gal jiems niekas nepaaiškino, kad taip elgtis neprotinga. O ant jaunimo pykstu, kodėl jie nepagalvoja, kad nors ir netyčia, nepiktybiškai, bet gali užkrėsti tėvelius, senelius, kitus senjorus. Negalvokime, kad esame „pasaulio centrai“, keliems mėnesiams susijunkime bendromis jėgomis.

Kalbino Iveta Leščinskaitė