Gyvenimas nesustoja: Česlovas ir Jūratė Norvaišos
Medikai, šokėjai Česlovas ir Jūratė Norvaišos atskleidžia savo mintis apie karantiną.
Kaip karantinas pakeitė jūsų kasdienybę?
Jūratė: Radome daugiau laiko pasitvarkyti namuose, aplinkoje. Turime 12 arų sklypą, tai lauke darbų netrūksta. Vaikštome po mišką su šunimi ir stengiamės išsilaikyti be jokių kontaktų su žmonėmis. Sportuojame, nes krūvį palaikyti būtina – miname stacionarų dviratį, kilnojame hantelius, atliekame įvairiausius tempimo pratimus. Česlovas turi dailininko talentą, tai pradėjo tapyti ant drobės. Labai rimtai tuo užsiima.
Česlovas: Karantino metu gali pasireikšti ir kulinariniai gabumai, bet tai gali būti pavojinga figūrai. Laikas visai greit slenka, tad išlauksim, reikia kovoti su tuo virusu.
Ar turite planų dirbti iš namų?
Jūratė: Jeigu bus galimybė, tai dirbsim, nes mes aktyvūs žmonės. Man turbūt stogas nuvažiuotų, jei nedirbčiau visai. Aišku, šokius galime užmiršti, nes visi klubai uždaryti, konkursai nevyksta. Bet mes kalbame su savo šokėjais, teikiame jiems informaciją, morališkai palaikome.
Kokios jūsų mintys apie karantiną?
Jūratė: Tas virusas visiškai nepažįstamas ir kasdien išgirstame vis kokią nors naujieną. Pasirodo, kad jis labai ilgai gali išlikti ant įvairių paviršių, maišelių, avalynės ir t.t.
Vaistų kol kas nėra, taip, kad turime vienintelį šansą išgyventi būdami namuose. Ir ne tik vyresnio amžiaus žmonėms, tai pavojinga ir jaunesniems. Juk pasaulinė statistika skelbia, jog dauguma serga tarp 20-40 m. Dauguma jų, tie žmonės, kurie turbūt moja ranka į izoliaciją, galvoja, kad čia viskas praeis savaime ir manęs tai neliečia. Tai toks vėjavaikiškas požiūris, ne visai susiformavusio žmogaus mąstysena.
Ar patys labai saugotės?
Jūratė: Mums draugai ir giminės perka maistą, patys stengiamės neiti. Panikos nejaučiu, reikia daugiau optimizmo. Žiniasklaida irgi formuoja tą paniką, nieko keisto, kad kai kurie žmonės neatlaiko tos įtampos. Yra didžiulis psichologinis spaudimas, o reikėtų į tai pažiūrėti paprasčiau. Kad ir kaip į priverstines atostogas, lauke toks nuostabus oras, galima degintis ir mėgautis saule.
Česlovas: Mums, aišku, dabar paprasta džiaugtis. Esame daugiau mažiau pensijoje, tad galime mėgautis saule, bet žmonės, kurie dirbo arba samdė darbuotojus, dabar patiria didžiulį stresą. Visai visuomenei dabar stresas. Ir tie žmonės, kurie negalvoja laikytis karantino, galima sakyti, jog iš tikrųjų yra nusikaltėliai. Esu įsitikinęs, kad pas mus per švelnios sankcijos už pažeidimus.
Jūratė: Pažiūrėkit, kaip griežtai buvo Kinijoje. Jeigu žmogus neatsakingai žiūri į šią problemą, nesilaiko izoliacijos ir per jį miršta kiti žmonės, tai bausmė turėtų būti labai griežta.
Česlovas: Pas mus laiku paskelbė karantiną, tačiau dabar žmonės kritikuoja taisykles, neva tai per griežta viskas. Aš manau, kad turi būti dar griežčiau – įvesti komendanto valandą, niekam neleisti kontaktuoti, tada žinosim, kad yra tvarka. O dabar grįžta iš užsienio šimtai žmonių ir laisvai vaikšto, tai kaip gali žinoti kas serga?..
Jūratė: Na, bet pas mus izoliacija pradėta vykdyti laiku ir visai neblogai. Daug kas skundžiasi, bet juk tokio antplūdžio niekas neplanavo. Kiti galvoja, kad išbuvau karantine 2 savaites ir jau galiu vaikščioti, kur noriu. Ne, kol valstybė neleidžia, tol visi turime sėdėti namuose. Su virusu gali susidurti bet kur. Dabar labai svarbu nebūti abejingiems tam, kas vyksta aplink mus. Jeigu mes matome, kad kaimynai nesilaiko rėžimo, reikia reaguoti aukščiausiu lygiu, informuoti institucijas.
Ką patartumėte žmonėms karantino laikotarpiu?
Česlovas: Pirmiausia reikia bendrauti. Mes skambiname draugams, žinome kurie vieniši senjorai namie sėdi, tad palaikome jiems kompaniją. Pajuokaujame, papasakojame anekdotą.
Jūratė: Humoras būtinas. Ir pas mus per mažai to humoro, ypač televizijoje.
Kalbino Iveta Leščinskaitė
