Gyvenimas nesustoja: Milda Bliumenzonienė

Sunkiu mūsų šaliai ir pasauliui laikotarpiu kalbamės su Lietuvos kalinių globos draugijos steigėja, visuomenininke Milda Bliumenzoniene.

Kaip karantinas pakeitė Jūsų kasdienybę?

Na, dabar jau įsibėgėja tas karantinas. Aišku, „užkrito“ ant galvos netikėtai, visos durys užsidarė, bet dabar jaučiuosi gerai, laukiu sau ramiai Velykų. Mano vyras toks, kuris visą gyvenimą sėdi karantine, tai mes turime tokį pajuokavimą, kad šitas karantinas reabilitavo jo buvimą namuose, dabar niekas negali pirštu rodyti, kad kažin kur neina ar kažko tai nedaro.

Mano gyvenimas šiek tiek kitoks, visada turėjau tokias dvi linijas – darbo ir kūrybinio kelio. Tad dabar turiu puikią progą susidėlioti tai, ką buvau prikūrusi. Man niekada nebuvo taip, kaip tiems žmonėms, kurie daug juda, daug keliauja, turi daug įvairių susitikimų – jiems ko gero dabar daug sunkiau ir jie kenčia. Turiu tokių draugių, tai panašu, jog ir depresija krebždenasi link jų.

Kokios Jūsų mintys apie karantiną?

Iš tikrųjų, galvoju, kad patinka man tas karantinas. Žiūriu ryte kaip teka saulė, mėgaujuosi grynu oru. Žinot, dabar žmonių niekur nėra, tai toks smagumas. Pasisveikinu su saule, kalną turiu, vakare vėl einu stebėti saulėlydžio – tikras malonumas.

Vėlgi per tą nuolatinį bėgimą tokios galimybės nebuvo. Saulėtekį galėjai pamatyti tik susiplanavęs, o dabar kažkaip daug dalykų išpuolė labai smagių. Kad ir ta pati gamta, pabudimas. Iš tikrųjų atsirado laiko susikoncentruoti ties tuo, ko anksčiau nei nepastebėdavai.

Dar sako reikia Šv. Velykų laukti, tai pagaliau atsirado proga pasitvarkyti namus visai neskubant, vieną kitą langą pasivalyti. Juokiuosi, kad namai tokie švarūs dar niekada nebuvo. Nereikia niekur skubėti ar lėkti, o tokie dalykai teikia malonumo. Nuolat skubėdamas visą laiką lyg tokį piktumą nešiojiesi, o dabar viską su meile padarai.

Tikrai šiai dienai nejaučiu jokios panikos. Tik vienas dalykas mane erzina, tai tas perteklinis nuolatinis neigiamos informacijos pateikimas. Kodėl taip? Juk yra ir kažkokių pozityvių dalykų…

Galbūt žmonėms reikėjo tokios pertraukos?

Milda Bliumenzonienė

Milda Bliumenzonienė.

Dievai žino. Vieną rytą ant kalno sutikau tokį berniuką, tai jis sako: „Koks keistas virusas – ne uodai, ne vabalai, ne šunys ar katės, o žmogus žmogui perduoda“. O aš jam sakau: koks išbandymas tai būtų! Žiūrėkit, kiek neapykantos matome: tu užnešei virusą, tu išvažiavai, tu toks ar anoks, o būtų koks paukščių gripas, tai ant kažko kito ir nurašytume. Dabar pasidarėme tokie labai įgalinti būti atsakingi už savo veiksmus, už tai, ką mes nešiojame, su kuo būname ir komunikuojame.

Ar pati saugotės?

Žinoma, nuo pat pirmos dienos. Kadangi turiu reabilitacijos centrą, o kiekvienais metais būdavo gripas, tai kaukių buvau nemažai susitaupiusi ir dabar visus jomis apdalinau. Su kaukėmis vaikštau nuo seno ir visais laikais, kai būdavo gripas, nors visi iš manęs ir pasijuokdavo. Kada būni tarp žmonių, tai labai greit gali pasidaryti nešiotojais. Aš labai atsakingai į tai žiūriu ir man labai gaila žmonių, kurie to nesupranta. Labai pasigendu informacijos, kuri kaltų ir kaltų į galvą žmonėms, kad, jei tu savimi nesirūpini, drąsuoli, tai esi nusikaltėlis, jeigu apkrėtei daugybę žmonių ir pasmerki juos kančiai, o kitą ir mirčiai, tai yra baisu. O dabar visi matome ką rodo televizija, kiek tokių visur lekiojančių jaunuolių – tai mane labai liūdina. Ypatingai dideli baudimai ir sankcijos neveikia, jau iš patirties žinau, kad žmogų reikia atvesti iki supratimo, kad jis žinotų, ką jisai daro. Nes tos bausmės neveiksmingos, jeigu jis vis tiek mano, kad yra nuteistas neteisingai.

Apsidraudimai visgi turi būti. Nesvarbu jaunas ar senas – tu gali savęs nemylėti, bet už kitą atsakomybę turi jausti.

Ką patartumėte karantino laikotarpiu?

Jeigu senjorai lankosi socialiniuose tinkluose, tai, manau, dabar puiki galimybė atnaujinti pažintis, atrasti hobį. Pilna grupių, kur gali tobulėti ir mokytis įvairių hobių.

Dar vienas dalykas, kuris man pačiai patinka, tai bendravimas. Per tą nuolatinį bėgimą nerasdavau laiko pabendrauti su draugais, tai dabar turiu tiek džiaugsmo plepėdama arba popierinį laišką rašydama.

Reikia pasižiūrėti į žmogų, kuris gyvena šalia tavęs. Pasižiūri ir matai, kad šalia tas, kuris irgi turi savo gyvenimą, o juk dažniausiai tai lieka nustumta į šalį. Ir kiti žmonės tai turėtų pajausti. Pagalvokim, ar išklausom, ar būna laiko kartu pavakarot? O dabar atsirado prasmė ir tiesiog balkone pasėdėt, kartu arbatos išgert, nors tokių dalykų jau senai nebuvo. Pavyzdžiui, atradau, kad mano vyras yra visiškas pasakorius ir aš manau, kad tikrai galėsiu užrašyti pasakojimus, kurie bus kažkada kažkam įdomūs. Prisigalvojame visokių smagių dalykų.

Aš vis dar tikiu, kad tas karantinas turi gerąją pusę ir yra mums kažkiek naudingas.

Kalbino Iveta Leščinskaitė