J. ir Č. Norvaišos: „Meilės jausmas įgijo kitą spalvą“

Lietuvos standartinių ir Lotynų Amerikos šokių čempionai, sportinių šokių treneriai, gydytojai Jūratė ir Česlovas NORVAIŠOS tikri partneriai ne tik šokių aikštelėje, bet ir gyvenime. Vienu ritmu jų širdys sukasi jau 65-erius metus. Kalbant apie šeimyninę laimę, tvirtos šeimos paslaptis ir bendras tradicijas, netilo juokas, o juk šis, pasak jų, yra vienas iš pagrindinių gerų santykių variklių.

Kaip jūs susipažinote?

Jūratė: Susipažinome Kauno medicinos institute. Mokėmės vienoje grupėje.
Česlovas: Tik pirmus metus nekreipėme vienas į kitą dėmesio.

O kas atsitiko vėliau, kad sužavėjote vienas kitą?

Jūratė: Mane sužavėjo Česlovo linksmas charakteris ir gebėjimas organizuoti instituto renginius.
Česlovas: O man patiko, kad Jūratė buvo itin energinga, graži ir draugiška. Per laiką vienas kitą labiau pažinome ir dar labiau pamilome.

Koks buvo jūsų pirmasis pasimatymas?

Jūratė: Vytauto parke, ąžuolo paunksmėje, buvo toks suolelis – ten jis pirmą kartą mane pabučiavo. O šiaip tai mums niekada nereikėjo niekur išeiti, visada buvome šalia vienas kito.

2019 m. gruodžio 19 d. sukako 65-eri metai, kai esate kartu. Ar kaip nors paminėjote šią progą?

Jūratė: Net pamiršome, kad tokia diena yra (juokiasi). Turėjome atlikti tiek darbų, kad nebuvo laiko pagalvoti apie save, tad prisiminėme tik prieš Kūčias. O ką reiškia švęsti? Kad mes tiek metų iškentėme? Kaip tik galvojame – esame laimingi, kad vienas kitą suradome ir vis dar gera kartu, nepaisant, kiek metų jau praėjo. Draugauti pradėjome prieš 65-erius metus, susituokę esame jau 60 metų, tad kiekviena diena mums – proga švęsti.

Kaip vienas kitam rodote dėmesį?

Jūratė Norvaišienė

Jūratė Norvaišienė

Jūratė: Česlovas – itin išradingas vyras, jo manymu, dovanoti gėles yra per daug banalu. Jas dažniausiai perku aš pati pagal savo skonį. Anksčiau net nebuvo tokios mados dovanoti gėles. O ir dabar ar kas vaikšto su gėlėmis? Nebent su telefonais (juokiasi). Kiekvieną dieną jis pabučiuoja mane ir pasako, kad myli, neretai pradžiugina dovanėlėmis: sage, žiedu, spauda. Yra parvežęs labai gražų rankinuką iš Vokietijos. Jis gerai žino mano skonį ir norus, ko man iš tiesų reikia.
Česlovas: O man geriausias palepinimas yra tai, kad ji nesikiša, kai aš verdu sriubas.

Tai gal kavos puodelį į lovą atnešate?

Jūratė: Oi, man juokingi tie kavos nešiojimai į lovą. Stereotipiniai dalykai – ne mums. Kavos į lovą darbingam žmogui? Na, jei tu negali vaikščioti, tuomet suprantu, reikia.
Česlovas: Yra toks anekdotas – vyras klausia žmonos: „Ar atnešti tau kavą į lovą?“, o žmona jam atsako: „Ne, man į puodelį“.

Tikriausiai mėgstate vienas kitą stebinti?

Česlovas: Žiurkytę nupirkau, patupdžiau po egle. Juk žiurkės metai, reikia vieną turėti ir namuose.

Tikiuosi netikrą?

Jūratė: Ne, tada netupėtų vienoje vietoje. Nors tikros žiurkės taip pat gyvena mūsų namuose. Mes jų nenaikiname, kaip ir vorų.
Česlovas: Didžiausia staigmena Jūratei buvo vieną kartą, kai vaikštant Palangoje priėjo vienas vaikas ir sako man: „Aš tavo sūnus“ (juokiasi).

Humoro jausmas, akivaizdu, taip pat labai svarbus jūsų šeimoje?

Jūratė: Tai tikrai svarbus dalykas. Jeigu žmogus neturi humoro jausmo, tai tikrai nebus nieko gero. Nėra gerai, jeigu bijai pasakyti žodį, nes tavęs nesupras.

Kaip šitiek laiko išlaikėte vienas kitam pagarbą ir meilę?

Jūratė: Kaip sakoma, atitiko kirvis kotą. Daug ką mes matome taip pat, vienas kitą labai jaučiame. Ką jis pagalvojo, aš garsiai įvardiju. Labai dažnai mes esame ant vienos bangos. Net medicinoje yra užfiksuota tokių įvykių, kurie liudija, kad žmones jungia jėgos – skirtinguose miestuose artimieji jaučia vienas kitą, sužino, jei kas nutinka vienas kitam. Mus taip pat jungia itin stiprus ryšys.

Kaip bėgant metams keitėsi jūsų santykiai?

Česlovas: Skirtingais gyvenimo laikotarpiais vyras ir žmona savo santykius organizuoja vis kitaip. Jaunystėje – erotika, vyresniame amžiuje – sklerotika. O jei kalbant rimtai, visą gyvenimą reikia papildyti vienas kitą ir mokytis vienam iš kito, niekada nesistengti perauklėti savo partnerį.
Jūratė: Dabar esame labiau tolerantiški vienas kitam. Jeigu nori gauti, turi duoti – per laiką išmokome suteikti daugiau ir dėmesio, ir meilės. Jeigu ankstyvajame periode vienas iš pagrindinių jausmų buvo seksas, tai vėliau jis nuėjo į antrą planą ir atsirado daugiau dvasinis ryšys, nes vienas kitą labiau pažįstame. Ir dar – abu stengiamės taikytis vienas prie kito, vienam iš kito kažko mokytis. Taip per laiką ir praturtėjome, meilės jausmas įgijo kitą spalvą.

Ką vyras ir moteris turi duoti vienas kitam santykiuose?

Jūratė: Jeigu myli, tai turi būti rodomas abipusis dėmesys. Jeigu yra tik vienpusis jausmas, tai nieko gero iš to nesigauna.
Česlovas: Svarbiausia yra pasitikėti vienam kitu. Jeigu nėra pasitikėjimo, tai bendro gyvenimo nebus. Mes visiems sakome, kad jeigu žmonės nori gyventi visą gyvenimą kartu, tai turi būti laisvi. Jeigu nesi laisvas, tai visada jaučiasi įtampa.
Jūratė: Ir dar kiekvienas turi turėti savo laisvą laiką, kurį jis praleidžia vienas, taip, kaip jam patinka.
Česlovas: Nors atskirai būname retai, mūsų laisvalaikis yra bendras. Mėgstame teatrą, kiną, koncertus, parodas, sporto renginius, draugų šventes.
Jūratė: Taip, dažniausiai mes mėgstame tą patį, bet, pavyzdžiui, Česlovas mėgsta veiksmo filmus, o aš nemėgstu smurto filmuose, tai kartais jis eina į kiną be manęs, su anūku.

Kaip manote, kodėl tiek daug porų skiriasi ir kaip jūs to išvengiate?

Jurate ir Ceslovas NorvaisosJūratė: Niekada net nebuvo tokios minties, tad nebuvo, ko išvengti.
Česlovas: Viena leidykla norėjo rašyti knygą apie mus, o aš pasakiau, kad nerašytų, nes nebus intrigos, šiuo klausimu mes neįdomūs. Du kartus apsilankė ir viskas baigėsi, nes buvo nuobodu. Visi turi turėti tam tikrų paslapčių, jei visi viską žinotų, būtų neįdomu gyventi.
Jūratė: Aš galiu dar atsakyti iš moters pusės. Būna, kad išteka mergaitės ir jos įsivaizduoja, kad vyras privalo daryti daugybę dalykų, elgtis taip ir ne kitaip, o realiai vyras to nedaro. Tada prasideda konfliktai ir šeimos skiriasi. Reikia suprasti, kad susitinka dvi skirtingos asmenybės, o vyras ir moteris, apskritai, labai skiriasi savo dvasiniu gyvenimu, požiūriu, tad jeigu moterys neduos vyrams tos laisvės gyventi pagal savo supratimą į pasaulį ir bandys perauklėti, tai neišeis nieko gero. Be to, jeigu nori gauti meilės ir švelnumo, tai pats turi suteikti, o ne galvoti, kad mes, moterys, neprivalome. Reikia visą gyvenimą dalintis. Taip pat dažnai skiriasi tos poros, kurių šeimos kūrimo pagrindą sudaro erotika. Tai – nepastovus reiškinys, kuris su metais keičiasi. Tvirtos šeimos pagrindą sudaro ne erotika – nors ji labai svarbi, bet partnerystė, pagarba, panašus požiūris į supantį pasaulį ir į vienas kito asmeninę laisvę suteikia tikrąją pilnatvę.
Česlovas: Dabar požiūris į tradicinę santuoką labai pasikeitė. Popierinis įforminimas negarantuoja santuokos tvirtumo. Jaunimas be oficialaus santuokos įforminimo laimingai gyvena ilgus metus, o gyvendami tradicinėje santuokoje skiriasi po poros metų. Mes šokame porinius šokius, tai įsivaizduokite, ateina visai svetimi žmonės, juos pastatai – mergaitė ir berniukas, vyras ir moteris, tai prisiglaudę varžosi. Ir vis vien turi juos suglausti, kad šoktų kaip vienas. Reikia įsisavinti, kad tik supratęs apie privalomą vieno kitam priklausomybę dėl galutinio rezultato, neišsiskirsi. Kitos poros to nesupranta, komentuoja, kad vyras blogai veda, kad partnerė bloga ir panašiai, tuomet iki galo sporte nebūna, išsiskiria. Lieka tik tos poros, kurios būna tolerantiškos, moka, jeigu reikia, tylėti, paklausyti, patarti vienas kitam. Daug porų išsiskiria, bet taip pat daug jų šokis suvedė ir gyvenimui, kadangi ne tik šoko kartu, bet ir jaudinosi, kovojo, laimėjo – taip ir nugyveno visą gyvenimą. Porinis šokis lygiai toks pat, kaip ir gyvenimas.

Bendras darbas suartina ar atvirkščiai?

Jūratė: Mus tai suartino, nes tuomet atsiranda tiek daug bendrų temų. Juk mus sieja šokiai, renginių organizavimas, dalyvavimas bendroje politinėje, socialinėje veikloje. Vadovaujame Kauno Kultūros Centro sportinių šokių klubui „Sūkurys“, ruošiame jaunus ir vyresnio amžiaus šokėjus, teisėjaujame sportinių šokių varžyboms, šiais metais jau 56-tą kartą organizuojame tarptautinį sportinių šokių turnyrą „Gintarinė pora“. O dar ir savo malonumui šokame. Taip mes vienas kitą papildome. Konfliktų išvengiame, nes į daugumą klausimų turime tą patį atsakymą.

Jūratė ir Česlovas Norvaišos

Jūratė ir Česlovas Norvaišos. E.Virkečio nuotr.

Česlovas: Porinį šokį galima lyginti su bendru gyvenimu poroje. Kai žmonės gyvena kartu, tai būtinybės fiziškai prisiliesti nėra, o šokyje pora turi būti visą laiką susikibę, mergina dar ir nugarą atsukusi šokio kryptimi. Nenatūralu, juk gyvenime atbula neina, o čia ir reikia pajusti esmę, kad tai yra bendras šokis, kad laimi tik komanda, kuri šokio metu susijungia fiziškai ir dvasiškai. Jeigu gyvenime reikėtų būti ištisai susikibus, tai gal dar didesnis procentas skirtųsi. Tai ir parodo, kad laisvė yra būtinybė šeimoje, jeigu nėra laisvės ir prisiriši žmogų, tai jis visada jausis nelaimingas, ieškos, kaip ištrūkti, ieškos kito žmogaus, kuris leis jaustis ir gyventi laisviau. Nors nebūtinai tas kitas žmogus bus geresnis.

Pavydas pas jus namuose negyvena?

Česlovas: Sakyčiau, kad sveiko proto ribose. Aš beveik visai nepavydus, pačiam patiko Jūratė ir su ja bendravau, dėl kitų nepavydėjau.
Jūratė: Labai daug merginų sukinėjosi aplink Norvaišą, tai aš pavydėjau, bet matydama, kad jis nepavydus, tapau labiau tolerantiška.
Česlovas: Svarbu matyti vienam kitame vienintelį draugą. Būkime tolerantiški, mokėkime ne tik reikalauti, bet ir atleisti. Išmokime vertinti partnerio gerąsias savybes, nesureikšmindami jo trūkumų.

Kokios yra jūsų šeimos tradicijos?

Jūratė: Vienintelė tvirta tradicija – šv. Kalėdų šventė šeimoje.
Česlovas: Dar stengiamės neiti į namus iš karto po darbo, yra taisyklė – jeigu nori grįžęs namo būti tolerantiškas, neparsinešk darbo į namus. Reikia nueiti kažkur išgerti kavos, pasikalbėti visai kitomis temomis, pakeisti pašnekovus, susitikti su draugais. Mes su Jūrate beveik visada po treniruočių užsukame į kavinę, bet apie šokius tada nekalbame.
Jūratė: Tiesiog dėl sveikatos reikia pakeisti aplinką. Be to, moterys grįžusios dažnai turi darbo namuose, tai toks prasiblaškymas – būtinas.
Česlovas: Tiesa, dar turime tokią taisyklę, kad namuose visada gyvena koks nors gyvūnas. Nuo pat studijų metų turime nors vieną šuniuką, priglaudžiame nelaimėlius iš gatvės, randame šalimais miške. Taip pat dalijame šunis kitiems.

Kokia jūsų nuomonė apie šv. Valentino dieną, ar švenčiate?

Jūratė: Sveikiname, bet manome, kad tai atėję iš Vakarų ir neturi visai nieko bendro su mūsų esme. Mes žiūrime tolerantiškai, jeigu žmonėms reikia šventiškumo, atitrūkti nuo rutinos, pilkos kasdienybės ir problemų, tai tik į sveikatą. Pradžioje išvis nesuprasdavome tokių progų, dabar, kai jau visi iš proto eina, švenčia, tai ir mums reikia prisijungti. Mes juk dirbame su jaunimu ir visada gyvename jų ritmu.

Ačiū už pokalbį!
Kalbino Iveta Leščinskaitė