S.Burneikaitė: „Pasakas reikia ne skaityti, o sekti“

Salomėja Burneikaitė. Foto Adomas Brazdilis

Pasakos yra tikras vaikystės malonumas, kuriantis tolimesnį daugelio mūsų požiūrį į tam tikrus dalykus. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šie kūriniai yra tiesiog gražiai surašyti žodžiai, tačiau mintis yra kur kas gilesnė. Atidžiau išanalizavę, galime suprasti labai daug reikšmingų minčių, užkoduotų, atrodytų, vaikiškuose žodžiuose, žaidimuose, perkeltinėse prasmėse… O jei dar patyrinėsime savo gyvenimus, juos sutapatinsime su pasaka, nustebsime, kaip įdomu atrasti šį vaizduotę lavinantį džiaugsmą iš naujo. Savo patirtimis ir žiniomis apie pasakas dalinasi dramos ir teatro pedagogė, režisierė, teatrologė, Lietuvos meno terapijos, Lietuvos biblioterapijos asociacijų narė Salomėja BURNEIKAITĖ.

Internete radau taip pat ir tokį jūsų pristatymą – projektų iniciatorė, aktorė. Kaip jūs prisistatote pati?

Būna įvairiai, žiūrint, su kuo šneku. Nuo studijų metų išmokau daug naujų dalykų ir man patinka nuolat mokytis. Dar vaikystėje mano gyvenimą palietė teatras, įtraukė ir jau nebepaleido. Svajonė visada vedė ne tik tolyn – aktorystė, meninis žodis, režisūra, lėlių teatras, dramos ir teatro edukacija, teatrologija, renginių režisūra, tautodailė – bet ir gilyn, link projektinio darbo, naudojant dramos terapijos, kūrybiškumo skleidimosi metodus, lėlių teatro ar tekstilės technikų galimybes.

Salomėja su mėgstama lape iš pasakos apie dvi anteles, kurias medžiojo lapė, kol tapo megzta „apykakle“. A.Furmaniuk-Savickienės nuotr.

Ilgą laiką, atlikdama ir pagrindines savo pareigas, dirbau mokyklose dramos pedagoge bei renginių režisiere. Nuo tada patirtimi ir atradimais mielai dalinuosi seminaruose, kūrybinėse dirbtuvėse, konferencijose, įvairiuose susitikimuose, stovyklose, festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje.

Tiesa, aktore seniai nesu. Ir nuo šito ne tik tolstu, bet aktorystė nebeatitinka mano požiūrio į gyvenimą. Yra žmonių, kuriems svarbu būti aktoriumi visą gyvenimą, o aš einu priešinga kryptimi.

Taip pat prisidėjote prie Klaipėdos lėlių teatro įkūrimo?

Kūrėme keturiese: Jūratė Januškevičiūtė, Linas Zubė, Liuda Vismantaitė ir aš. Buvome vaidinanti dėstytojų grupelė, paskui prisijungė ir studentai. Tiesa, vėliau susilaužiau rankos mažąjį pirštelį, taigi teko labiau prisidėti prie teatro vadybos. Nusprendžiau gilintis į lėlių teatro istoriją, taip įstojau i teatrologijos magistrantūrą. Tuo metu man buvo apie 50 metų, o toks amžius – retenybė tarp studentų. Mano magistrantūros darbo vadovu tapo 2019 m. gruodį miręs teatrologas Aleksandras Guobys. Jis mane neišpasakytai skatino tyrinėti lėlių teatrą, esu jam be galo dėkinga. 2004 m. buvau apdovanota Lietuvos kultūros ministerijos premija už tekstus apie Lietuvos lėlių teatrą.

Vėliau šviesios atminties profesorė Ligija Švedienė Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultete kūrė Reabilitacijos katedrą ir pakvietė mane ten dėstyti kūrybinius metodus reabilitacijoje. Čia dirbdama supratau, kad mokytojas ir medikas gali būti viename asmenyje, o bet kokios įgytos kompetencijos yra instrumentai, skirti tam, kad galėtum gyventi taip, kaip tave kviečia Dievas.

Kaip jūsų gyvenime atsirado Salomėjos „Pasakų akademija“?

Salomėja veda grupinį taikomosios dramos užsiėmimą „Atvirumas pokyčiams“. R. Gorodeckienės nuotr.

„Pasakų akademija“ gimė iš noro įvairiais pavidalais dalintis žiniomis ir patirtimis apie tai, kokią reikšmingą vietą mūsų visų gyvenimuose užima pasakos. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jos liko vien vaikystės prisiminimuose. Pasakų reikšmę žmogui visą jo gyvenimą tyrinėja ne tik edukologai, mitologai, kultūros tyrinėtojai, bet ir psichologai, meno terapeutai, kai kurie medikai, religijos tyrinėtojai ir kiti įvairių sričių profesionalai. Pasakų siužetai keliauja po visą pasaulį, nuolat atspindėdami, kaip mes, keisdami pasaulį, keičiamės patys.

Atliekate pasakų terapiją. Skamba kiek netikėtai, ar tai nauja praktika?

Iš tikrųjų, tai yra sena kaip pasaulis. Tiek, kiek žmogus save suvokia, jis ir yra pasakoje, mite. Ne veltui sakoma – nauja yra tai, kas seniai pamiršta. Tereikia atgaivinti!

Pasakos – ne vien pamirštos vaikystės istorijos. Senovėje jos buvo sekamos suaugusiųjų vienų kitiems. Tik vėliau, pamiršdami seną pasakų išmintį, ėmėme priskirti jas vien vaikų pasauliui. Norisi susigrąžinti pasakų išmintis, kad taptų artimomis suaugusių talkininkėmis įvairiose gyvenimo srityse.

Kaip žmonės pas jus ateina? Juk retas pagalvoja, kad jam reikia pasakų terapijos.

Jie neateina į pasakų terapiją, ateina į saviugdos užsiėmimą, dažniausiai pakviesti aplinkinių. Kaip ir visur, dažniausiai moterys, todėl, kad jos psichologiškai atviresnės, tačiau pabrėšiu, kad vyrai, tai grupei, į kurią ateina, yra lobis. Juk ne tik vaikams ši patirtis svarbi, bet ir pačiam tėčiui. Tėtis šeimoje yra labai svarbus. Tie žmonės, kurie neprarado kūrybiškumo ir gebėjimo žaisti, neturi jokių problemų susikalbėti. Bet ką reiškia žaisti? Reiškia, kad turi pripažinti žaidimo taisykles. Politikoje juk taip pat yra žaidimo taisyklės, kaip ir eisme.

Kokios žaidimo taisyklės vyrauja skaitant pasakas?

Pasakas reikia ne skaityti, o sekti. Todėl, kad kuriamas tiesioginis ryšys. Būna pradeda sekti: „Gyveno vieną kartą…“, tada vaikas įsiterpia: „O aš turiu sandaliukus“. Norisi supykti ant jo, bet nuo tos vietos juk ir reikia pradėti! Galbūt tai bus: „O kartą gyveno vaikas, kuris turėjo sandaliukus…“. Štai atsiranda ir tarpusavio ryšys.

Mano viena iš draugių yra keturių anūkų močiutė, ji atrado šaunų būdą, kuris jai palengvina santykį su judriais vaikais. Juk vaikus taip sunku nuvaryti į lovą miegoti, jie ginčijasi ir prisigalvoja įvairios veiklos, tai mano draugė ir klausia: „Kas šiandien seks pasaką?“ Vaikams aišku – kas pirmasis išsivalys dantis ir atsiguls, tas ir pradės. Bet jie skuba ne todėl, kad nori atsigulti ir būti geri, o todėl, kad laukia tos pasakos. Tada visi keturi įsitaiso lovoje, kažkuris duoda pradžią ir jie visi kartu pradeda kurti pasaką, o jų kūryboje sutelpa ir jų dienos nuotykiai, ir vertybės, ir svajonės, kol pagaliau nusiramina ir tiesiog užmiega. Taip visi kartu atranda ryšį per pasaką, bet kelią visgi rodo suaugusieji, todėl aš ir mėgstu dirbti su suaugusiais, kad tai būtų pagalba, kaip užmegzti ryšį su savo vaikais.

Kaip manote, kodėl žmonės praranda tą kūrybiškumą augant?

Pažiūrėkite, kas žmonėms yra svarbu, iš kur tas lėkimas, tas nuolatinis skubėjimas… Nemanau, kad tai būtent šių laikų problema, nes visais laikais žmonės sakydavo, kad nėra laiko ir pinigų, o iš esmės taip būti negali. Vienas žmogus yra pasakęs: „Žmonės, kurie neturi laiko ir pinigų, jau turi būti mirę“. Visiškai tam pritariu, juk jeigu laikas pasibaigtų, tai tavęs nebūtų. O jeigu tu neturi pinigų, tai ką čia veiki? Juos gi galima uždirbti. Šiuo metu mes šnekučiuojamės, šią minutę turiu puodelį kavos ir daugiau nieko man nereikia. Būk čia ir dabar, šią minutę, tuo, kas esi. Tai ir yra visa paslaptis – kai supranti, kad nėra kito laiko, tiktai šitas, ir kad žmogus, kuris šiuo metu yra su tavimi, yra pats svarbiausias.

Koks vaizdas pirmiausia iškyla prisiminus vaikystę?

Prisimenu, kai tėtis gulėjo ant sofos ir mokėsi spektaklio tekstą, o mes su sesute ant jo laipiojome. Tai iš esmės vienas paskutinių mano prisiminimų, – tėtis žuvo, kai man buvo šešeri. Labai svarbu, kokį vaidmenį tėvas atneša į šeimą. Pats anksčiausias prisiminimas apie tėvą yra šis – aš guliu lovytėje, man ne daugiau kaip ketveri, ir tėtis, pasilenkęs virš lovytės, moko mane žegnotis. Tarybiniais laikais tėtis dirbo mokyklos direktoriumi, bet buvo mūsų privati erdvė – šeima. Mama po to niekada apie tai nekalbėjo, nes reikėjo saugotis, bet aš tai prisiminiau tada, kai prasidėjo atgimimas, pradėjau mąstyti apie anksčiausius prisiminimus. Mama sakydavo: „Saliute, taigi aš tave mokiau pirmiausia“, o aš prisiminiau tik tėvą. Tėvo vaidmuo yra be galo svarbus šeimoje. Hierarchija yra svarbi ir šeimose, ir pasakose.

Vertybes ir meilę teatrui atsinešėte iš šeimos?

Socialinio darbo erdvės kolegės: Diana Stankaitienė, Valdemara Paulauskienė ir Salomėja Burneikaitė folkloro festivalyje Klaipėdoje.

Man visada sakė, kad aš esu panaši į tėtį ir paveldėjau jo profesiją. Bet dabar manau, kad profesija nėra paveldima, tiesiog natūraliai vaikai įgauna tėvų gyvenimo būdą ir vertybes. Mano gyvenime buvo aktorystė, režisūra, pedagogika, meno terapija, o dabar aš dirbu ir Klaipėdos socialinės paramos centre socialinio užimtumo specialiste. Šiame darbe man padeda 10 metų patirtis Reabilitacijos katedroje. Anksčiau dirbau su studentais, kad jie galėtų dirbti su kitais, o dabar pati padedu kitiems. Ieškome būdų, kaip kuo daugiau žmonių suprastų, kokie jie yra reikalingi, vertingi.

Seni žmonės yra patys svarbiausi, net jei laiko savo gyvenimą nebevertingu ir laukia gyvenimo pabaigos, mūsų tikslas yra padaryti, kad jie pasijaustų reikalingi. O kada galės taip jaustis? Kai iš tikrųjų tokie bus, kai mes nuoširdžiai imsime juos tokiais laikyti. Nereikia pataikauti.

Šeima jums didžiulė vertybė?

Didžiulė, nors pati šeimos nesukūriau. Tačiau ir vienos moters gyvenimas yra lygiai taip pat vertingas. Tai itin svarbu išgirsti toms moterims, kurios yra netekėjusios. Mano vaikystės draugas yra manęs paklausęs: „Kokia tu faina, kodėl taip ir neištekėjai?“, tada aš jam ir atsakiau: „O kodėl tu tris kartus išsiskyrei?“ Taip jau būna, nepasirinksi.

Aš esu žmogus, kuris visą gyvenimą mokosi. Vairuoti pradėjau būdama virš penkiasdešimties metų, o mokydamasi išmokau daugybę dalykų apie save. Dabar aš mokausi groti kanklėmis. O svarbiausia, kad išmokau turėti laiko viskam, kas man svarbu ir niekur nebeskubu…

Kalbino Iveta Leščinskaitė