Depresija ar egoizmas?

Psichologė R.Murauskienė

Psichologė R.Murauskienė

Žodį „depresija“ šiais laikais galime išgirsti gana dažnai. Žmonės net skundžiasi, kad ją sukelia darbas, ruduo. Depresija, be abejonės, rimta liga, tačiau pastaruoju metu, tai tampa ir klišine fraze. Ar galime patys diagnozuoti sau šią ligą, kai tiesiog jaučiame gyvenimiškus sunkumus ir kodėl liūdesys žmonių dažnai įvardijamas kaip „depresija“?

Daugelį senjorų taip pat kamuoja nuolatinis prislėgtumas, gyvenimo pilkumas, apatija įvairioms veikloms, „tuštumos“ ir vienišumo jausmo išgyvenimas. Tačiau psichologė Ramunė Murauskienė sako, jog tai nebūtinai užklupusi depresija. Tai gali būti ir senatvės egoizmo paskatintas atsiribojimas bei liūdesys. Riba tarp šių dalykų labai plona: „Ne visada, tačiau labai dažnai senyvo amžiaus žmonės patys pasirenka būti vieniši ir nelaimingi. Užmiršta, kad norint gauti, reikia duoti. Jeigu atidėsite savo egoizmą į šalį, tada tapsite iš tikrųjų reikalingais ir nesijausite vienišais“, – įsitikinusi garsi psichologė RAMUNĖ MURAUSKIENĖ. Pašnekovė dalijasi itin naudingomis įžvalgomis ir patarimais.

Kokia Lietuvos senjorų emocinė būklė?

Su senjorais dažniausiai susitinku paskaitose Trečiojo amžiaus universitetuose, ten būdama pastebiu tokią bendrą tendenciją, kad mūsų senjorai dažniau yra linkę tyliai bambėti ir reikšti nepasitenkinimą, negu imtis aktyvios pozicijos ir kažką keisti savo gyvenime. Tai tikrai nėra kaltinimas jiems, tiesiog galime drąsiai teigti, jog emocinis intelektas Lietuvoje yra labai žemo lygio.

Aš pati visada stebiuosi, kai žmonės lygina vakarų senjorus su Lietuvos, nes šios senjorų grupės yra visiškai skirtingos. Visų pirma, dėl istorinių momentų – mūsų senjorai yra daugiau visko patyrę, netekę, todėl būtų nesąžininga lyginti su vakarų senjorais. Juk dauguma jų turėjo kitokias galimybes išsilavinti, turėti gerai apmokamus darbus. Gal nebūtinai jie labai turtingi, bet ne tiek daug vakaruose senjorų, kurie buvo ties išgyvenimo riba, patyrė įvairias krizes gyvenime, tremtį arba okupaciją, todėl jų lyginti tiesiog neįmanoma. Turėtume suvokti, koks yra mūsų Lietuvos senjorų kontekstas.

Ar vyresnio amžiaus žmonės yra linkę spręsti savo psichologines bėdas, kreipiasi į specialistus? Kaip dažnai senjorams diagnozuojama depresija?

Tikrai žinau nemažai vyresnio amžiaus žmonių, kurie lankosi pas psichologus ir ieško būdų pagerinti savo psichologinę savijautą. Depresija yra sąlygojama cheminių reakcijų smegenyse. Kai žmogui trūksta tam tikrų cheminių elementų, tada gali pasireikšti tam tikra simptomatika. Jei žmogus nieko nedarys, maždaug po pusės metų ta simptomatika gali įsitvirtinti ir nulemti psichologinę sveikatą. Tačiau pasakyti, kad jeigu negersi vitaminų, tai susirgsi depresija, mes tikrai negalime. Tai – tik reklaminis triukas.

Visgi, jei iš tikrųjų nėra psichosomatinių pakitimų smegenyse, tai tuomet tokia depresija dažniausiai kyla iš egoizmo ir noro savęs gailėti. Visada viskas priklauso kaip žmogus pasirinko gyventi bei bendrauti su aplinkiniais. Jeigu žmogus neturi priežasčių džiaugtis, vadinasi, jo smegenyse nesigamina tinkamas „kokteilis“ medžiagų, kuris yra natūralus antidepresantas. Tada žmogus nejaučia Džiaugsmo, nejaučia Dėkingumo, tuomet jis nėra Dosnus. Tai trijų D dėsnis, kuris be galo svarbus mūsų psichologinei sveikatai. Mums svarbu žinoti: džiaukimės, džiuginkime kitus, o dėkingumas ir dosnumas ateis savaime.

Ar dažnai diagnozuojama rudens–žiemos depresija?

Negalime kaltinti rudens, kad sergamumas depresija išauga. Kūrėjas tikriausiai nebūtų sukūręs rudens, matydamas, kad jis daro žalą žmogui. Gamtoje viskas yra dėsninga ir apgalvota. Jeigu žmogus apskritai turi polinkį į depresiją, tai jam depresijos simptomatika rudenį gali pasireikšti labiau. Taip pat ir su amžiumi – jeigu vyresnis žmogus nusprendžia atsisakyti džiaugtis, tai tarsi pats atsisako gyventi, jo nebedžiugina, kad jis kvėpuoja, gyvena.

Savo paskaitose kaip pavyzdį pateikiu milijonus žmonių motyvuojantį, be rankų ir kojų gimusį Nicką Vujicicių. Juk jis nesiskundžia, atvirkščiai, sugeba dar ir kitus įkvėpti, kad galima gyventi gerai ir būti laimingiems. Aš klausiu senjorų – kuom jūs tokie ypatingi, kad jūs to negalit? Ir iš tiesų senjorai tuomet neturi, ką atsakyti. Mums reikia pripažinti, jog būti laimingu ar liūdėti yra mūsų pačių pasirinkimas. Reikia pačiam pasirinkti Džiaugtis ir džiuginti kitus, tik tada mes galime jausti Dėkingumą. O kai jaučiame dėkingumą, tada mes galime būti Dosnūs, dalinti save kitiems žmonėms. Vėlgi trijų D dėsnis, kuris padeda mums būti laimingiems.

Kokios dažniausiai psichologinės problemos kamuoja vyresnio amžiaus žmones?

Labai dažnai vyresnio amžiaus žmonės kalba apie savo vienišumą arba apie tą jausmą, jog esi nereikalingas kitam. Tačiau neretai pasitaiko, jog šie jausmai nėra adekvatūs tikrovei, nes iš tiesų jie kaip ir nėra vieniši, tačiau pateko į tokią būseną, kai iš tikrųjų esi kažkam reikalingas, bet taip nesijauti. Domiuosi amžiaus tarpsnių psichologija ir manau, kad tai labiausiai susiję su egoizmu. Senjoras, kuris seniai suaugo, bet viduje vis dar yra vaikas, galvoja, kad kažkas jam turi duoti dėmesio, skirti laiką, juo turi kažkas rūpintis. Dar būna net įvardija: „aš juos užauginau, jiems daviau, todėl dabar prašau man atiduoti atgal“. O jei dar vaikų auginimas buvo kančia arba reikalavo daug pastangų, įvairių išteklių, patys jautėsi besiaukojantys dėl vaikų, tai tokie žmonės senatvėje dažnai reiškia nepasitenkinimą. Tokiu atveju vietoj širdžiai mielų santykių prasideda prievarta, o vaikai nuo tokių santykių su tėvais traukiasi. Tai neva reiškia, kad kai tėvai pasensta, vaikai nuo jų nusigręžia, jie jaučiasi vaikų apleisti. Tačiau jei senjorai, pabrėšiu – yra fiziškai sveiki ir galintys savimi pasirūpinti – jie tiesiog privalo toliau gyventi savo gyvenimą. Nereikia laukti, kol kažkas įpūs jiems gyvasties, jie patys turi toliau gyventi.

Kaip patartumėte išvengti vienišumo jausmo?

Būtent čia, deja, ir pasireiškia didžiulis kai kurių senjorų egoizmas. Jie nori gauti dėmesio, bet pamiršta, kad ir patys vis dar turi duoti. Yra labai daug močiučių, kurios kaltina vaikus, kad išvažiavo gyventi į užsienį, kad nemato anūkų, tačiau aš visuomet patariu apsižvalgyti, kiek aplink gyvena tokių pat vienišų žmonių, mamų, kurios mielai priimtų pagalbą. Dalyvaukite aktyviai kitų žmonių gyvenime. Jeigu atidėsite savo egoizmą į šalį, tada tapsite iš tikrųjų reikalingais ir nesijausite vienišais.

O galbūt gyvūnas namuose taip pat padėtų išvengti vienišumo?

Visgi aš siūlyčiau siekti gyvo bendravimo su žmonėmis, nebandyti jo pakeisti bendravimu su gyvūnais. Man labai gaila žiūrėti kai, persisunkusios poreikiu kažkam duoti savo meilę, močiutės primaitina gyvūnėlius iki nutukimo. Geriau meilės poreikį įgyvendinti su tikrais žmonėmis. Juk žmogus skirtas žmogui, o ne tam, kad senatvėje augintų kates ir šunis. Tai nelogiška ir nesusiję su brandžia senatve.

Kaip patartumėte susitaikyti su senatve?

Svarbiausia, ką reikia senjorams suprasti, kad senatvė yra neišvengiama ir ją reikia mokytis priimti kaip natūralią būseną. Dažnai visas nepasitenkinimas, stresas ir įtampa kyla todėl, kad žmonės velnioniškai bijo mirti, nes gyvenimą nugyveno ne taip, kaip norėjo, ne pagal savo širdį – barėsi, sugadino santykius, norėjo, kad būtų taip, kaip jie pasakys, bet nepavyko. Tuomet tokie žmonės virsta bambekliais, deja, vienišais. Juk aplinkiniai visada turi pasirinkimą ar bendrauti su tokiais senjorais, ar ne. Todėl visuomet patariu senjorams – nekaltinkite vaikų, jog jie jums nepaskambina, jog jie jus paliko – skambinkite patys; nesibarkite su giminėmis ar kaimynais; nereikškite nepasitenkinimo jaunesniais žmonėmis autobuse ar parke. Juk išmintingas žmogus – tas kuris senatvėje patiria tokius santykius, kokius nori patirti, kai jis yra taikoje pats su savimi, su aplinkiniais, gyvena sąžiningą gyvenimą, tuomet ir mirties nebijo.

Dalai Lama pasakė: „Metuose yra tik dvi dienos, kai nieko negalime pakeisti. Viena vadinasi vakar, o kita rytoj. Šiandien yra ta diena, kai galite mylėti, tikėti, veikti ir, svarbiausia, gyventi“. Sutikusi senjorus visuomet jiems primenu, jog turime tik šią dieną. Senjorai dažnai vien dėl savo amžiaus jaučiasi labiau privilegijuoti nei kiti žmonės, tačiau taip neturėtų būti. Jei kažką prisimenate iš savo praeities, kuomet neteisingai pasielgėte su vaiku ar anūku, marčia ar žentu, drauge ar kaimynu, tam yra ši diena, kad tuos santykius pataisytumėme – atsiprašyti, pasakyti kas liko nepasakyta labai paprasta ir visada verta.

Iveta Leščinskaitė