Kelias į laimę – meilė sau

N.Vygintauskienė

Charles Bukowski yra pasakęs: „Jeigu turi gebėjimą mylėti, pirmiausia mylėk Save“. Tačiau kaip dažnai, įsisupę į kasdienybės verpetus, užmirštame būtent save? Kaltiname, ieškome savo ydų, tačiau juk mylėti save – tai ne tik puoselėti kūną, bet ir priimti, neteisti ir savęs nesmerkti. Apie draugystę su savimi bei vidinės ramybės paieškas kalbame su NERINGA VYGINTAUSKIENE – moterų bendrystės erdvės „GAJA namai“ įkvėpėja ir bendraįkūrėja. Moteris individualiai ir grupėse dirba moterų saviugdos srityje, remdamasi įvairiomis savęs pažinimo praktikomis ir meno terapijos metodais. Save realizavusi kūryboje, versle, darniuose santykiuose bei šeimoje, Neringa moterims pataria, kaip užauginti meilę sau, gyventi pasitikėjimu ir širdimi, suteikti realybei lengvumo.

– Kodėl žmonės linkę labiau mylėti kitus nei save?

– Turbūt todėl, kad tiesiog nežinome, kaip tai daryti, o galbūt dar ir dėl to, kad, paprasčiausiai, nesuvokiame meilės sau svarbos. Gyvename dalindami save aplinkiniams, tikėdamiesi iš jų gauti nors truputį dėmesio ir meilės, kuriais užpildytume patys save. Tačiau retas kuris susimąsto apie tai, kad negali duoti to, ko pats neturi. Kad niekuomet nepamaitinsi alkano, jei pačio rankos yra tuščios. Būtent dėl to santykyje su artimaisiais turime daug nuoskaudų, kyla daugybė konfliktų, mums atrodo, kad gauname per mažai dėmesio, pripažinimo, meilės. Bet ar patys sau tai gebame duoti?

– Kas mums trukdo pamilti save?

– Gyvename kultūroje, kurioje nebuvome mokyti meilės ir pagarbos sau. Meilę sau dažnai painiojame su savimeile ar egoizmu, kurie kelia ne pačius geriausius jausmus, todėl bėgame nuo to. Vengiame pažvelgti į savo vidų, patenkinti poreikius, skirti sau laiko ir dėmesio.

Manome, kad mylėti ir vertinti save galėsime tik tuomet, kai būsime kažką pasiekę išoriniame pasaulyje. Tik tuomet, kai būsime įvertinti aplinkinių, nusipelnę pripažinimo ar atitikę tam tikrus išorinius kriterijus. Tačiau ar iš tiesų šių vertybių galima pasiekti be meilės sau?

Turbūt kiekvienas sutinkame su tuo, kad viena esminių temų žmogaus gyvenime, lemiančių jo gyvenimo kokybę, yra santykiai su aplinkiniais žmonėmis. Taip, tai yra be galo svarbu, tačiau nėra nieko svarbiau už vidinį santykį su savimi. Mūsų gyvenime nuolat viskas keičiasi – žmonės, aplinkybės, situacijos. Nesvarbu, kas nutiktų, kaip pasikeistų mūsų gyvenimas ir jo aplinkybės, mes visuomet tikrai turėsime tik save. Būtent dėl to šis santykis ir yra nepaprastai svarbus.

– Kokia yra meilė sau?

– Tikroji meilė sau yra besąlyginė. Itin svarbu yra gerbti, mylėti ir priimti save nepaisant nieko. Tai – vidinis, atraminis taškas, kurio dėka kuriame ne tik darną su pasauliu, bet ir laimingą, visavertį gyvenimą. Meilė sau yra apie gilią vidinę draugystę su savimi, apie savęs pažinimą ir priėmimą, pagarbą sau, kaip ir kiekvienam kitam žmogui, apie buvimą vidinėje darnoje, taikoje su savimi ir savo gyvenimu. Apie suvokimą, kad aš esu tiek pat verta (nepaisant nieko), kaip ir bet kuris kitas šioje žemėje gyvenantis žmogus.

– Kaip atrasti ryšį su savimi?

– Pradėti turbūt reikėtų nuo suvokimo, kad darna su mus supančiu pasauliu prasideda tiktai mano viduje. Tai, kaip aš vertinu pati save, taip vertinu pasaulį bei mane supančius žmones. Jeigu esu sau griežta, nepakanti, reikli, nuolat kritikuojanti, būtent taip elgsiuosi ir su aplinkiniais.

Norėdami atrasti ryšį su savimi, pirmiausia turime pažinti save. O kas aš iš tiesų esu? Kas man yra svarbu? Kokios mano tikrosios vertybės? Kas mane džiugina šiame gyvenime? Itin svarbu, atsakant į šiuos klausimus, būti sąžiningam pačiam su savimi. Dažnai mes ne tik kalbame, bet ir mąstome šablonais, gyvename remdamiesi įsitikinimais, kurie iš tiesų pasirodo net nėra mūsų. Tiesiog automatiškai kartojame tai, ką kalbėjo mūsų tėvai, draugai ar kiti mus supantys žmonės. Bet ar tai tikrai yra mano? Kaip dažnai žmonės gyvenime siekia dalykų, kuriems skiria visą savo laiką ir energiją, net nesigilindami, ar tai yra tai, ko jiems iš tiesų reikia, ar tai padarys juos laimingais?

O tikrai laimingi būsime tik tuomet, kai atrasime darną ir ramybę viduje. To nepadarysime be savęs priėmimo. Svarbu išmokti priimti save su visomis vidinėmis spalvomis. Dažniausiai mums nesunku tai padaryti, kuomet sekasi, kai galime pasidžiaugti savo laimėjimais, tobula figūra, finansine gausa ar sėkmingu gyvenimu. Bet gerokai svarbiau yra priimti save tuomet, kai ne viskas taip gražu ir gerai. Priimti save su visais savo vidiniais šešėliais, baimėmis, nepasitikėjimu. Ironiška, tačiau priimti kitą mums yra gerokai paprasčiau, nei priimti save. Sau dažniausiai esame ypač reiklūs ir griežti. Dažnai save kritikuojame ir dėl kažkokių nepaaiškinamų priežasčių tikime, jog tai mus nuves i šviesų ir laimingą rytojų. Bet ar iš tiesų? Jei tik pamąstytume ir nuoširdžiai sau atsakytume, kuris žmogus, kritikuojamas ar palaikomas, pasieks geresnių rezultatų savo gyvenime? Galbūt tuomet taptume sau atlaidesni?

Labai dažnai pastebiu, kad žmonės iš savęs reikalauja tobulumo. Net neturėdami etalono, o kas gi yra tas tobulas žmogus. Arba reikalavimai yra tokie aukšti, kad jie, paprasčiausiai, yra nepasiekiami. Apskritai, mano manymu, tobulumas yra iliuzija, sukelianti milžinišką įtampą žmogaus gyvenime. Mes gyvename netobulų žmonių pasaulyje ir būtent tai yra visas gyvenimo grožis ir žavesys. Taigi savęs priėmimas yra tarsi atsivėrimas tikrumui, galimybė atsipalaiduoti ir kurti gyvenimą lengvai ir džiaugsmingai.

Meilė sau – pasirinkimas, kurį turėtų priimti kiekvienas sąmoningas, savo gyvenimą kuriantis ir už jį atsakingas žmogus.

– Kiek daug įtakos turi kitų mintys ir poelgiai? Kaip įsiklausyti į save?

– Kitų mintys ir poelgiai mums turi tiek galios, kiek suteikiame. Tai – sąmoningas (arba ne) mūsų pačių pasirinkimas. Ar mes patys esame atsakingi už savo pasirinkimus, poelgius, savo gyvenimą, ar tą galią atiduodame į aplinkinių rankas?

Įsiklausyti į save padeda dėmesio sutelkimas į vidų, savęs ir savo reakcijų stebėjimas, jausmų pažinimas, nesilyginimas, tiesiog priėmimas.

– Dažnai žmonės turi nuoskaudų iš vaikystės, kaip nustoti kovoti su vaikystės demonais?

– Pirmiausia, turime suvokti, kad tėvai, augindami mus, nenorėjo nieko blogo. Darė geriausia, ką gebėjo tuo metu, net jei mums ir atrodė kitaip. Jei jie būtų gebėję tuo metų pasielgti kažkaip išmintingiau, jie būtų taip ir padarę. Mes ir patys būdami tėvai klystame, mokomės ir augame kartu su savo vaikais, tai – neišvengiama.

Nemanau, kad kovoti su vaikystės demonais yra išmintinga. Nėra tokios kovos, kuri lemtų taiką. Taika ateina tik per priėmimą, susitaikymą, išmintį, meilę. Vaikystės baimės ar įsitikinimai mus, suaugusiuosius, veikia tik todėl, kad vis dar jais tikime. Todėl, kad savo vidinę galią ar savivertę esame atidavę kažkieno pasakytiems skaudiems žodžiams ar neteisingam mūsų vertinimui. Tai yra pasirinkimas. Sąmoningo žmogaus pasirinkimas, kuo aš tikiu? Ar tas tikėjimas man padeda? Jei ne, kodėl aš vis dar savo viduje suku senas vaikystės istorijas ir jomis tikiu? Palikime praeitį praeičiai. Nebėkime nuo jos, tačiau sąmoningai rinkimės gyventi dabartyje.

– Kaip išmokti paleisti blogas emocijas?

– Turime suprasti, kad emocijos nėra nei geros, nei blogos. Tai tik energija, kurią mums jausti patogu arba ne. Turime leisti emocijoms tekėti mūsų kūnu.

– Kaip išmokti puoselėti savo moteriškumą?

– Tikrasis moteriškumas, iš tiesų, yra neatsiejamas nuo meilės sau. Tai priėmimas ir taika su savimi ir pasauliu. Tikras moteriškumas – ne kūno linijos ar rūbo modelis. Tai yra vidinė laisvė ir darna. Moteriškumas – gyvenimas be kovos, džiaugsmas, atsipalaidavimas ir kūryba, gyvenimas meilėje ir taikoje, leidimas sau būti savimi. Tai yra ne tik vidinis komfortas, bet ir tikroji moters galia.

Moteriškumo puoselėjimas, vėlgi, galimas tik atsigręžiant į save, einant per savęs pažinimą ir priėmimą, per sąžiningumą su savimi, savo jausmus ir vidinę tiesą, dėkingumą.

– Moteriška bendrystė – kas tai? Kodėl ji mums reikalinga?

– Aš dažnai klausiu savęs, kokia gražiausia dovana, kurią mes, moterys, galime dovanoti viena kitai šiame pasaulyje? Ir atsakymas visuomet yra vienas. MOTERIŠKA BENDRYSTĖ. Gyvas, tikras, atviras, artimas, žmogiškas bendravimas, kuriame nėra vietos konkuravimui, smerkimui ar netikrumui. Tokia bendrystė yra mus jungiantis ryšys, kuomet esi priimta, palaikoma ir vertinama. Ryšys, kuriame gali būti tokia, kokia esi, tikra ir tiesiog mylima. Moteriška bendrystė mus visas drauge augina ir leidžia skleistis sparnams. Ji atveria kelius gyvenimui, kūrybai, laisvei ir pasitikėjimui savimi.

– Kuo dažniau reikėtų vadovautis – širdimi ar protu?

– Tai yra vienas mano mėgstamiausių klausimų. Nei širdis, nei protas nėra mums duotas veltui. Jie abu yra be galo svarbūs ir reikalingi, abu turi vienodai svarbią funkciją mūsų gyvenimuose. Visgi pirmenybę visuomet teikiu širdies balsui, nuojautai, intuicijai, tuomet protui nebelieka nieko kita, kaip tik patvirtinti širdies sprendimą. Protas yra tobulas mūsų tarnas, tačiau itin prastas šeimininkas. Ir dažnai problemos mūsų gyvenime prasideda būtent tuomet, kai tarnui yra atiduodamas šeimininko sostas. Vadovaudamiesi protu, galime gyventi saugų, ramų, aprūpintą gyvenimą. Tačiau į laimę, džiaugsmą ir pilnatvę mus, iš tiesų, atveda tik širdis.

– Su amžiumi žmonės dažnai praranda meilę sau, nevertina ne tik savo kūno, bet ir pamiršta puoselėti vidų. Kodėl taip nutinka ir kaip to išvengti?

– Bet kokiu atveju, meilė sau kalba ne apie prisirišimą prie išorės, o apie vidinio santykio su savimi auginimą, todėl amžius neturėtų turėti tam įtakos, nes su metais žmogaus vertė, kartu su didėjančiu patirčių bagažu, sukaupta gyvenimiška išmintimi, turėtų tik augti.

Taigi nepaisant amžiaus, visgi labai norėčiau paskatinti domėtis, tobulėti, tyrinėti, smalsauti ir leisti sau patirti gyvenimą su visomis jo spalvomis.

Iveta Leščinskaitė