Knarkimas pavojingas ne šalia miegančiam, o Jums!

knarkimas

Knarkiantieji dažnai teigia, kad knarkimas – ne jų, o aplinkinių, šalia neužmiegančių, problema. Tačiau medikai tvirtina, kad knarkiantis žmogus kenkia ne tik šalia miegantiems, bet ir sau. Netikite? Tuomet sunerimti galbūt privers faktas, jog 35 % širdies sustojimų ištinka būtent miego metu!

Knarkimas – kvėpavimas, kai per nosį ir burną einanti oro srovė virpina minkštąjį gomurį, liežuvėlį bei kt. dalis ir taip sukelia triukšmingą garsą. Knarkimas, kaip procesas, nėra pavojingas miegančiam ir, jei yra garsus, dažniau grėsmingas pailsėti negalintiems aplinkiniams. Tačiau jei knarkimo metu patiriamos kvėpavimo pauzės, tai kelia grėsmę knarkiančiojo sveikatai ir, trunkančios ilgesnį laiką, net gali baigtis mirtimi miego metu.

Knarkimo priežastys:

● minkštojo gomurio, ryklės audinių, liežuvio raumenų tonuso sumažėjimas;
● aplinkinių minkštųjų audinių suglebimas, atsipalaidavimas;
● nutukimas (ypač padidėjęs kaklo, pažandžių srities riebalų masės kiekis, pilvinis nutukimas) yra vienas iš svarbiausių rizikos veiksnių;
● žalingi įpročiai (rūkymas ir alkoholinių gėrimų vartojimas);
● persivalgymas prieš miegą;
● raminamųjų, migdomųjų medikamentų vartojimas.

Abromiškių reabilitacijos ligoninės gydytoja Jelizaveta Marmukonytė tvirtina, kad prabudimai naktį blogina gyvenimo kokybę, prastina atmintį, skatina blogą nuotaiką, sukelia dirglumą, mieguistumą ir nuolatinio nuovargio pojūtį dieną, trikdo dėmesio koncentraciją, kas yra itin pavojinga, nes didėja nelaimingų atsitikimų rizika. Tai turi itin svarbią reikšmę ir sergamumui širdies bei kraujagyslių ligomis: tirštėja kraujas, didėja kraujospūdis, nutukimo tikimybė, nes dėl sutrikusios medžiagų apykaitos kaupiasi riebalai, o tai yra tiesiausias kelias į insultą. Paskaičiuota, kad maždaug 80 proc. nesuvaldomos arterinės hipertenzijos atvejų yra susiję su miego apnėja. Ilgainiui ji gali sukelti depresiją, lytinių bei kitų vidaus organų funkcijos sutrikimus, cukrinį diabetą.

Pasikartojantys kvėpavimo sustojimai miegant, trunkantys ilgiau nei 10 sekundžių, vadinami obstrukcine miego apnėja. Pagal nekvėpavimo trukmę įvertinamos miego apnėjos sunkumo formos, kai smegenims, širdžiai, plaučiams nesuteikiamas deguonis, kas yra mirtinai pavojinga. Taigi jei knarkimą sustabdo persivertimas ant kito šono, jei tai netrikdo aplinkinių ir paties knarkiančiojo miego, tai nėra problema. „Atsiradus kvėpavimo pauzėms, organizmas bando apsisaugoti nuo „uždusimo“, todėl ima žadinti pats save, miegas tampa nekokybiškas, fragmentuotas“, – kodėl vertėtų susirūpinti esant ne paprastam epizodiškam knarkimui, bet miego apnėjai, įspėja gydytoja J. Marmukonytė.

Svarbiausia, ką tokiais atvejais būtina atlikti – išsiaiškinti knarkimo priežastį, nes kalti gali būti paburkę nosies ar gerklų audiniai, liežuvio šaknis ar ryklė. Anot medikų, norint atsikratyti knarkimo, reikėtų mažinti antsvorį, neprisivalgyti ir nevartoti alkoholinių gėrimų prieš miegą, pasirinkti tinkamą pagalvę bei miegojimo pozą. Jei tai nepadeda išvengti miego su grėsmingu garsu, jei šalia miegantieji baiminasi dėl protarpiais miego metu pradingstančio kvėpavimo – nebepadės jokie plačiai reklamuojami lašeliai, pleistrai, įtvarai ar prietaisai. Tokiais atvejais dar galima išbandyti specialią CPAP kaukę, iš kurios oras patenka į kvėpavimo takus didesniu slėgiu ir išplečia ryklės raumenis, minkštuosius audinius.

Kaip tvirtina medikai, nustatyti knarkimą lemiančią priežastį ir ją pašalinti nėra lengva, tačiau medicinos tobulėjimas suteikia naujų galimybių. Prieš kelis dešimtmečius tokia problema iškart, be jokio detalaus tyrimo, buvo sprendžiama chirurginiu būdu, o, netinkamai nustačius knarkimo priežastį, su laiku jis atsinaujindavo. Todėl kai kurie vyresni žmonės ir dabar nelinkę kreiptis į medikus, nes, jų nuomone, nėra veiksmingų priemonių, skirtų grėsmingam knarkimui malšinti. Tačiau neverta delsti, kankinti save ir kitus – miego tyrimas atsakys į visus klausimus, kuriuos aiškintis imsis reikiami specialistai. Tyrimas registruoja kvėpavimo pastangas, oro srautą, deguonies įsotinimą kraujyje (SpO2), širdies susitraukimų dažnį, kūno padėtį bei knarkimą. Patvirtinus miego sutrikimus, dėl tolimesnio ištyrimo bei gydymo pacientas kreipiasi konsultacijai pas pulmonologą.

Ligita Šoliūnienė