Detektyvinis romanas „Antrininkė“ (ištrauka)

Dovilė Štuikienė

Dovilė Štuikienė. Mildos Juknevičiūtės nuotrauka

Rašydama detektyvinį romaną „Antrininkė“ žurnalistė Dovilė Štuikienė tikrino viską: apėjo herojės minimas vietas Vilniuje, gugle susirado policijos nuovadą Čekijoje, klausimais apibėrė farmacininkus ir net vienuolę. „Tai žurnalistikos įtaka – mėgstu maksimaliai priartėti prie tiesos, be to, juk ir rašau ne apie žvaigždžių karus, nes neturiu tiek fantazijos, – paaiškina autorė. – Prieš pradėdama pirmą skyrių, kuriame mano herojė po dvejų metų grįžta į Vilnių, nuėjau per miestą visą ilgą maršrutą, kurį eina ir ji, lipau skaičiuodama visus 235 laiptelius į Stalo kalną, pasėdėjau ant jos mėgstamo 78-o ir labai greitai užliuoksėjau į viršų, pamačiusi iš paskos šnopuojantį vyriškį. Buvo vakaras, nė gyvos dvasios, tikrai nejauku…“

Dovilė Štuikienė

Dovilė Štuikienė. Mildos Juknevičiūtės nuotrauka

Romano „Antrininkė“ siužetas prasideda nuo ramios šeimos kelionės automobiliu po Europą. Tačiau kai viename Čekijos mieste Lina išeina ieškoti šiukšlių dėžės, vyras ir dukra nebesulaukia jos grįžtančios nei po pusvalandžio, nei po valandos, nei po dviejų. Netrukus jiems tenka vykti į ligoninę atpažinti avarijoje žuvusios moters kūno. Stulbinamas panašumas į kitoje šalyje gyvenusią moterį bloškia vertėją Liną iš saugaus rutininio gyvenimo į visiškai priešingą – pilną nešvaraus farmacijos verslo paslapčių ir nusikaltimų. Įkalinta svetimoje šalyje, paveikta psichotropinių medžiagų, gąsdinama ir šantažuojama, Lina bando išsaugoti sveiką protą ir išsivaduoti iš tankaus voratinklio, kurį supynė praeities vaiduokliai ir nežinia dėl ateities. O juk kažkada ji svajojo pasimatuoti kito žmogaus gyvenimą…

Romano siužetą Dovilė Štuikienė sugalvojo šeimos kelionės po Europą metu, kai… įstrigo tualete. Gal kūrinyje galima rasti ir daugiau realių situacijų bei tikrų faktų? „Tikroviškų faktų yra nebent epizoduose apie farmacijos kompanijų machinacijas, kai kurios kadaise girdėtų žmonių pasakojimų detalės neatpažįstamai perdirbtos, veiksmas vyksta Europos šalyse, tad, kaip sakoma, galimas sutapimas su realiais personažais yra visiškai atsitiktinis, – sako ji. – Apie kartais nešvaraus farmacijos verslo niuansus pasaulyje radau nemažai medžiagos, bet įdomiausius dalykus papasakojo nenorėję būti įvardinti specialistai.“

IŠTRAUKA

Dovilė Štuikienė
ANTRININKĖ

Ema, 2018 spalis

Fiksuoju: 2018 metų spalio 16 diena, Vilnius, Žvėrynas, Malonioji gatvė. 12.04. Saulė. 16 laipsnių šilumos. Aš, Ema: balti Reebok sportbačiai, pilkos kelnės, juoda palaidinė ir ilgas baltas susiaučiamas kašmyro megztinis. Rusva kuprinė. Ausys pilnos muzikos, į būgnelius kala „Metallica“ – kaip buvusi kaimynė Juzė suburbėtų: „Bože, vėl ta nesąmonė!“ Nesąmonė, kad šįmet vasara Europoje tęsiasi jau pusmetį ir spalis primena išleipusį rugpjūtį. Užverčiu galvą. Ten, viršuje, seni mano gatvės klevai, apkibę meduolių spalvos lapais, – pro juos saulės spinduliai čiuožia tvoromis, o ant jų kabo lentelės: „Privati valda“ arba „Piktas šuo“. Stabteliu prie vienų vartelių ir matau – va, vienas lapas prilipęs prie didingo Juzės užpakalio, aptraukto juodomis tamprėmis, kitas kaip oranžinis drugys nusileidęs ant peties – ji įnirtingai mojuoja grėbliu ir manęs nemato.
O Viktoro jau nebėra. Žinau. Pasiilgau tų rytų, kai jis kartais įsiraudavo pas mane kavos, baisiausiai susijaudinęs, šlepsėdamas per dideliais kroksais, pasišiaušęs ir dar nuo durų rėkdamas: „Mažule, tu net neįsivaizduoji valdžios durnumo! Tu girdėjai, ką ji dabar sugalvojo?“ Pripildavau jam didelį puodą kavos perpus su pienu, jis mojuodamas rankomis riesdavo, ką išgirsdavo per radiją, o aš sugebėdavau atsijungti ir galvodavau apie dienos darbus stumdydama Romos vaizdu papuoštą savo puodelį juodos kavos, vis stengdamasi palaikyti jo įkarštį visokiausiais „mhm…“, „oho…“, „tu matai…“. Bet tie jo burblenimai mano nerimastingus rytus pripildydavo savotiško jaukumo ir nuspėjamumo. Žiūrėdama į kalbant ritmingai judančią jo žilą barzdelę, jausdavausi kaip maža mergaitė, pas kurią apsilankė kvaištelėjęs Kalėdų Senis. Kai Viktoras užsisėdėdavo, prisistatydavo Juzė rėkaudama: „Viktorėėėli, namo! Duok žmonėm gyvent!“ Jis apsimesdavo piktas: „Atstok!“ Bet klusniai keldavosi, braukdavo nuo rudų (amžinai rudų) kelnių trupinius (nes per tą laiką sumaitindavau jam kelis sumuštinius), senoviškai bučiuodavo man ranką, lyg skirtųsi ilgiems metams. Matydavau pro langą: pirma varydavo Juzė, kraipydama televizoriaus didumo užpakalį, porą žingsnių atsilikęs, spoksodamas į žvirblius medžiuose, mažais žingsniukais, kaip koks Puaro, ridendavosi Viktoras. Kai, aišku, būdavo Viktoras, ne Vitorio.

Vos su Tomu ir Gabriele atsikraustėme į šitą namą, Juzė, atėjusi susipažinti, pasiūbavo ant kulnų ir, pritildžiusi balsą, sukarksėjo, kad „pagal pasą“ ji Juzefa, bet šūdas, ne vardas, vadinkit Juze, o jos vyrui Viktorui, „auksiniam žmogui, žynocia, kartais užeina“. Lengva šizofrenija, niekis, nepavojingas jis, retai užplaukia, bet kai užplaukia, save vadina Vitorio ir baisiai keikiasi. Tą ir išgirdau po kelių mėnesių – grįždama namo ir eidama pro jų namą: „Ei, tu, kurva žalio medžio! Stok! Šausiu!“ Ir paskui kaip skanduotę: „Kurrr-va! Kurrr-va! Kurrr-va!“ Viktoras, iki pusės išsivertęs per langą, pasidabinęs keistais gėlėtais marškiniais iš hipiškos jaunystės, grūmojo man paraudusiu nuo šalčio kumšteliu: „Kur valkiojies, šavalka tu!“ Įkalbėjau užsidaryti langą ir iškart paskambinau Juzei į darbą – ji triūsė kažkokiame gėlių salone. Kai pagaliau atsiliepė, išgirdau gilų atodūsį ir kelis necenzūrinius žodelius. Rudenį ir pavasarį Viktoras šiek tiek pagulėdavo psichiatrijos ligoninėje, kai paskui grįždavo, užeidavo rytais pas mane kaip prasikaltęs antrokas, prisiplodavo paspjaudytu delnu žilą garbaną ant kaktos ir ceremoningai nusilenkdavo: „Atleisk, mažule, jei kas ne taip. Gi žinai, kaip būna…“ Taikiai gerdavom kavą, ant medinių grindų saulė klodavo šiltas spindulių juostas, tie rytai su Viktoru būdavo tarsi vaikystėje, kai žinai, kad viskas bus gerai – šiandien, rytoj, amžinai…

Juzė vis įnirtingai grėbė lapus, o aš vis negalėjau atitraukt žvilgsnio net tada, kai ji, lyg ką pajutusi, bandė atsisukt, bet pasisuko tik pusiau, pasikasė pažastį ir nudelbė akis į žolę. Koja už kojos nuėjau prie gretimo namo. Jei Juzė atsigręžtų, vis vien manęs nepažintų. Bent man taip atrodo. Aš nebesu Lina Karalienė. Mano plaukai nebe šviesūs, jie kaštonų spalvos, trumpi, šiek tiek garbanoti, mano nosies kuprelė ištiesinta geriausio Prahos plastikos chirurgo, aš su saulės akiniais, dengiančiais pusę veido. Aš dabar Ema Novak. Laisva, pakankamai turtinga 43-ejų moteris. Kuri dar prieš dvejus metus gyveno šitame name, už šitos tvoros. Bandau pro plyšį įžiūrėti kiemą. Nebėra mano gėlių, pievelė apkritusi lapais, ant namo sienos šešėliai išraitę judančius karpinius, raudonai žaižaruoja krūmas, kurį sodinau prieš daugybę metų. Apsidairau, paspiriu akmenėlį ir stoviu toliau, bandydama kažką pajusti. Na, kažką panašaus į: „Ir dabar jai taip suspaudė širdį…“ Melas. Nieko nesuspaudė. O juk turėjo. Kaip Mila mane mokė: „Vaikeli, užteks galvoti, imk jausti!“ O ką darytų ji? Kristų ant kelių prie šito namo ir raudotų buvusio gyvenimo, kuris seniai liko po riebiu brūkšniu?

Aš, Ema Novak, daviau sau laiko parą. Todėl pastačiau nuomotą automobilį aikštelėje prie upės ir išėjau. Apvaikščioti Vilnių, kaip kadaise mėgo Lina. Kai dar buvau Lina. Dabar dėlioju smulkokus žingsnelius atsainiai elegantiškai, taip, kaip senajame savo gyvenime nevaikščiodavau, atsargiai žvalgausi, kad manęs niekas neužkluptų nepasiruošusios, kaip tada, kai prieš pusmetį Stambulo turguje pajutau kažkieno plaštakas ant akių ir sustingau, išgirdusi burkuojantį Lidijos juoką, kuris staiga nutrūko. „Oi, atsiprašau, supainiojau jus su savo pažįstama!“ – išulbėjo angliškai. Buvau pavargusi, užsimiršusi ir vilkausi pro prieskonių prekystalius ta pačia savo eisena kaip anksčiau, pamiršusi Martino perspėjimus: „Eiseną pakeisti sunkiausia, ji labiausiai atpažįstama, būk atsargi!“ Stengiausi. Buvau su juodu peruku po skrybėle, su savo nauja nosimi, ir Lidija patikėjo mano malonia šypsena pažėkokiaašfaina, kuria šiepiasi damos renginiuose, kai jas fotografuoja. Aš gi dažniausiai, ypač apie kažką įtemptai galvodama, ne tik kad neįspausdavau veide šypsenos šešėlio – atrodydavau pikta arogantiška kalė. Bet vis tiek čia, Vilniuje, negalėjau sau leisti atsipalaiduoti.

Gerai. Pasitaisau akinius, išlendu prie upės (naujas takas!), atsuku veidą vėjui, iš kairės raibuliuoja vanduo, iš dešinės lyja lapais, elektriniu paspirtuku pralekia vaikinas raudona kepure, atsmaukta ant pakaušio, ir styrančiais laidais iš ausų, linksėdamas į muzikos taktą, prastumia vežimėlius dvi storašlaunės mamytės. Senas tiltas, ant kurio mudvi su Natalija-Nata dažnai stovėdavome naktimis, stebeilydamos į tamsumas: ji rūkydavo, aš spjaudydavau į vandenį. Mažvydo biblioteka, atkarpa iki Lukiškių, pilna kontorų žiurkinų ir žiurkyčių, mokinių, tinginčių grįžti į nuobodžias pamokas, gražių ir, tikėtina, liūdnai vienišų moterų. Stumiuosi pro anoniminius praeivius, krūpteliu nuo kažkieno šūksnio „O, labas!“, skriejančio dailiai damai su aukštakulniais iš kitos, su leopardinėmis balerinomis.

Keliu žvilgsnį aukštyn, kur virš katedros baltuoja debesys, panašūs į išpešiotus vatos diskelius. Kavinė, kurioje mėgau sėdėti prie lango. Viduje pilna merginų vienodais bereikšmiais veidais, vienodai sukryžiavusių kojas, aptemptas vienodais juodais plėšytais džinsiukais, įnikusių į telefonus, tik nėra baristės. Ji tyliai neskubėdama įslenka, lėėėtai pasitaiso juodai dažytus plaukus, lėtai plaunasi rankas, lėtai pavarto akis ir laukia lygiai tokio pat santūraus užsakymo, bet aš tyčia nemandagiai išbeldžiu: „Kavos. Juodos. Viskas.“ Megztinio kišenėje susižvejoju telefoną. Ką rašo portalai? „Traškios vištų blauzdelės pagal Beatą Nicholson: vaikų ir vyrų favoritės“, „Šedžiuvienė patvirtino, kad turi naują mylimąjį“, „Skandalas tęsiasi: Simo Jasaičio advokatas ruošiasi teismui su Oksana Pikul“, „Viktorija Siegel labdaros renginyje atrodė tarsi nuotaka: „Svarbiausia, vyrui buvau graži“. Aha, svarbiausia. Fotoreportažai iš kelių vakarėlių su pažįstamais iki skausmo veidais, nepažįstamos tik „odontologės“, palinkusios prie kokios nors matytos personos, bet nėra nė vieno proktologo anei toksikologo. Tie patys herojai, kaip ir man sukiojantis Vilniaus vakarėliuose. Išgeriu paskutinį gurkšnį kavos ir pagalvoju: betgi yra dalykų, kurie gerokai pasikeitė per tuos dvejus metus. Turiu ne tik naują nosį – man trūksta vieno piršto. („Na, darling, pati pasirink, kokį pirštelį kirsim.“) Dešinę ranką laikau ant kelių, vis dar nesąmoningai slepiu plaštaką be mažojo piršto, o puodelį, kaip visada, kilnoju kaire – aš kairiarankė.

Katedros aikštėje „Stebuklo“ plytelė apsupta ekskursantų – sukausi ant jos vienintelį kartą, prieš vairavimo egzaminą. Padėjo. Prisėdu ant laiptelių prie varpinės bokšto – mūsų su Eimiu buvusių pasimatymų vietos. Tikinu save, kad priglausiu užpakalį tik šiaip. Nes pavargau. Ištiesiu kojas. Kaip Viktoras sakydavo: „Brauk brūkšnį po vakardiena, mažule, šiandien jau kitas gyvenimas.“ Šilta.

Kai nusiimu akinius ir užmerkiu akis, beveik fiziškai jaučiu geltoną šviesą – lyg kas ant vokų lietų medų. Oras beveik virpa nuo tos auksinės šviesos, kaip tada, bet tada buvo pavasaris, mane, devyniolikmetę, Eimis laikė už rankos, o ant mūsų riešų derėjo dvi tatuiruotės: mano – delčia, jo – priešpilnis mėnulis. Dabar jos nesimato po laikrodžio apyranke, žvilgteliu į ciferblatą ir stojuosi.

Žingsniuoju pro aikštę, parkelį nuplikusio Gedimino kalno papėdėje, pro sovietmečio gėrikų numylėtą apsilupinėjusią „Rotondą“, teniso kortus, kur kadaise pati įnirtingai mušinėjau kamuoliuką. Išstypęs ir akivaizdžiai pakaušęs bernas su kadaruojančia plona kasyte, prasisegęs susiglamžiusius geltonus marškinius, braido Vilnelėje ir rankomis bando pagauti žuvytes. Ant tiltelio – aprūdijusios spynos su vardais kaip užkeikimais ir dar visai žalia pieva anapus. Ir tas pats jausmas einant medinių laiptelių link – lyg pasaulis būtų staiga ištuštėjęs, lyg visos gyvos būtybės būtų likusios kitame krante, nes šitame viskas jau kitaip. Dar pamenu – 235 laipteliai iki viršaus. Ir tas 78-as, ant kurio sėdėjau tiek kartų akimis lydėdama saulėlydį, nes Vilnius man rymant gražiausias atrodydavo būtent iš ten: ribuliuojantis, švelniu ūku aptrauktas, lyg per filtrą persišviečiantis dangus su bažnyčių ir cerkvių bokštais visada kaip miražas.

Dabar saulė dar toli nuo laidos, lipu lėtai, per tuos metus nebėgiojau, nebesu ta kalnų ožka, kuri galėdavo lengvai ir greitai kopti Kalnų parko kalnais. Per patį laiptų vidurį atsisuku ir pamatau vyrą, ryžtingai kopiantį į viršų. Širdis pradeda daužytis. Aš vėl bijau. Žinau, ką daryti. Giliai kvėpuoti. Ir lipti į viršų šiek tiek sparčiau. Atsisuku vėl. Pasirodo, kad atstumas tarp mūsų sumažėjo. Ima prakaituoti delnai ir suspaudžia skrandį. Jokie logiški argumentai dabar tikrai nebus įtikinami. Tai tiesiog kvėpuoju. Vienas du trys keturi – įkvepiu, vienas du trys keturi – iškvepiu. Kojos apsunksta. Kai pamatau, kad vyras stovi ir tiesia ranką merginai, norisi garsiai pasijuokti iš savo panikos. Bet tiesiog žinau, kad nebesu nuo jos apsaugota. Niekada.

Keliukas šiek tiek dešiniau, pro geltonų medžių garbės sargybą, keli laiptai – ir aš ant Stalo kalno. Kartais čia laukdavau Natos, kuri pabėgdavo iš Čiurlionkės: laukdavau jos su uždraustais saldumynais – mačiau, kaip ji skuosdavo lyg pabaidyta gazelė tomis savo degtukinėmis kojomis, mane pamačiusi dar padidindavo tempą, mes susėsdavome ant žolės, ji suleisdavo dantis į bandelę ir užvertusi akis atsidusdavo: „Vat čia tai balerinų orgazmas…“ Tuščia. Atsigulu ant žolės ir žiūriu į debesis. Kartą buvome atėjusios čia naktį.

Švietė miriadai žvaigždžių, buvo viena iš tų rugpjūčio pabaigos naktų, kai jauti, kad baigiasi ir vasara, ir dar kažkas, nuo ko spaudžia širdį, mes gulėjome ir fantazavome, kad galėtų būtent čia nusileisti ateivių laivas (juk nusileidimo aikštelė puiki) ir mus paimti. Natką – iš savo įkyrėjusios Čiurlionkės, mane – iš tos durnos Teismo ekspertizės tarnybos. Paskui mėnesienoje ji bintavosi ir klijavosi pleistru kruvinus kojų pirštus, o aš tyliai varvinau ašaras, nes Eimis išvažiavo. Visam.

Leidžiuosi slaptu taku laikydamasi už medžių. Krūpteliu nuo šūvio visai pamiršusi, kad apačioje, stadione, yra šaudykla, ir baimė vėl stipriomis letenomis suspaudžia kaklą. „Džeri, čia! Kam sakau?!“– spygčioja smulki moterytė prie nesmulkaus pilko džipo. Auksaspalvis retriveris pasitrina man į kojas ir nušuoliuoja prie automobilio. Einu į pakalnę, tada šaligatviu pro Arsenalą, tada per Mindaugo tiltą, ant kurio kabo lentelė: esą, nedaryk to, tu mums rūpi. Kaipgi. Surandu savo mašiną aikštelėje prie buvusių Sporto rūmų. Važiuojam. Liko sunkioji dalis. Vietoj „Žalgirio“ stadiono, kur su Tomu kadaise žviegdavom per futbolo varžybas, o gerokai vėliau su mergom iš univero čiuožinėdavom čia išlietoje čiuožykloje, – langais žybsintis viešbutis. Riedu link Olandų žiedo, pro šitiek kartų sportbačiais numindytus Antakalnio šaligatvius, kylu Šilo gatve į Rokantiškes.

Kai mes, dar pacankės, su Nata ateidavome laistyti gėlių ant jos senelių kapo, jausdavomės kaip kalnuose, juokais sakydavau: „Tavo baba išdidžiai nuo kalno į visus žiūri.“ O dabar su ja kartu žiūri Nata. Gal naktimis ji vaiduokliškai išplaukia su tomis balsvomis įkapėmis, sėdi turkiškai ant antkapio, rūko ir paslaptingai žvelgia į tolumas, o gal šoka savo baleriniškus šokius, velniai žino. Žvakė dega ramiai, nesiblaškydama – sakoma, tai geras ženklas. Pirštais juntu seno antkapio šaltį. Vėjas sukasi tujose, iš kažkur atskraidina geltonus beržų lapus. Nuo didžiausio kalno Rokantiškėse leidžiuosi žemyn, vis žemyn ir žemyn. Vis žemyn ir žemyn…

Sukioju rankose dar vieną žvakę. Praėjo daug laiko, bet man vis dar keista matyti jos vardą, pavardę, gimimo ir mirties datas. Mama. „Tik tu neverk. Pažadėk man, kad neverksi, gerai?“ – tokie buvo paskutiniai jos žodžiai. Aš ir neverkiu. Gal iš penkto karto uždegu žvakę. Sukalbu tris sveikamarijas – ji sakydavo: „Jei Marija man nepadės, tai nebepadės jau niekas.“ Pirmaisiais metais po mirties kapinėse kalbėdavausi su ja garsiai: „Labas, mama, kaip tu? Man tai viskas gerai, žinok.“ Paskui ją šnekindavau tyliau. O dar vėliau – mintimis. Kaip dabar. „Man dabar jau viskas gerai, tikrai, nemeluoju. Tu dėl manęs, svarbiausia, nesijaudink.“ Nurenku kelis lapus. Priglaudžiu kaktą prie antkapio. Paskui beveik bėgte nubėgu prie mašinos. Dvi pensininkės daržininkės, ravėdamos gėles šalimais, jaučiu, įbeda žvilgsnius į pakaušį.

Važiuoju greitai, kaip tik įmanoma piko valandomis. Šilta. Būdavo, apima jausmas – jei neišsimaudysiu, išprotėsiu! Tomas vadindavo mane vandenžmoge. Nes nebūdavo man šalto vandens ar telkinio, netinkamo maudytis, nebent visai užmaurojusios kūdros. Ir dabar žinau, ką darysiu, – suku link ežero, prie kurio dažnai važiuodavau. Pievelėje išsižergusios kelios antys, toliau rūko keli išblyškę bernai, vienas guli kaip negyvėlis, susisukęs į striukę. Paeinu toliau, mikliai išsivaduoju iš džinsų, nušveičiu megztinį ir marškinėlius: aš su juoda liemenėle ir juodom kelnaitėm – esu mačiusi ir blogesnių variantų pliaže. Bernai keistai į mane žiūri, bet, tikiuosi, nenudžiaus kuprinės. Keliskart niurkteliu – vėsus vanduo sustabdo visas mintis. Per šalta, kad gulėčiau ant nugaros ir spoksočiau į dangų, kaip mėgdavau. Į vakarėjantį dangų įsižiūriu po pusvalandžio, sustojusi prie vienų kaimo kapinaičių, apjuostų senų akmenų tvorele. Kartą čia netyčia užklydome su Tomu ir juokais jam pasakiau: štai kur noriu būti palaidota. Čia, aišku, nėra kolumbariumo, urną tiesiog užkasė. Skaitau užrašą: „Lina Karalienė 1975–2016“.

Dangus subraukytas baltomis lėktuvų dūmų juostomis, už pušyno slepiasi saulė, toli loja šunys ir spigiu balsu kažką bara moteriškė. Prisėdu tiesiog ant žemės ir galvoju apie ją, palaidotą vietoj manęs.

Ir tada staiga nustėrstu prie antkapio pamačiusi sulytą atviruką su mėlynomis scylėmis… Pačiame kampe kaligrafiška rašysena išvinguriuota: „Turbūt ten tau ramu“. Marija. Mano mieloji geroji vienuolė Marija.

Lina, 2016 rugpjūtis

Drybsau ant galinės sėdynės su ausinėmis. Klausausi kažko melancholiško ir bandau užmigti. Na, niekaip. Susikeliu kojas ir įsispoksau į dar tokį vaikišką Gabrielės sprandą su vos įžiūrimais pūkučiais. Tuoj dvidešimt, bando atrodyt kieta ir niūri. Ai, ir atrodyt nereikia – atsigimė aišku į ką. Mane irgi sunkiai pavadinsi „miela“ – kas, kad smulkių veido bruožų blondinė, bet akys kaštoniškai rudos, nosis su kuprele, žvilgsnis dažniausiai nuožmus. O Gabrė visiška Kristen Stiuart: žiūri į žmogų šiek tiek prisimerkusi, pravėrusi lūpas, iškišusi tuos savo didesnius priekinius dantis, lyg būtų pasiruošusi kąsti, o žvilgsnis kaip urzgiančios pumos. Užtat Tomulis – nors prie žaizdos dėk: kas nors gi turi palaikyti bent šiokią tokią pasaulio pusiausvyrą.

– Numik, numik, apsiblaususi kažkokia, – bando būti rūpestingas.

– Nenoriu. Stojam gal kur nors?

– O jo, stojam, – papurto gaurus Gabrielė. Aiškiai nori slapčia parūkyt.

Aitriai rožine spalva dažytus plaukus paskubom veržia gumyte į arklio uodegą, ši maskatuoja į negirdimos muzikos taktą – argi pasakys, ko klausosi, nebent nutęs: „Maaam…“ Vairavau pusdienį per Vokietiją nuo ankstyvo ryto, dabar prie vairo sėdo Tomas, veidrodėlyje vis sugaunu mąslų jo žvilgsnį. Šeimos išvyka šuoliais po Europą, taip sakant. Tomo idėja. Mes su Gabriele paklusom kaip avys. Nė viena nedžiūgavom. Gabrielė turbūt negalėjo ilgiau nei pusdieniui išsiskirti su tuo savo keistu bernu Džo Daseno šukuosena ir ilgu nutįsusiu megztiniu su medinėmis sagomis – būsimas filosofas jis ar sociologas, nepamenu. O aš? O aš… Man turbūt viskas o viskas jau buvo nusibodę: darbas universitete, vokiečių kalbos kursai studentams, svajojantiems apie afigieną gyvenimą kur nors, tik ne Lietuvoje, vertėjavimai reikšmingiems asmenims derybose. Visi tie pusdraugiai ir pusdraugės feisbukuose ir instagramuose – „Oi, pasiilgau, einam kavos kitą savaitę?“ – aha, einam jau pusmetį ar metus, nesgi prisipasakotų apie savo nusisekusį gyvenimą ir jau išeidami sviesteltų: „O tu kaip gyveni? Gerai, aišku? Nes gerai atrodai, tai bučkis, varau!“ Dar smulkūs Tomo melai, kuriuos nebesigilindama priimdavau kaip teisybę. Vis sakydavau sau: „Palauk, paaugs Gabrė, atsigausiu“, „Palauk, išeis į pensiją ta dūra katedros vedėja, atsigausiu“, „Palauk, nusipirksim sodybą, pasidarysim daugiau pinigų, išvažiuosiu į Argentiną, atsigausiu“. Gabrė išaugo, katedros vedėja pasikeitė, nusipirkom sodybą, pinigai nebebuvo problema, išvariau į Argentiną mokytis tango – ir kas? Niekas nepasikeitė. Vis laukiau, kada pradėsiu gyventi, taip sakant, perrašysiu savo gyvenimo juodraštį į švarraštį. Kartais gatvėje, eidama paskui kokią moterį, pradėdavau kopijuoti jos eiseną, judesius, lygiai taip pat atsigręžti į vitrinas, įsivaizduodavau, kas ji, kaip gyvena, – ir visų šitų praeivių gyvenimas atrodė spalvingesnis ir paslaptingesnis už maniškį.

– Tai stosim ar ne? Aš vaaalgyt noriu, – sudejavo Gabrielė, kasydamasi tatuiruotą petį.

Galėtų valgyti dešimt kartų per dieną, niekas jai į kūną neina. Kaip ir man.

– Tuoj koks miestelis pasitaikys, – suburbėjo Tomas, kąsdamas obuolį.

Vis dar „veislinis“, kaip kadaise jį apibūdino Nata. Tamsūs plaukai vos žilstelėję paausiuose ir pilvukas dar neiššokęs, vakarais nebeėda visko iš eilės, kaip anksčiau. Ryškiai mėlynos akys ir, kai nori, žvilgsnis toks, kad damos apsiseilėja.

– O jums būna, kad tą pačią dieną vis sutinki tą patį žmogų ar mašiną tokią pat pamatai, – nutęsia Gabrielė, žvilgčiodama į veidrodėlį.

– Jo, – sakau dažydamasi blakstienas, – man tai nuolat. Bet matau ne tuos, kuriuos norėčiau matyt. O ką?

– Tas juodas reindžroveris, man atrodo, vakar prie viešbučio stovėjo. Ir šiandien ryte iš paskos varė.
– Gal tave seka koks kadras? – šnabždu paslaptingai. – Nori nuotaką pagrobt, ne kitaip.

– Maaam, su tavim nepašnekėsi, vėl tu apie bernus, – pasipučia Gabrielė.

– Mažiau detektyvų skaityk, – mesteliu dailindama kairę akį. Bet atsisuku. – Aš tai nieko nematau. Tuščias kelias. Kur esam?

– Šalia sienos. Tuoj Čekija.

– Tai ten ir stojam valgyt. Ar varom į nakvynės vietą, kur ten, nepamenu…

– Stosim arčiau, – pasitrina sprandą Tomas ir pasukioja radiją. Gabrielė susikaupusi skrolina telefoną. Aš žiūriu į kelią, paskui imu knapsėti. Kai praplėšiu blakstienas, Tomas įsuka į pakelės užeigą. Saulė dar normaliai spigina, išlipusi žiopteliu – karštas oras užpildo plaučius. Nenoriu nieko. Gal tik kavos. Ir į lovą.

Gabrė kaip visad nagrinėja meniu, lyg jame būtų kokie šlykštalai surašyti – dviem pirščiukais atsargiai perverčia, suraukia nosį, nes, aišku, nėra ten jokios vegetariškos įvairovės.

– Ką tu? – žvaliai klausia Tomas, jau seniai mintyse susivartęs, ko nori.

– Ai, bele ką, – atsidūstu.

Prieina apsiblaususi mergina rudais iškandžiotais kirpčiais, nuteškia neva paslaugią veido išraišką, palinksta prie Gabrielės, kuri aiškina: to be padažo, o kito be paprikos, kava su šaltu pienu, ne su karštu – jei būčiau padavėja, tokios mergos išvarytų iš proto.

Lėtai knebinėju salotas, Gabrielė mandagiai kasinėja savo lėkštės turinį, Tomo net ausys kruta. Štai nuoširdus žmogaus požiūris į maistą: jam viskas visada skanu! Prie stalelio priešais du vyriokai nesveikai žvengia, šnekasi vokiškai apie kažkokią vakar sutiktą Martą, vienas pliurzina alų, kitas užsivertęs skardinę energinio gėrimo, paskui abudu selfinasi, vėl žvengia, ot nemėgstu tokių. Gabrielė staiga meta šakutę ir sušnypščia:

– Mama, jie mus fotografuoja. Net ne mus, o tave.

– Nedurniuok. Jie selfius darosi.

– Mačiau, nesiginčyk.

Nesiginčiju. Aš trumparegė. Gabrė su savo lęšiais mato kaip vanagas.

– Manai, negali žmonės šiaip kavinės fotografuoti? Tu visur įžiūri kriminalus.

– Todėl, kad stebiu aplinką, skirtingai nuo tavęs. Ir seku ženklus.

O aš jau seniai nustojau sekti likimo ženklus, jie manęs niekur nenuvedė. Pasukioju tarp pirštų servetėlę, užsisakau juodos kavos. Ir kakta imu jausti kibų žvilgsnį. Ot Gabrė – ji sugeba paveikti žmones savo nesąmonėm. Pamenu, kaip maža spiegdavo nuo kiekvieno keisto garso namie, kai likdavome dviese, o Tomas išvažiuodavo. Tada ir aš nuolat tikrindavau, ar uždaryti langai ir užrakintos durys, tamsiomis naktimis girgždėdavo laiptai, Gabrielė susikraustydavo pas mane į lovą, ir aš, guosdama ją, kad nieko čia nėra, tai tik vėjas ir pelės, pati galvodavau, kad nei vėjas, nei pelės, o tikėtina, kad mirusi močiutė naktimis ateina manęs aplankyti, o gal… praeitis, kur buvo ir baimės, ir panikos, ir nerimo, mane vejasi? Taip ir pražiūrėdavau į tamsą iki ryto, klausydamasi tylaus Gabrielės alsavimo. Ramus Tomo šnarpštimas naktimis ramindavo, su juo jaučiausi kaip už nematomos sienos. Bendradarbė Morta po kažkurio mano gimtadienio švelniai pasišaipė: „Įdomi jūs pora: Tomas kažką balbatuoja, mojuoja rankomis, tu žiūri į jį kaip užhipnotizuotas triušis, bet atrodo, kad visiškai nesiklausai, o jis to net nepastebi.“

Kai atsistojusi einu į tualetą pro tuos vyrus, pajuntu, lyg oras aplink būtų sutirštėjęs. Jie tyčia į mane nežiūri. Juk bereikšmis žvilgsnis ima ir slysteli bereikšmiais veidais, kai tiesiog nieko negalvoji. O šitie… Vienas pabrėžtinai nusisukęs knaisioja valgį lėkštėje, kitas spokso pro langą. Pirmoko išraiška ašniekonedariau. Tas juočkis, Radžio išvaizdos, kažkoks apsmukęs, apsiglamžęs, per plačiais šortais ir juodais prakaituotais marškinėliais, gal kokių trimpenkerių, kitas – vyresnis, pliktelėjęs, inteligentiškas, tamsiai mėlynais marškiniais ir šviesiomis kelnėmis. Aš jums sakau, Gabrė kiekvieną gali užkrėsti paranoja. Kai grįžtu, jų nebėra, bet pasaulis lyg ir pasisukęs šiek tiek kitu kampu. Rudaplaukė padavėja žvelgia kažkaip suokalbiškai, tarpduryje pasirodo keistai išblyškęs tipas be vienos ausies, mergina balta suknele lyg pabėgusi nuotaka ant baro kėdės melancholiškai laižo ledus, nematomas vėjas plaiksto margą užuolaidą.
Gabrielė nugurkia paskutinį gurkšnį kavos, Tomas atsiskaito ir netrukus jau klesteliu ant įkaitusios automobilio sėdynės. Užsimerkiu. Kada baigsis ši diena?

Ji nesibaigia. Dar ilgai važiuojame iki… kaip ten? Pilzeno, berods. Neatsimenu miestų, gatvių pavadinimų, pavardžių, bet gerai pamenu veidus, galiu beveik be klaidų atkartoti ką tik perskaitytą tekstą. Mokykloje neišsiduodavau. Ir taip vadindavo kalike. Nereikėdavo net mokytis – prieš pamoką pažvelgdavau į vadovėlį ir puslapiai tarsi atsispausdavo galvoje. Mendelejevas, kaip jį pravardžiuodavome, mūsų chemikas, auklėtojas, nesyk skambino mamai ir giedojo tą pačią giesmelę: „Reikėtų kažką su tuo gabiu vaiku daryt.“ Mama išklausydavo ir pažadėdavo „daryt“. Aha. Tai ji ir „darė“. Vakarais – po butelį. Aš nebuvau gabi. Aš tiesiog atsimindavau.

Tomas juokaudavo, kad jei apie mano sugebėjimus žinotų „tarnybos“, užverbuotų imtis pramoninio šnipinėjimo. Bet tarnybos turbūt nesidomėjo niekuo neišskirtine vokiečių kalbos dėstytoja, turinčia vieną vyrą, vieną vaiką, vieną namą, – tokiu dar vienu statistiniu vienetu. Tas vienetas dabar riogsojo automobilyje šalia Tomo ir maldavo sustot vandens – baisiai troškino, o visas atsargas jau buvo išmaukusi Gabrielė. Ji liko mašinoje, mes nuslinkom į reklamomis apkabinėtą pilką prekybcentrį, įsimetėm kelis butelius, pakelį sausainių Gabrielei, visiems ledų. Savuosius pradėjau kramtyt jau prie kasos, pasiunčiau Tomą dar vienos porcijos – kalbant apie ledus, esu besotė harpija. Suvarau juos kąsniais, ne taip kaip Tomas ar Gabrielė – tiedu laižo, kol ledai atšyla ir ima varvėt. Sugadina visą kaifą. Kol nukėblinom iki mašinos, abi porcijas buvau beveik sutvarkiusi. Atsisėdau, pavarčiau rankose popierėlius, jau norėjau kur nors mašinoje užkišt, betgi tvarkinguolis Tomulis susinervins.

– Aš tuoj, einu šiukšliadėžę susirasiu.

Mašinų aikštelėje, aišku, jos nebuvo. Prie prekybcentrio – irgi. Už kampo – taip pat. Gal viduj? Kai reikia, šiukšliadėžių niekada nerasi. Dėsnis. Hmmm… Dešinėje stumtelėjau duris į damų tualetą. Na, čia jau tikrai rasiu. Išmečiau prie praustuvų ir užsukau į kabiną. Paknebinėjau užraktą ir traukdama šortų užtrauktuką išgirdau, kaip dvi skardžiabalsės moterėlės pakeltais balsais kažką aiškinasi, kai jos išėjo, kažkas išslinko iš gretimos kabinos, nuleidau vandenį, atsukau skląstelį – durys neatsidarė. Ne pirmas kartas. Esu įstrigimų tūlikuose čempionė – kartą skambinau manęs laukiančiai Natai, kad ateitų išvaduoti. Paklebenau smarkiau. Nieko. Vėl pasukinėjau skląstelį. Pasirodė, kad jis užsikirto. Kvailiausia, kad neturiu su savimi telefono, jei ką. Pastūmiau stipriau. Ne, nieko nebus, reikia krapštyti skląstuką. Tą akimirką suprantu, kad jis čia niekuo dėtas, o durys turbūt užsklęstos iš kitos pusės. Dingsta elektra. Kažkokie kvaili juokai. Kam vidury dienos gesinti šviesą? Uždaromas valyti? Tada gal valytoją prisišauksiu. Tamsa, tyla ir iš lėto pilvą rakinantys spazmai. Stoviu tyliai, įsivaizduodama, kad man vaidenasi. Arba sapnuoju. Nes to, logiškai mąstant, tiesiog negali būt! Jau ne klebenu, o spardau duris. Nieko. Smūgis! Dar ir dar! Nieko! Po velnių! Jėgos juk turiu kaip arklys! Spardau duris jau desperatiškai ir jaučiu kylančią panikos bangą. Rėkti? Išbandau ir tai. Gerklė perdžiūvusi ir tas mano „Help!“ sudžeržgia kaip iškleręs pjūklas. Gal Tomas su Gabriele susipras manęs paieškoti? Bet vėl nutvilko mintis: jie nežino, kad aš čia! Niekas nežino, kad aš čia. O tualetą gal užrakino, ir tiek.

Ramiai. Ramiai, Karaliene. Reikia tiesiog pagalvoti. Atsisėdu ant klozeto dangčio. Akys šiek tiek pripranta prie tamsos. Virš durų ir lubų yra tarpelis. Apkūnesnė teta tikrai neišlįstų, bet aš galiu pabandyti. Taip. Lipti ant klozeto, tada kelti koją ant popieriaus laikiklio. Nuslysta. Nusiaunu balerinas. Jau geriau. „Ko tu tiek bėgioji? Ir ko dar į boksą varai?“ – pamenu, klausinėdavo Morta universitete. Va ir prireikė. Netikėtoms situacijoms. Patyrinėju rankomis tarpą – turėčiau pralįsti. Bet nuslystu ir šlumšteliu ant grindų. Bandau vėl. Šį kartą pavyksta prakišti galvą ir pečius, rankų raumenys ima drebėti nuo įtampos. Dešine koja atsispiriu nuo durų, rankomis smarkiau prisitraukiu. Dabar jau beveik išlindusi. Svarbiausia, neprarasti pusiausvyros ir nesidrėbti atgal. Tamsoje kažkas sušnara. Tamsesnis šešėlis sušmėžuoja visai arti ir pasigirsta duslus vyriškas balsas: „May I help you?“ Iš netikėtumo susvyruoju, bet stiprios rankos mane trukteli žemyn, tiesiog įkrentu kažkam į glėbį, man skaudžiai užlaužia ranką ir ant veido pajuntu šlykštaus kvapo skudurą.

Tamsa dar sutirštėja ir aš išsijungiu.