Kunigo R.Doveikos sveikinimas Jums, senjorai
Mieli ir brangūs mūsų Vyresnieji broliai ir seserys,
Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“. Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių.(Jn. 20, 1 – 9)
Šiuose, Velykų rytą skaitomos Evangelijos pagal Joną ištraukos žodžiuose, suspindi visa Velykinės žinios šviesa. Panaikintos nuodėmės žinia, išlaisvinto žmogaus iš mirties gniaužtų žinia bei nemirtingumo ir amžinojo gyvenimo triumfo žinia. Esame tuščio kapo liudytojai. Šios žinios paveldėtojai, saugotojai ir skelbėjai. Švenčiame Gyvenimą. Jame tampa perkeistas asmeninis gyvenimas, skleidžiasi asmeninio išganymo suvokimas bei visų žmonių įžengimas į parengtą Viešpaties džiaugsmą. Velykos – tai įžengimas į Viešpaties džiaugsmą. Visas šis Velykinio įvykio džiaugsmas turėjo pereiti gyvenimo tikrovės kelius, smėlio ir dulkių debesis, nuodėmės ir pastumto artimo žmogaus skausmą, nekaltojo kraujo skonį, nuplautų kojų būtinybę, pamaitintų minių, išteisinto ir nepasmerkto žmogaus, paskelbto meilės artimui ir net priešui moralės kodekso kelius. Svarbūs šie išgyvenami Ženklai, kurie vedė į Golgotos kalno viršūnę. Vienai akimirkai, brutaliam kūno pažeminimui, atstumtam meilės patarnavimui, drąsos heroiškumui ištverti ir nepasišalinti, bailumui pasireikšti, skaudžiai mirties laikinumo pergalei atsiduoti, apleistumo suvokimui, vienatvės baimei, sudaužytos vilties skeveldrų purslams. Ir. Tylai… vakaro žaroje nuimtam kūnui, skubiai parengtam laidotuvėms, tinkamai neišgedėjus, artimiems nesusirinkus, paskubomis paguldytam į kapą, akmens užritimui ir likimui namuose, durims esant užrakintoms. Iš baimės. Kai visa tai įvyksta, kai žmogus leidžiasi, kad tai persmelktų jo būtį, auštant pirmai savaitės dienai žmogus paliudija tuščio kapo tikrovę. Pasimetimą, baimę, nerimą, persmelkusi netikrumo ir netikėjimo šalna, privertusi iki spengesio ausyse girdėti širdies dūžius apgaubia ir nuramina sąmonės suvokimas, duoto žodžio svarba, pasitikėjimo apsiaustas ir ramybė širdyje. Viduje kovojant abejonei su tikėjimu, atsargumui su poreikiu patikėti, atsidengia tikrovė. Viešpats Jėzus aplanko savuosius ir niekas nebedrįso abejoti, kad mato Prisikėlusį Dievo Sūnų.
Mielieji, šiomis dienomis ir laikotarpyje mes visi tai patiriame. Šie metai ir paskelbtas karantinas suteikė galimybę išgyventi iš esmės Gavėnios kelią. Tylos ir ištuštėjusių gatvių tikrovėje kalbėjo Dievas. Ir esame laimingi tie, kurie perskaitėme šią Dievo kalbą – artumo žmogui kalbą. Buvimo su mumis mūsų reikaluose, baimėse, pasimetimuose, įtampoje, nerime kalbą. Vilties ir sustiprinimo kalbą. Juk ir tyloje esantis Dievas garsiai kalba į visus mus.
Kunigas Ričardas Doveika
Visi kartu švenčiame šv. Velykas. Jos mums, tikintiesiems, nėra nei pavasario, nei nukrautų stalų, folkloro, papročių ir pasimetimo pasikeitimuose šventė. Mums tai tikėjimo šventė. Nugalėtos mirties ir suteikto gyvenimo šventė. Pergalės prieš tamsą šventės. Išganymo šventės ir nemirtingumo šventės. Todėl niekas negali sutrukdyti patirti Velykų žinios džiaugsmo. Visi tai šiemet esame drąsiai, su giedrais veidais, su viltimi apsiaustais ir meilės glėbyje priversti išgyventi ir švęsti savo namuose. Šventovių durys užrakintos, judėjimas tarp miestų apribotas, kvietimas giminaičių, draugų, kaimynų, vaikų ir anūkų šurmulį laikinai atidėti į nuostabų penkiasdiešimties dienų Velykinio džiaugsmo glėbį rytojui. Galima šiandien iš esmės išgyventi tikrąją Velykų prasmę bei stiprinti savyje, didžiuotis mumyse esančiu ilgesio artimui patyrimu. Kaip gera patirti ilgesį, laukimą… Kokia didžiulė džiaugsmo palaima išlaukus pamatyti, būti vienas kito glėbyje, tęsti nuostabias mūsų tautos velykinių švenčių papročių tradicijas. Tai bus ryt. Šiandien mums visiems reikia būti namuose. Reikia laikytis prašomos tvarkos dėl bendrojo gėrio, dėl šalia esančio žmogaus gyvenimo pilnatvės, dėl matomo bei girdimo vaikų, anūkų juoko, jų artumo ir jų gyvenimo tęstinumo.
Kiekvienas iš Jūsų esate mūsų šeimų pamatai, kertiniai akmenys ir šeimų stiprybė. Esate svarbūs ne iš pagarbos, bet iš esmės kaip tinkama žemė namo statybai. Jūs esate mylimi ne žodžiais ir ne jausmais, ne pataikaujant ar nuvertinant. Šiandien pats Dievas suteikia galimybę Jus mylėti ir saugoti nesuinteresuotos meilės gelmėje. Šiandien Jūsų pareiga leistis būti mylimais. Jūs turite leisti mums, vaikams ir anūkams, parodyti tikrą, realią meilę. Ir tik tas, kuris Jus myli iš tikrųjų ir linki Jums paties geriausio, Velykų dienomis neatvažiuos pas Jus, bet nepamirš Jūsų. Nesės prie bendro stalo, bet nepaliks be duonos kąsnio. Neapkabins fiziškai Jūsų, bet pasiners į Jūsų meilės glėbį atsimindami, melsdamiesi, dėkodami. O technologijų dėka kiekvienas iš Jūsų būsite savo namų bažnyčios dalimi, stebėsite šv. Mišias, kad net ir vieni namuose, bet su Velykiniu džiaugsmu valgysite šventinius pusryčius ar pietus. Jūs sulauksite daugelio artimųjų skambučių, video pasijungimų. Mes atrasime kelią link Jūsų širdžių, kad džiaugsmas būtų pasidalintas ir kartu išgyventas.
Mieli mūsų seneliai, mieli mūsų stiprybės šaltiniai, atsimindami Jūsų vakar dienas, patirtas kančias ir karo siaubus, tremties šaltį, nelaisvės pančius, okupacijos pasityčiojimus, badą ir nepriteklių, norime ištarti šiuos žodžius – mes Jus mylime ir labai prašome Jūsų dovanos mums. Būdami namuose, suteikę gražiausią pavyzdį – išsižadėjus verkšlenimo pagundos, priimdami mūsų sveikinimus telefonu, stebėdami Velykų apeigas televizijos dėka, palaiminkite mus. Tai didžiausia šių šv. Velykų malonė, skirta vaikams, anūkams, Tautai ir Valstybei. Palaiminkite mus. Palaiminkite, kad mes turėtume gyvenimą, kad apsčiai jo turėtume, kad sektųsi mums gyventi su Jumis ir dėl Jūsų.
Atsiremdami į Jūsų palaiminimą gebėsime atsakingai kurti savo ateitį, Jums visada išliekant ateities stiprybės pamatais, kuriais esate kiekvienas iš Jūsų šiandien.
Sveikinu kiekvieną šv. Velykų proga! Linkiu ne tik tradicinių dalykų – sveikatos, stiprybės, ramybės, bet linkiu būti šiandien tikrovės pavyzdžiu mums visiems, ką, kaip ir kiek galima padaryti, apriboti save, kad šalia esantis suprastų, kaip stipriai jis yra mylimas. Linkiu mylėti mus, laiminti kiekvieną, duoti Gyvenimo su Dievu stiprybės pavyzdį ir visada Jumyse atrasti atskleistą Vilties ir Gyvenimo veidą. Tegul kiekvieno iš Jūsų, esančių šiomis dienomis namuose, gyvenimo pečius apgaubia Prisikėlusio Kristaus artuma. Jo prisilietime yra kiekvienas Jūsų šeimos narys.
Palaimintų šv. Velykų!
Kunigas Ričardas Doveika
