#priešakinėse linijose: Aušra Dubosienė

Kartais pasigirsdavo spėliojimų, kad šių dienų Lietuvos žmonės nėra tokie vieningi kaip, kad, pavyzdžiui, Sąjūdžio laikais. Tačiau, kaip sakoma, kiekvienus žodžius reikia tarti atsargiai, nes būtinai atsuka ir parodo mums, kad gali būti ir kitaip. Visą pasaulį surakinus COVID-19 virusui žmonių vienybė ir palaikymas gniaužia gerklę iš jaudulio, o šalies medikai tą puikiai jaučia ir dėkoja.

Įvedus šalyje karantiną kiekvienas turėjome prisitaikyti prie gana drąstiškai pasikeitusių darbo ir laisvalaikio sąlygų. Šalies medikai taip pat turėjo prisitaikyti, tik su kur kas didesniu nežinomybės ir atsakomybės kiekiu.

Viena iš šio projekto herojų Aušra Dubosienė stengiasi nepasiduoti neigiamoms emocijoms, tačiau jau kelias savaites vežiojasi būtiniausių drabužių ir asmens higienos priemonių ryšulėlį, jei prireiktų izoliuotis atskirai nuo šeimos. Nors situacija ir kontroliuojama, tačiau atsipalaiduoti tikrai dar ne laikas.

Apie pareigą šeimai ir profesijai bei kylančių baimių suvaldymą nuotoliniu būdu kalbamės su LSMU ligoninės Kauno klinikų Kardiologijos klinikos slaugos vadove AUŠRA DUBOSIENE.

Aušra, šiomis savaitėmis ligoninių koridoriai gerokai pritilo, tačiau įtampos ir nerimo gal net ir daugiau. Papasakokite, prašau, kokiomis nuotaikomis gyvenate šiomis dienomis?

Žinote, neslėpsiu, tos nuotaikos tokios svyruojančios. Norisi, kad kasdien jos būtų optimistiškos, šviesesnės,- dažnai taip būna. Tačiau kartais visiškai priešingai – tarsi krenti į prarają. Išties, jaučiuosi draskoma kaltės jausmo, kad turiu rinktis tarp skirtingų pareigų: pareigos šeimai ir tai profesijai, kurią pasirinkau.

Nors turiu beveik 14 metų anestezijos slaugytojos patirtį, šiuo metu dirbu administracinį darbą. Tad kasdienybę lydi nurodymų ar tvarkos kintamumas, situacija gali pasikeisti bet kurią minutę, kartais net radikaliai, čia ir dabar. Kasdien tenka priimti strategiją, reaguoti, suvaldyti neigiamas emocijas, baimes, kylančias iš darbuotojų. Ne visada situacijos ar sprendimai priklauso tik nuo manęs. Sunku. Bet nežinau, kas būtų lengviau: ar taip, kaip dabar, ar grįžus atgal į slaugytojo kasdienybę. Tuomet žinodavau, ką darau, kodėl darau, dabar diena tokia gerokai išprotėjusi, su daugiau nežinomybės ir neapibrėžtumo.

Kaip visgi pavyksta suderinti darbą su šeimos poreikiais?

Nedrįstu sakyti, kad pavyksta. Buvo minčių šiuo laikotarpiu pabūti atskirai nuo šeimos, teoriškai galėčiau, tik būtų sudėtinga – esu 3 vaikų mama. Trečia savaitė kaip vežiojuosi krepšelį su būtiniausiais higienos reikmenimis, drabužiais ir suprantu, kad vieną dieną tiesiog galiu negrįžti į namus. Mano šeima supažindinta su tokia galimybe. Šeima gal ir sunkiau su tokia situacija susigyvena, jie bijo dėl manęs, aš dėl jų.. pati stumiu į šoną šias mintis, įsisuku į darbus ir mintys lieka šiek tiek nuošaliau. Tenka išgirsti nemažai tėvų skundų dėl nuotolinių mokymo programų, kad tas ar anas negerai, bet sustokite ir paieškokite teigiamų dalykų – jūs kartu su vaikais. Mūsų, medikų vaikai, palikti vieni, mokosi patys… taip, toks mūsų pasirinkimas šiuo metu.

Kokias paaštrėjusias emocijas pastebite savo darbo aplinkoje? Kaip pavyksta su jomis susitarti?

Kiekvienam jo baimė atrodo didžiausia ir stipriausia. Ir tai suprantama. Matau dideles išsigandusias akis, stipriai kintančias nuotaikas. Kai pabendrauju su kolegomis, išgirstu, kad daugelyje padalinių lygiai ta pati situacija. Pas mus, padalinyje, korona virusu sergančių pacientų gydymo ir stacionarizavimo neturėtų būti, bet pažvelgęs į pacientą nenustatysi, ar jis užsikrėtęs, ant kaktos neparašyta, taigi eini ir nežinai, su kuo susidursi.

Negaliu taip drąsiai sakyti, kad sklandžiai pavyksta susitarti su kylančiomis neigiamomis emocijomis, nes tokią situaciją turim pirmą kartą ir neturime patikrinto modelio, vadovavimosi, kuris įneštų ramybės ir užtikrintos pergalės. Suprantu, kad kai kuriems norisi nusispjauti, tykiai pralaukti, kol ši bauginanti situacija praeis pro šoną. Bet visgi reikia susigriebti, aš tai darau, nes zuikio vaidmuo ne mano, nenoriu būti besislepiančia. Tikrai nevengčiau, jei prireiktų stoti į pirmąsias gretas dirbant su užsikrėtusiais korona virusu ir žinau, kokia būtų to kaina. Tiesą sakant, ir dabar grįžtu namo su nerimu, tikrai nesinorėtų iš darbo parvežti to baisumo. Ypač akcentuoju artimiesiems, kolegoms, kad kaukių dėvėjimas, rankų higiena ir nuotolinis bendravimas šiai dienai stipriausi mūsų ginklai, galintys pakoreguoti situacijos eigą geresnių išeičių link.

Kas motyvuoja keltis ryte ir ateiti į darbą?

Būna dienų tikrai, kad net nenoriu kilti iš lovos, nes žinau, kad diena bus pilna negatyvo ir dažnai nepelnyto. Bet, kad ir kokios mintys lanko, susiimi ir eini. Jeigu mes kiekvienas galvosime tik apie save, tai dirbančių nebeliks. Padarysiu viską, kad atrasčiau savyje jėgų, nes tikėtis, kad viskas įvyks savaime yra klaidinga. Bet prie geresnių nuotaikų prisideda ir žmonės, verslo atstovai, palengvindami mums buitį, skirdami paramą. Šiuo metu planiniai darbai nuimti, teikiama tik būtinoji pagalba. Visi padaliniai perorganizavo darbo ir paslaugų teikimo procesus. Mes, savo ruožtu, imamės priemonių, kad apsaugotume savo darbuotojus tiek nuo užkrato rizikos, tiek nuo emocinio perdegimo.

Kokie būdai ar laisvalaikio užsiėmimai leidžia Jums atsipalaiduoti po įtemptos ir emocijų kupinos dienos?

Dažnai grįžus namo norisi tik tylos kampelio ir ramiai pabūti su savimi, o ne su skambučiais, nurodymais, pareigomis. Tiesiog tyloje, medituojant. Šiaip turiu mėgstamų užsiėmimų, tik apleidusi juos dėl laiko stokos. Mėgstu užsiimti rankdarbiais savo malonumui. Kai matai rezultatą, kurį sukuri, ir motyvuoja, ir pailsina. Tas galioja ne tik laisvalaikio veiklai, bet ir darbe. Jei matai, kad sukūrei projektą, kuris veikia, tai užkrauna iš naujo energijos, joks nuovargis nebaisus, gali važiuoti iš naujo su tolesniais darbais.

Ko palinkėtumėte visuomenei ir kolegoms, dirbantiems priešakinėse linijose?

Pirmiausia, tai didžiausias ir nuoširdžiausias AČIŪ kolegoms. AČIŪ už tai, ką Jūs darote. Stiprybės, vienybės ir nuoširdžiausia padėka. Jūs esate visos šalies didvyriai, stoję į kovą vardan kitų sveikatos.

Situacija šiuo metu valdoma, turime dar šiek tiek laiko pasiruošti tam, kas laukia. Bet atsipalaiduoti dar tikrai ne laikas, tad norėčiau palinkėti visiems susiimti ir nustoti skųstis. Kiekvieno visuomenės nario šiandienos pasirinkimai ir veiksmai gali turėti didžiulę įtaką rytojui. Vadovaukimės pateikiama informacija, rekomendacijomis ir būkime atsakingi vienas už kitą. Kiekvienas pasirenkame savo kelią, todėl rinkimės atsakingai.

Dėkoju už pokalbį.

Vilma Balčiauskaitė

***

Projektas „Priešakinėse linijose“ siekia suburti visų sričių Lietuvos medicinos darbuotojus ir kartu kurti karantino metraštį globalios pandemijos COVID-19 metu. Kviečiame visus medicinos darbuotojus pasidalinti savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms. Informacijos laukiame el.p. akimirkos@ugdantikomunikacija.lt. Projekto turinys yra autorių nuosavybė, be projekto autorių sutikimo platinti ar kitaip viešinti turinį kituose kanaluose – griežtai draudžiama.