,

K. Smoriginas, kokio neįsivaizdavote (knygos ištraukos)

Balandžio 22 dieną Maestro Kostas Smoriginas švenčia gimtadienį, kurį šiemet pasitinka su knyga „Kostas“. Tiesa, dvigubas gimtadienis šią dieną turėjo įvykti Šv. Kotrynos bažnyčioje, bet tikimės, kad šventiniame koncerte susitiksime liepos 22 dieną. O Maestro gimtadienio proga kviečiame paskaityti ištrauką iš ką tik pasirodžiusios pokalbio forma parašytos Arno Ališausko knygos „Kostas“.

Knygoje – K. Smoriginas, kurio neįsivaizdavote: atviras ir subtilus, gilus ir emocingas. Šančių paauglys, turėjęs visus šansus nueiti šunkeliais, bet nuėjęs į garsiausias pasaulio scenas. Tačiau tik patys artimiausi žmonės žino, kiek visa tai kainavo. Atvirai, giliai, šmaikščiai, o kartais graudžiai knygoje kalba artimiausi Kosto žmonės, bičiuliai, kolegos ir pats Kostas.

Ištrauka iš knygos „Kostas“

Išeiti iš vaidmens

Kiek vaidmens aktorius parsineša į namus? Dalia minėjo, kad namuose buvote ir Vavilovas, ir Makbetas…

Kažkuris draugas sakė: kai tu vaidinai Makbetą, aš tave bijojau susitikt gatvėj: tie ilgi plaukai, amžinai ant pachmielo ribos…

Bet Jūs pats sakėt, kad iš „vaidmens išeinat lengvai“.

Čia tik pasakiau, kad lengvai. Iš tikrųjų niekad net neskaičiuoji, kiek naktų nemiegojai ar sapnavai „Makbetą“, „Kvadratą“. Su alkoholiu „iš vaidmens išeiti“ šiek tiek lengviau, bet paskui gyventi pasidaro dar sunkiau. Supranti, dėl ko taip daug žmonių teatre geria? Nes jeigu dirbi sąžiningai, tu peržengi per save, išdraskai savo visus vidurius, tu ir gimsti, ir miršti. O po to atrodo, kad padarei kažką ne visiškai žemiško, ir niekas tavęs negali nuraminti, išskyrus tuos šimtą penkiasdešimt gramų ir cigaretę. Dėl to taip daug žmonių patenka į tą verpetą, paskui jau atsiranda ir priklausomybės, ir tragiški likimai. Visi žinom tuos talentingus žmones, deja, kai kurie jau – amžinatilsį…

Kai aš priėjau savo ribą, supratau, kad alkoholiku netapsiu, nes man buvo per sunkios moralinės kančios: man atrodė, kad visi žino, jog aš prisiš…kau visur, kur tik galėjau, prikalbėjau baisybių ir nesąmonių – įsijungia fantomas kaip reikiant. Ir dar man prasideda baisi švarinimosi manija – aš galiu pulti plaut grindis, kurių niekada gyvenime neplaunu, būtinai nusivalau telefoną ir labai bijau, kai telefonas skamba. Kažkada turėjom tokį raudoną aparatą – iki šiol atsimenu jausmą, kai jis suskamba, o aš sustingstu: ar čia dabar manęs nebars?.. Kai perėjau per tai, supratau, kad niekada neperžengsiu tos ribos – daugiau kaip parą būti kosmose negaliu.

Scena iš Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Makbetas“. Foto Dmitrijaus Matvejevo

O vaidmuo kai įtraukia, tada jau ne tu jo nepaleidi, o jis tavęs. Kai buvo „Makbeto“ periodas, man buvo labai įdomu, mane labai vežė. Aš vaikščiodavau ir galvodavau apie frazę „ir ašarose vėjus paskandint…“ – kiek reikia tų ašarų, kad vėjai paskęstų ir kokiu reikia būti autorium, kad tokią metaforą parašytum… Tik Shakespeare’as galėjo tokiu masteliu dirbt. Tokių dalykų negali – vienas du – ir nusimesti kaip niekur nieko, tokioj medžiagoj besimaudydamas ir pats pradedi panašiai mąstyti. Ir kai supranti, kad tos mantijos negali pakelti sosto vyras, o gali tik demonas, ir pats demonizuojies.

Iš „Kvadrato“ išeidavau lengviau, nes ten – daugiau šviesos. Gal nepatikėsit, bet sunkiausiai išeidavau iš „Nosies“, nuovargis po spektaklio būdavo baisus. Tas cypiantis kalbėjimas įkvepiant orą mane iščiulpdavo visiškai. Be to, ir fizinis krūvis didelis: ten gi pastovus bėgiojimas, šokiai, kilnojimas, fechtavimasis. Bet iš to spektaklio būdavo lengviau išeiti per juoką – tai kokioj kompanijoj kas nors kokią sceną ar frazę prisimena, tai pats save iš šono pamatai, pasijuoki iš savęs – ir lengviau.

Bet vis tiek viduje ilgiausiai išlikdavo „Makbetas“ – visad abejodavau ir savęs klausdavau, gerai padariau ar ne. Atsimenu, ateinu pas Eimuntą po, kaip man atrodė, tikrai gero „Kvadrato“ spektaklio, ir sakau: fainai ėjo spektaklis, ar ne? Eimis: „Nelabai.“ – „Kas blogai?“ – „Degtukas neužsidegė…“ Aš „Kvadrate“ prie kepurės prisiklijuodavau sieros juostelę, iš kur nors išsitraukdavau degtuką – brūkšt, prisidegdavau ir užsirūkydavau. Ne apie degtukus spektaklis, nieko tas degtukas ten nereiškia, visa salė verkė, ašaros upeliais bėgo, o jam: spektaklis blogas, nes degtukas neužsidegė…

Čia yra keistas momentas. Aš atsimenu, kai Dekanidzę sušaudė, ir staiga prasidėjo tokia spaudos ataka, jo pradėjo taip gailėtis: o gal nereikėjo, o gal klaidą padarėm… Aš kažką panašaus pagavau, vaidindamas Makbetą: jis – iki alkūnių kraujyje, išžudęs aplink save visus, ką tik galėjo, ir kai jam kerta galvą, italų moterys pirmoje eilėje kad verkia pasišnirpšdamos.

Ir man jo gaila…

Matai, jis priima iššūkį, jis stoja į kovą iki pat galo ir, nors supranti, kad prieš tave – pabaisa, tau jo gaila. Aš supratau, kad kai kažkam įvykdo mirties bausmę, žmonės pajunta gailestį. Toks apgaulingas tas gailestis, gailestis tam, kuris galėjo lavonui įspirti į galvą… Mano tėvas buvo gana brutalus, panašu, kad ir Eimio tėvas buvo toks, ir mes šitą momentą labai panašiai supratom. Aš iš karto perskaičiau tą kodą, kai E. Nekrošius man sako: „Užsimok ir p…sk iš kojos.“ Galvoju: negi jis privers mane spirti – čia gi miręs žmogus, o mirusį spardyti – baisu, čia p…zdec, kaip galima? Bet tas užsimojimas ir susivaldymas, perlipimas per save – dar baisesnis. Tada aš dar kartą naujai atradau Eimuntą Nekrošių: jeigu tu darai tokius dalykus, čia jau kažkas labai tikro ir labai didelio. Per „Kvadratą“ buvo daug žaidimo, daug fantazijos, laiškų rašymo, kartais – net koketavimo. O čia… Šiurpas.

Komediją suvaidinti kur kas sudėtingiau

Kai kurie aktoriai greta darbo didžiosiose scenose eina į televizijas, į „Domino“ teatrą, prie kurio atsiradimo ir Jūs nemažai prisidėjote…

Manau, kad tikrasis aktoriaus profesionalumas yra sugebėti dirbti ir viena, ir kita. Aktorius yra labai veikiamas gyvenimo permainų, atsitiktinumų, režisieriaus sprendimų, ir jam išgyventi šiais laikais – žiauriai sunku. Taigi, kai tau kaip alternatyvą pasiūlo kokius penkis tūkstančius už pastatymą „Domino“ teatre, kai pasiūlo statyti gerą komediją, kuri verčia mobilizuotis, neperžengti ribų ir laikytis visų taisyklių, kurių laikaisi kituose teatruose, kai turi tokius artistus, kaip Vytautas Šapranauskas, Dainius Kazlauskas ar Inga Jankauskaitė, tu labai ramia sąžine imiesi ir sąžiningai dirbi. Ir kai žiūriu į praeitį, pačiame „Domino“ kai kurie aktorių darbai – netoli šedevrų.

Dalis visuomenės, dalis kritikų nusistačiusi prieš tokio pobūdžio teatrą, o jų argumentas – neva domino teatrais užpildyta visa Lietuva. Gerai, jei nepatinka, užpildykite savo teatru – ar bent jau pabandykite. Vadyba – puiki, ten sėdi vadybos profesionalai, nes jiems reikia išgyventi patiems, be dotacijų. Kita vertus, nei televizijos, nei pramogų vieta tuščia neliks, ir jeigu joje nebus profesionalių aktorių, ją užims agitbrigados lygio saviveiklininkai.

Kartais atsiranda viena problema, su kuria susidūriau, kai vaidinau pas Algimantą Puipą „Procese“ – jis kviečia žmones, sakykime, iš gatvės, vaidinti kartu su profesionaliais aktoriais. Tai labai vargina. Bet – kai papuoli į tokią erdvę, kaip „Domino“, pamatai, kad ten – toli gražu ne visi aukščiausio lygio profesionalai, ir kartais tau tenka įdėti daugybę pastangų: arba, kai pats vaidini scenoje, traukti antklodę ant savęs ir pačiam ištraukti vaidinimą arba surežisuoti taip, kad kažkieno trūkumas taptų privalumu. Taip, aš žinau atvejus, kai pramoginis teatras nusivažiuoja iki tokio lygio, kad perspaudžia ir pigiai juokina žiūrovus. Tai matydamas jaunystėje aš turbūt būčiau ne savo balsu klykęs, kaip baisu. Dabar į visa tai žiūriu daug atlaidžiau ir ramiau.

Juo labiau kad ir „tikrame“ teatre rastume atvejų, kai neskoningai ir pigiai juokinama…

Ne tas žodis. Aktoriaus profesija tuo ir nedėkinga, kad visais laikais visuose teatruose yra tas balastas ir tas elitas, kuris apkaboj. Atėjo E. Nekrošius, pradėjom pas jį vaidinti, tapom tarsi išskirtiniai, dėl to daug kas pyko… Bet, pakartosiu, visais laikais teatre yra aktorių, kurie nori vaidinti Hamletą, būdami net neskaitę pjesės. Artistui visada to norisi, visada taip atrodo – jo prigimtis tokia, jam atrodo, kad jis tikrai buvo vertas ir tikrai vertesnis už tą, kuris suvaidino.

Man labai patinka tokio stiliaus aktoriai, kurie lieka pusiau šešėlyje, kaip mano Dalytė – tokius aktorius ir aktores reikia atsargiai girti, atsargiai modeliuoti, ir tada jie padaro puikius dalykus. Pats su ja ne kartą dirbau kaip su aktore ir žinau: jei viskas gerai – yra vaidmuo, jeigu tik pakeli toną, ji užsidaro ir neiškabinsi nieko. Man labai patinka žmonės, kurie lieka tarsi kitų šešėlyje, bet nei skundžiasi, nei priekaištauja, nei reikalauja dėmesio – o kartu teatrui yra gyvybiškai reikalingi, gyvybiškai svarbūs ir kiekvienam, suprantančiam, kas yra teatras, labai gerai matomi. Jų laikysena man primena religinį momentą, kai žmogus sau sako: nešk savo kryžių ir tikėk. Jie neša ir tiki. Ir aš galvoju, kad būtent ant jų laikosi teatras.

Nemirtingieji „Paukščiai“ ir angelas

O kada Jūs pradėjote dainuoti ne kaip aktorius, o jau kaip bardas, kaip atlikėjas, turintis savo stilių?

Kostas SmoriginasKaip bardas dainuoti pradėjau vėliau, o pradžia buvo tokia: sovietmečiu veikė toks Kino meno propagavimo biuras, ir Lietuvos skyriui vadovavo aktorė Marija Dičpetrytė. Ji vežiodavo jaunus artistus po Lietuvą į susitikimus su žiūrovais, rodydavo filmų ištraukas, o aktorius už tokį susitikimą gaudavo 28 rublius. Nuvažiuoji į rajoną, ten kokie nors kolūkio kultūros namai, sėdi sušalę žmonės, žiūri tavo filmų fragmentus, o tu papasakoji, kur ir su kuo filmavaisi, kaip dirbai. Aišku, visi labiausiai laukdavo anekdotų, juokingų atsitikimų. Aš jau turėjau kokių dešimt–penkiolika dainų ir pagalvojau: aš taip nenoriu pasakoti tų kvailų ir primityvių atsitikimų, kaip tu su kažkuo gėrei ir paskui vienas kitam įspyrėt į užpakalį ar kažkam arklys įspyrė. O jeigu aš pabandyčiau padainuot? Pradėjau į tuos susitikimus vežtis gitarą: viename susitikime padainuoju kokias penkias dainas, kitame – ir matau, kad žmonės gerai priima. Netrukus Palangoje prasidėjo „Anapilio“ laikai, mes sukūrėme „Aktorių trio“, ir mus ten pradėjo kviesti. Vėliau – ir mane vieną. Tais laikais dainuodavo Arina su „Veto bank“, Andrius Mamontovas, Gytis Paškevičius, aišku, Vytautas Kernagis. Važinėjau dainuoti gal kokius penkiolika metų, kol „Anapilį“ uždarė. Kaip dabar atsimenu vaizdą: koncertas, Jurgis Kunčinas sėdi ant kalvelės su žmona ar su pana, rankoje – alaus bokalas, alui sukrapštydavo, o bilietui – jau neužtekdavo, ir klausosi dainų pagal savo tekstus. O garsas – geresnis negu salėje, nekaršta. Tas „Anapilis“ buvo kaip namai, pilni daugybės įdomių žmonių, įdomių renginių: vien Vytka Kernagis ko vertas, „Indėnų vasaros“ projektai – gera prisimint…

Tai va nuo to propagandos biuro, nuo tų susitikimų ir pirmų koncertų viskas prasidėjo. 1993 m. buvo pirma kasetė „Lombardas“ – ją leidžiant mane parėmė broliai Ramašauskai, paskui abu žuvo. Kasetę pristatinėjau senuosiuose Menininkų rūmuose, kur dabar Prezidentūra, su manim grojo Juozas Milašius, Petras Vyšniauskas, ir po to kažkaip norom nenorom tas muzikavimas įsivažiavo. O dabar dainavimas – mano dalis, tokia pat neatskiriama, kaip teatras ar kinas.

Jūsų žmona Dalia prasitarė, kad dainuodamas Jūs – daug šviesesnis, ramesnis. Ar galima lyginti savijautą scenoje, kai vaidini ir kai dainuoji?

Ne, vis dėlto čia nelyginami dalykai. Būdamas su gitara, tu visada turi kur slėptis, turi už ko slėptis.

Už gitaros?

Taip. Yra instrumentas, yra tekstai, tik reikia juos perprasti, įvaldyti ir tiksliai ištransliuoti.

O Dalia žino visas mano dainas, aš visada, parašęs naują dainą, pirmiausiai pasitikrinu su ja. Ar į dainą būtų sudėti gražiausi žodžiai, ar gyventų meilė, – tai dedikuojama jai. Nes jeigu ne Dalia, mano gyvenimas būtų susiklostęs daug tamsiau. Su mano charakteriu, su mano visais polinkiais, su iš profesijos ateinančiom rizikom… Jinai ir šeimoje – kaip tas ištikimas kareivis, kuris ir negalėdamas eina. Ant jos pečių laikėsi namai, kai aš keliaudavau filmuotis, ji augino Kostą, jinai išsaugojo mūsų sūnų, privertė nueiti į „Ąžuoliuką“, vėliau – studijuoti Muzikos akademijoje – ir visur Dalios ranka. Pradedant rimtų įtampų ir stresų nuiminėjimu, baigiant puikiu šeimininkavimu namuose. Tuo ji primena mano mamą – aš esu bjauraus charakterio gurmanas, ir jeigu man maistas neskanus, jeigu man jo kvapas nepatinka, aš nevalgysiu. Kategoriškai. Ji šitą žino, bet puikiai su tuo tvarkosi – labai gero charakterio, nors žemaitė…

K. Smoriginas su žmona Dalia Brenciūte

K. Smoriginas su žmona Dalia Brenciūte Asmeninis K. Smorigino archyvas

O du aktoriai namuose – privalumas? Ar geriau, kai žmonės skirtingų profesijų?

Nežinau, kai man neteko su niekuo kitu gyvent, negaliu palygint. Aišku, ji nuo manęs prisikentėjo, aš ją negailestingai mušdavau po spektaklių, po premjerų…

Paaiškinkit, kad „mušdavau“ nereiškia fizinio mušimo – šiais laikais skaitytojai gali ne taip suprasti…

Ne, tiesiog iš manęs liedavosi pati griežčiausia kritika, turbūt ir skaudžiausia jai. Apskritai aš nemokėjau teatre už ją kovoti ir dėl to jaučiuosi kaltas… O ji po mano gero spektaklio visada supranta, kiek man tai kainavo, padeda man „išeiti“ iš sunkios būsenos ir mes arba neliečiam spektaklio temos, arba kalbam apie konkrečius dalykus, konkrečias scenas, apie kurias jos nuomonė man labai įdomi ir svarbi. Mes nesileidžiam į smulkmenas – kaip tu ten pasakei, kaip sudėliojai mizansceną – neįdomu.

Po koncerto ji grįžta ir sako: puikus koncertas, Kostai, nusiramink, viskas buvo aukščiausio lygio – normaliai atrodei ir labai gerai dainavai. Tada pasako pastabas, jei tokių turi, bet mes niekada nejaučiame, kad esame du artistai vienoje šeimoj. Tai labiau suveikia, kai klausau sūnaus Kosto, nes aš visą laiką noriu ir randu, prie ko prikibti. Čia – sunkiau. Man apskritai klausytis sūnaus yra sunkus fizinis darbas – aš nervinuos, ypač jeigu matau, kad jis prastai jaučiasi ar yra prastos formos.

Jaučiatės kaip režisierius, kuris siekia padaryti tobuliau?

Jo, aš noriu, kad viskas būtų padaryta tobulai, o matau, kaip jam sunku, tada nervinuos, žodžiu, man tai yra kančia. Tiksliau – buvo. Dabar, kai jis tapo profesionalu, kai jis valdo balsą, kai matau, kad jis apgalvojęs savo pasirodymą ir kad apskritai yra nedurnas, aš jo koncertų klausau daug ramiau. Kitas dalykas – aš matau labai gerus aktorinius duomenis: Kostas – labai gyvas, labai organiškas žmogus, bet matau, kad kartais iš aktorinės pusės nueinama paviršium.

***

Apie legendines K. Smorigino dainas, alkoholį ir draugystę – pokalbio su poetu Rimvydu Stankevičiumi fragmentas.

Rimvydai, kiek laiko bendradarbiaujat su Kostu Smoriginu? Kada tai prasidėjo?

Rimtesnė mūsų pažintis prasidėjo per „Jūratės ir Kastyčio“ premjerą Klaipėdoje 2002 metais. Ši Roko Radzevičiaus ir mano roko opera buvo sumanyta kaip vienkartinis kūrinys, skambėsiantis Jūros šventėje, skirtoje Klaipėdos įkūrimo dienai – buvo apvalus miesto jubiliejus, ir Klaipėda užsakė tokį kūrinį. Ten aš ir susipažinau iš esmės su visais dainavusiais – Kostu Smoriginu, Vladu Bagdonu, Olegu Ditkovskiu. Jie pagyrė mano libretą, kad rašydamas išvengiau klišių, ir jiems, daug dainuojantiems, nuolat atrinkinėjantiems tekstus, buvo netikėta, kad ir šiais laikais literatūriškai stipri poezija gali būti dainuojama.

Ir Kostas Smoriginas – dabar jau nepasakysiu, ar čia buvo Klaipėdoje, ar Vilniuje, gal per generalinę repeticiją, paklausė: „Ar tu, Rimvi, galėtum ir ant melodijos rašyt?“ Atsakiau, kad galėčiau – jau buvau tai daręs. Kostas sakė: „Turiu čia tokių melodijų dainoms, galėčiau tau parodyt, o tu pabandytum kažką parašyt.“ Va čia ir buvo ta mūsų bendradarbiavimo pradžia. Atsimenu, kad atėjau pas jį į svečius, aišku, mes ten su juo prisigėrėm, jis grojo man gitara, aš į diktofoną įsirašiau kelias melodijas, daug šnekėjomės apie viską, ne tik apie dainas ir jų tekstus. Na, ir parašiau aš jam, ko reikėjo, – tos dainos yra ankstesniuose albumuose.

Ar kada nors bent apytiksliai skaičiavai, kiek iš viso dainų Kostui Smoriginui esi parašęs?

Neskaičiavau, bet esu tikras, kad keliolika tikrai bus… Tai štai, tada prasidėjo tokia gilesnė mūsų draugystė, o netrukus ir pats Kostas nustebo, ir jo žmona Dalia, ir Olegas, kad tie tekstai Kostui taip prilipo – atrodė, lyg būtų parašyti jo paties. O aš supratau, kad visada taip darau: kiek galiu, kiek išeina susitapatinu su tuo, kam rašau. Nes kiekviena kita daina – kitas žmogus, kitas pasaulis: ir leksikonas kitas, ir charakteris kitas, ir charizma, žodžiu… Kai rašai, pavyzdžiui, Aistei Smilgevičiūtei, jautiesi kažkoks senoviškas, kažkuo pagoniškas, tautiškas, paslaptingas, truputį žemaitis. Kai rašai Kostui Smoriginui, viduje tampi toks alfa patinas, pavojingas priešams, truputį Jackas Nicholsonas, truputį Mitia Karamazovas, Napoleonas, Makbetas, ir leidi sau visai kitus dalykus, negu leistum rašydamas, tarkim, kad ir Olegui. Kai rašau jam, tekstai išeina elegiški – apie meilę, apie gražias moteris, truputį sentimentalūs, truputį ironiški.

Manau, kad labai svarbus dar vienas momentas: mums (turiu galvoje ir tave, ir mūsų kurso, mūsų jaunystės draugus) labai pasisekė, nes turėjome galimybę Kostą Smoriginą pažinti gerokai seniau. Juk kai studijavom, Jaunimo teatras buvo pirmas tarp visų Lietuvos teatrų, o Kostas Smoriginas buvo vienas iš to teatro džomolungmų. Visa teatro charizma, populiarumas, trauka laikėsi ir ant jo – nesakau, kad tik ant jo, bet ir ant jo – tikrai. Pats žinai, kad peržiūrėjom visus, kiek buvo įmanoma, spektaklius, kuriuose vaidino Kostas Smoriginas, – net „Nosį“ spėjom pamatyti.

Pala pala, „Nosis“ – čia jau gerokai vėlesni reikalai, iki to buvo ir „Kvadratas“, ir „Dėdė Vania“, aš dar spėjau ir „Rožės pražydėjimą tamsoj“ pamatyti, ir „Šmėklas“…

O aš pastarųjų dviejų nespėjau – gal todėl šitų Kosto darbų ir nėra tarp kitų dainų cikle „Vaidmenys“. Nežinau, ar reikia įtraukti į knygą, bet apie tai, kiek nuėjo mūsų draugystė ir bendravimas, papasakosiu tokį epizodą: aš išdrįsdavau pas Kostą ateiti girtas naktį… Turiu su dėkingumu ir pagarba pasakyti, kad Kostas gyvena su angelu. Jo žmona Dalia Brenciūtė yra angelas, o ne žmogus. Aš antrą valandą nakties girtas skambinu į domofoną ir neišlemenu nė žodžio, o Dalia iš vidaus klausia: „Rimvydėli, čia turbūt tu?“ Dabar, kai jau negeriu, kai prabėgo laiko, pagalvoju – turbūt Dalia taip lengvai atspėdavo, kas spaudelioja mygtukus, nes daugiau nebuvo tokių šlykščių, kurie drįstų ateiti tokiu laiku. Ir ji man sako: „Kosto dar nėra, bet tu užeik, aš tau sumuštinių padarysiu…“ Užeinu. Sumuštinių neatsimenu, bet atsimenu: rytas, aš – apklotas, nuauti batai. Iš kito kambario išsvirduliuoja Kostas, pagirių kamuojamas dar labiau negu aš: „Nu, kas iš mūsų jaunesnis?“ Ir kuičia kišenes, ieškodamas pinigų, siunčia mane pirkt šnapso be jokių klausimų, kaip aš čia patekau ir ką aš čia veikiu.

Dabar man gėda, kad taip lipau Daliai ant sprando, bet alkoholikas arba to nepastebi, arba apie tai negalvoja: geras žmogus, na tai ir pasinaudokim tuo gerumu. O ji – tokia, ir iš čia, kaip suprantu, tas Kosto ir Dalios santykių švarumas, nepaisant nieko. Juk Kostas Smoriginas – žvaigždė, gerbėjų pilna, ta jo bohema, charakteris – ne kiekvienam visa tai atlaikyti ir suvaldyti. O be meilės, be palaikymo, be rūpesčio, be sėdėjimo šalia ir glostymo tiesiogine prasme toks didelis neužaugsi. Manau, kad tai pati vertingiausia pagalba ir jam, kaip žmogui, kaip vyrui, ir kaip aktoriui, menininkui. Nemanau, kad jie sėdėdami dviese susitarė, kad Kostas bus tas, kuriam neša kavą į lovą, o Dalia bus ta, kuri neša kavą į lovą, bet ji apsisprendė ir priėmė tokį gyvenimą šalia Kosto. Šalia žvaigždės, šalia asmenybės, prie kurios kartais ir pabudėt reikia, ir paguosti… Žodžiu, esu šventai įsitikinęs, kad be Dalios Brenciūtės tokio Kosto Smorigino, tokio žmogaus, apie kurį rašomos knygos, nebūtų. Gal jo jau ir gyvo nebūtų.

Tai ir grįžkim prie Jūsų kūrybinio bendradarbiavimo…

Apie pradžią papasakojau: susipažinom, susibendravom, parašiau keletą dainų – dabar jau ir žodžių nepamenu, ir pačias dainas primiršęs. Tada prasidėjo ne tokio intensyvaus bendravimo laikotarpis, bet bendravimas nenutrūko – vienas tekstas, kitas…

Buvo įdomi istorija su daina „Kaip man surasti šunį draugą“. Kostas kartą pasikvietė mane ir pasakoja, kad jam paskambino Romualdas Granauskas ir pasakė: dovanoju eilutes dainai – „kur man surasti šunį draugą, nes draugą šunį jau turiu“. Kostas manęs paprašė sukurti likusį tekstą, bet kaip priedainį būtinai paliekant šitą R. Granausko pasakytą frazę. Gerai – parašiau aš tą dainą, tik dar pasitikslinau: o tu R. Granausko atsiklausei, tikrai galima jo eilutes naudoti? Kostas: galima galima, jis gi pats manęs prašė… O paskui aš paskaičiau R. Granausko knygą ir paaiškėjo, kad istorija sukosi truputį kitaip. Dar sovietiniais laikais ligoninėje vienu metu gulėjo Romualdas Granauskas ir poetas Jonas Strielkūnas – radosi žvaigždžių palata, kur buvo rengiami kūrybos vakarai, o pasiklausyti eilėraščių ir novelių rinkdavosi ir ligoniai, ir personalas. Tarybiniai laikai, ligoninės aplinka – ne oficiali salė, o erdvė, kur žmonės bendrauja daug atviriau. Galima tik įsivaizduoti: Romualdas Granauskas ir Jonas Strielkūnas – abu su pižamomis, abu blaivūs… O vienoje iš palatų gulėjo pacientė, kuri rašė eilėraščius ir kuriai J. Strielkūnas buvo dievas. Ji atnešė Jonui Strielkūnui storą sąsiuvinį kūrybos, prašydama įvertinti, pasakyti nuomonę. Pasak R. Granausko, jie kartu su Strielkūnu pakaitom garsiai skaitė ir visame sąsiuvinyje nerado nieko gero, išskyrus šitas dvi eilutes. Jos – ne Romualdo Granausko, rašytojas jas tik perdavė Kostui Smoriginui, šis – man, o aš įtraukiau į tekstą. Bet čia irgi seni laikai.

O kas tada Jūsų kūrybiniam bendradarbiavime neseni laikai – albumas „Vaidmenys“? Man jis ir visoje Kosto Smorigino kūryboje, ir apskritai lietuvių dainuojamojoje poezijoje atrodo išskirtinis. Kaip jis atsirado?

Kaip jau sakiau, žavėjausi Kosto Smorigino spektakliais, jo vaidmenimis, kurie įsikirto į atmintį nepajudinamai. Ir Kostui esu sakęs, ir tegu knygoje bus parašyta: Makbetas man yra ir visada bus tik Kosto Smorigino veidu. Jis man tokį Makbetą davė, kad kitų nereikia – nepriimu, negaliu. Aš mačiau kitus aktorius vaidinant Makbetą, tarp jų – ir Andrių Bialobžeskį, kuris yra mano draugas, tikrai gerai ir įdomiai vaidino, bet vis tiek man Makbetas – Kosto Smorigino. Kitų man tiesiog nereikia. Nežinau, ką apie tai sako ir galvoja aktoriai, man atrodo, kad kai sukuri vaidmenį, apie kurį kažkas sako „čia mano personažas, ir man kito nereikia“, aktorystėje yra labai daug.

O grįžtant prie „Vaidmenų“…

O buvo taip. Sėdėjome su Kostu Smoriginu, kalbėjomės, ir jis man sako: „Gerai jums, poetams – parašai knygą ir gali girtas ar išprotėjęs vaikščiot, eilėraščiai – švarūs, gražūs. Jie išlieka. Ir kokį parašei, toks išliks ir po šimto metų.“ Aš klausiu: „O ką – aktoriams ne taip pat?“ „Ne, – atsako, – teatre nieko nelieka. Aš praktiškai baigiu sceninę karjerą, šiandien ir Makbeto, ir daugybės kitų savo vaidmenų jau nepavežčiau. Daug ko nepavežčiau – amžius. Ir taip gaila, kad nieko neliks. Praeis kažkiek laiko, ir žmonės klaus: o kas tas Kostas Smoriginas? Charlie’s Chaplinas lieka, visus kitus pamiršta…“

Tada aš, įjungęs tokią teisingą tūžmastį, sakau: „Kostai, negražu taip kalbėt, o ir netiesa.“ Jis klausia: „Na, o kas gi lieka?“ Sakau: „Jei jau primityviai, techniškai žiūrim – lieka nufilmuoti spektakliai.“ Ir girdžiu pykstantį Kostą: „Baik tu, filmuojant visada kaip tyčia kadre lieka ne pats geriausias rakursas, ne pats geriausias spektaklis. Nekalbant apie tai, kad nelieka tiesioginio pasikeitimo energija su žiūrovais, kas yra kiekvieno spektaklio esmė. Spektaklis nenufilmuojamas. Tai ne vaizdelis ekrane, tai tam tikros tikrovės išgyvenimas čia ir dabar, išgyvenimas kartu su kitu žmogumi, kurio neužfiksuosi jokia technika.“ – „Gerai, – sakau, – šitą argumentą priimu. Bet yra dar ir žiūrovų širdys…“ Specialiai taip banaliai ir pasakiau – žiūrovų širdys, ten viskas lieka. O jis man taip smoriginiškai tiesiai sako: „Būkim atviri, Rimvi, šūdas ten lieka.“ Aš, aišku, įsižeidžiau – pašokau nepabaigęs savo kavos ir užpykęs išėjau namo.

O kitą dieną pagalvojau: nu, rupūže, aš tau parodysiu, kas lieka – parašysiu ciklą apie kiekvieną vaidmenį. Bus eilėraščiai, jeigu nori – tegu dainuoja, nenori – nereikia. Kas klausė ar klauso tą diską, girdi, kad čia – ne Čechovas ir ne Shakespeare’as, čia konkrečiai Kostas Smoriginas konkrečiame vaidmenyje. Ne šiaip Makbetas, o Kosto Smorigino Makbetas, ne šiaip dėdė Vania, o Kosto Smorigino dėdė Vania, bet ne Čechovas, kurio pjesės aš, tebūnie man atleista, neskaitęs, tik spektaklį matęs. Kadangi spektakliai buvo rodyti seniai, daug ką buvau pamiršęs, visaip ieškojau įrašų, aktorius Mindaugas Ancevičius per teatro archyvus padėjo man susirasti, ką galima pažiūrėti. „Makbetą“ greitai prisiminiau, tereikėjo tik atgaminti. Dėl „Dėdės Vanios“ net nesu tikras, ar buvau matęs – matytas man tas dėdė Vania su krūmeliu, bet daugiau nieko neatsiminiau.

Na, bet kiek iš atminties, kiek iš įrašų spektaklių vaizdinius atsigaminau, parašiau ciklą, nunešiau jam – Kostas susijaudino vos ne iki ašarų. Po kelių dienų jis man skambina ir sako: „Žinai, tu mane sugrąžinai į sceną, aš iš naujo viską išgyvenau, tuose tekstuose – tikrai aš. Bet kodėl „Makbeto“ neparašei?“ O „Makbetas“ tuo metu jau buvo parašytas, tik aš jam nesiunčiau, nes Kostas laukė operacijos – jam turėjo tvarkyti venas. Ir aš kaip prietaringas žmogus pagalvojau: tegu praeina ta operacija, kad jeigu ką, neduok Dieve, nebūtų prikalbėta pranašystė, kad neužprogramuočiau ko nereikia – tas mano „Makbetas“ toks, kad virš jo iš tikrųjų kybo giljotinos peilis. Ir aš Kostui atsakau: „Na, „Makbetą“ parašyti nėra taip lengva…“ O pats galvoju – grįši iš ligoninės ir gausi. Taip ir buvo. Palaukiau, kol po operacijos parvažiuos į namus, tada prisipažinau, kad „Makbetas“ jau buvo, tiesiog nenorėjau dar labiau juodint to laiko, kuris ir taip buvo ganėtinai juodas. Juo labiau kad „Makbeto“ pjesę ir taip lydi kalbos apie prakeiksmą. Čia ir apie Kostą Smoriginą konkrečiai, ir apie tą pjesę apskritai…