Gyvenime nėra nesvarbių veikėjų

Jane Gardam

Trilogijoje „Vyras be trūkumų“, „Žmona su paslaptimi“ ir ką tik pasirodžiusiame „Meilužyje“ išmintingoji britų rašytoja Jane Gardam sudėjo visą sukauptą gyvenimo išmintį, gelmę ir meistrystę. Ir nors romanų atomazga atrodytų visiškai aiški, ypatingas šios trilogijos rafinuotumas slypi tame, kad su kiekviena jos dalimi istorija įgauna naujų spalvų ir briaunų.

J. Gardam turi dovaną vienu sakiniu situacijas parodyti iš priešingos pusės – vidury kruopščiai sukonstruotos scenos staiga išnyra kas nors visiškai neregėto. Akivaizdu, ši rašytoja – daugialypės perspektyvos meistrė, parodanti, kad kiekvienas gyvenimą suvokiame kitaip ir kad gyvenime nėra nesvarbių veikėjų. Į lietuvių kalbą šią trilogiją išvertė Danguolė Žalytė-Steiblienė.

Ledi baltais lyg žiedlapiai plaukais ir neišsemiamu idėjų aruodu

Taip britai apibūdina 94-erių J. Gardam, kuri Jungtinėje karalystėje yra tikra literatūros žvaigždė, apdovanota Britų imperijos ordinu. Kad ir kaip ironiškai šis titulas skambėtų, nes daugelyje knygų ji kalba apie kainą, kurią valdančioji klasė savo sielomis sumokėjo už pasaulinę imperiją. J. Gardam kūriniai liečia žaizdas, į kurias niekas nenori net pažiūrėti. „Aš visada norėjau parašyti apie sudėtingiausius santykių niuansus ir imperijos žlugimą. Gal skamba pagyrūniškai. Bet man visada atrodė, kad tai buvo toks… kankinančiai persmelkiantis laikas. Ir jis pakeitė pasaulį.“

Trilogiją J. Gardam rašė sulaukusi brandaus amžiaus, o ir apkritai rašyti pradėjo būdama keturiasdešimties, tą pačią dieną, kai jauniausias jos vaikas pradėjo lankyti mokyklą. „Paėmiau Tomą už rankos, nuvedžiau jį iki mokyklos ir pasakiau: sakyk „iki pasimatymo“, tada grįžau namo, nuėjau į savo kambarį ir sėdau rašyti. Ėjo kaip per sviestą!“ Ji rašė viską, kas buvo susikaupę. Romanus, apsakymus, kai kurie iš jų priklauso anglų trumposios prozos aukso fondui.

Paslaptingasis „Meilužis“

Pirmąjį trilogijos romaną „Vyras be trūkumų“ kritikai įtraukė į 100 geriausių britų romanų sąrašą. Tai istorija apie advokatą Edvardą Federsą, kurį „The New York Times“ pavadino labiausiai įsimenančiu charakteriu šiuolaikinėje literatūroje. Antroji knyga „Žmona su paslaptimi“ pasakoja Federsų poros gyvenimą iš žmonos Betės pozicijos. O ką tik lietuviškai pasirodžiusiame romane „Meilužis“ į sceną įžengia… trečiasis asmuo.

Advokatas Terensas Veniringas, pikčiausias Federso priešas ir viso gyvenimo varžovas. Ir drauge žmogus, kurį visą gyvenimą mylėjo Elizabeta Feders. Veniringas – paslaptingas advokatas, toks pat gabus kaip Federsas, stropiai saugantis savo praeitį. Neapykanta, skatinusi du teisininkus varžytis visą gyvenimą dėl sandorių, dėl karjeros ir – tyliai – dėl meilės, lydėjusios juos visą laiką, kol ji nejučia virto draugyste. Ironiškas, šmaikštus, sėkmės lydimas, gražiausią Honkongo moterį vedęs ir vieną lemtingą naktį Betės meilužiu buvęs Terensas Veniringas – dar vienas nepamirštamas J. Gardam portretų galerijos charakteris.

Beveik „Dauntono abatija“

Trilogijos personažai įkūnija tai, kas Anglijoje geriausia: išsilavinimą, tvirtą stuburą ir tam tikrą griežtumą savo pačių atžvilgiu. Edvardas Federsas, karūnos advokatas, aukso geltonumo kojinės, šlakelis odekolono. Tobulai sukurtas įvaizdis. Savo profesijos žvaigždė. Kaip ir J. Gardam vyras. Taip, daug kas atkeliauja iš asmeninių autorės patirčių. Dar daugiau, rašytoja Federsą yra pavadinusi savo Alter ego. Tai paaiškina, kodėl Federsas vaizduojamas kur kas švelniau ir kodėl tekstas spinduliuoja tokiu griežtumu Veniringui.

J. Gardam veikėjai – anaiptol ne herojai, jie tik stengiasi išlaikyti orumą, gyvendami pagal griežtus savo laikmečio reikalavimus. Tačiau už fasado viskas jau seniai trupa ir gyvenimo pabaigos sulaukę veikėjai nebegali to nuslėpti. Meistriškai pinamos istorijos pasakoja apie egzistencinį pasimetimą. Belieka tik stebėtis paskutiniųjų Britų imperijos liudininkų visuomenės ritualais, užtikrintumu ir neįprastomis problemomis. Beveik kaip seriale „Dauntono abatija“.

Knygų pavadinimai iš pradžių gali skambėti visiškai ironiškai, kadangi Betė išties turi paslaptį, o moraliniu tvirtumu besirūpinantis Edvardas tikrai nėra be trūkumų. Tačiau galiausiai ši greičiau iš išskaičiavimo sudaryta santuoka pasirodo esanti didele, dešimtmečius ir kontinentų kaitą ištvėrusia meile. Santuoka, kurios laimę sudaro sriubos lėkštė, šildymo pūslė ar kambarinė, vėdinanti pūkinius patalus. Ta palaima aplanko J. Gardam veikėjus kaskart, kai jie, pavargę po gyvenimo pėdsakų paieškų randa seną viešbutį, kurio savininkė nutransportuoja juos į lovą ir jie pagaliau gali atsiduoti mintims.

Šalis, savo vaikus pavertusi našlaičiais

Tiek Federsas, tiek Elizabetė, tiek ir Veniringas tam tikra prasme yra našlaičiai. Tiesa, yra tėvas, nesugebantis jausti jokios meilės, tetos, kurios priglaudžia našlaičius, bet niekuomet jų neapkabina. Motina, išsiunčianti vaiką, kad jis galėtų rasti geresnį gyvenimą ir žinanti, kad vaiko niekada gyvenime daugiau nebepamatys. Iš kur visa tai?

Daug kas ateina iš rašytojos šeimos patirčių. Jos vyrui Davidui buvo šešeri, kai mirė tėvas. Kitą dieną vaikas buvo išsiųstas į internatą. Taip kolonijose elgėsi daugybė kolonijose dirbusių britų, išsiųsdavusių savo vaikus į D. Britaniją tam, kad jie netaptų maliarijos aukomis. Ir kad taptų tvirtesni. Tvirtesni! Tokie vaikai buvo vadinami Radžo našlaičiais. J. Gardam požiūriu, Anglija šaltakraujiškai pavertė savo vaikus našlaičiais ir pasiteisino esą „mes juos padarėme tvirtais ir drąsiais piliečiais“. Rašytojos vyras pasakodavo, kad tai jo vos nepribaigė.

Tačiau stipriausią įspūdį rašytojai paliko Rudyardo Kiplingo apsakymas „Baa Baa, Black Sheep“. R. Kiplingas aprašo, kaip jis su maža sesute iš Indijos buvo išsiųstas į Velsą pas šeimą, kuri jį sadistiškai kankino ir sugniuždė. J. Gardam pasakoja, kad perskaičius šią R. Kiplingo knygą, metė ją per kambarį ir prireikė daug dienų, kol ji vėl galėjo įžengti į tą kambarį, kur gulėjo knyga. Akivaizdu, kad vienas svarbiausių dalykų rašant šią trilogiją autorei buvo empatija. J. Gardam į savo veikėjus žiūri įdėmiai, tačiau maloningai ir su gailesčiu.

Parengta pagal Die Zeit