#Priešakinėse linijose: Elija Januškevičiūtė

Savanorystė jau pelnytai tapo šių laikų atsakingos ir pilietiškos visuomenės sinonimu, tačiau nepaprastas laikas ir karantine sukaustyta šalis iššaukia dilemas – ką reiškia savanorystė pasaulinės pandemijos akivaizdoje?

Augant užsikrėtusiųjų COVID-19 virusu kiekiui Lietuvoje ligonines ir infekcinių ligų centruose pradėjo trūkti darbo rankų. Į klinikų pagalbos kvietimą atsiliepė ir Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentė Elija Januškevičiūtė, savanoriaujanti Vilniaus universiteto Santaros klinikų infekcinių ligų centre.

„Didžiausias krūvis tenka būtent ten dirbantiems gydytojams ir slaugytojams, tai tiesiog smagu, kad sudarė sąlygas norintiems prisidėti studentams, nes ne viską spėja padaryti, tad vis tiek šiek tiek palengviname jų darbą,“ – sako Elija.

Gal galite papasakoti šiek tiek apie save ir kuo gyvenate šiuo metu?

Esu ketvirto kurso medicinos studentė ir savanoriauju infekcinių ligų centre VU Santaros klinikose, ten važiuoju 3-4 kartus per savaitę. Mes keičiamės pamainomis su kitais studentais kas 4 valandas ir kai atvykstame į ligoninę, užsidedame visas apsaugas ir pasiruošiame, kad galėtume įeiti į raudonąją zoną, kurioje guli pacientai, kuriems yra patvirtintas [COVID-19] virusas. Ir tada tas keturias valandas padedame ten dirbantiems gydytojams, slaugytojams.

Turite tiesioginį kontaktą su sergančiais, ar tai pirmas toks susidūrimas su praktika ligoninėje?

Medicinos studentai vasaros metu paprastai atlieka savanorišką praktiką įvairiuose ligoninių skyriuose, tad tai nėra pirma mano praktika ligoninėje. Bet tai pirmas kartas kai susiduri su tokiu įvykiu. Net kai pasikalbi su slaugytojomis, kurios jau turi tikrai nemažą darbo patirtį, jos sako, kad su niekuo panašiu neteko dirbti.

Kas paskatino tokiu metu eiti savanoriauti ne į pačią saugiausią zoną?

Galbūt vienas iš dalykų buvo tai, kad mums visos pratybos studijų metu vyksta ligoninėje, tačiau prasidėjus visai šiai situacijai, visos studijos buvo perkeltos nuotoliniu būdu ir ligoninėje studijos nutrūko. Tai viena priežastis, kodėl užsirašiau savanoriauti, tiesiog pasiilgau darbo ligoninėje. O antra priežastis, kad ir kaip banaliai tai nuskambėtų, bet kai pamačiau, kad prašo pagalbos, pajaučiau pašaukimą. Nes tu supranti, į kokią specialybę įstojai ir man atrodo nesvarbu, ar tu jau esi baigęs studijas, dirbi gydytoju ar slaugytoju, ar esi dar tik studentas, vis tiek prisiimi atsakomybę už savo būsimą specialybę. Ir tokio vidinio noro vedama nusprendžiau savanoriauti.

Daug jūsų savanoriauja?

Mūsų savanoriauja 40-50 žmonių ir mes keičiamės maždaug kas keturias valandas, būname po 2-3 savanorius vienoje pamainoje.

Kokia atmosfera yra dirbant kartu su kitais savanoriais, kas neramina?

Kiek teko kalbėti su kitais savanoriais, tai iš tikrųjų visiems yra labai įdomi visa ši situacija, nes didelė dalis jau nuo pat pradžių sekė viruso plitimą, kai dar Lietuvoje nebuvo atvejų. Daug kam manau yra keista suvokti, kad tai nėra dalykas, kurį mes dedam į šoną, bet patys esame didelė jo dalis.

O kas neramina, tai aišku, visada bijai, kad neduok Dieve gali užsikrėsti virusu dirbdamas, tik ši baimė yra didžiausia.

Koks momentas buvo įsimintiniausias savanoriaujant?

Man turbūt labiausiai įsiminė pati pirma diena, kai praėjome mokymus, kaip elgtis raudonojoje zonoje, kaip elgtis ligoninėje, kaip užsidėti apsaugas. Kai pirmą dieną įeini apsirengęs su apsaugomis ir virš durų pamatai užrašą „COVID-19 skyrius“, apima toks mini baimės jausmas, nes supranti, kad įžengi į tą vietą, kur tu gali užsikrėsti ir pats to nežinodamas gali užkrėsti kažką kitą. Bet tą jausmą su kiekvienu budėjimu priimi kaip savaime suprantamą dalyką. Eini, padedi ten dirbantiems darbuotojams ir kažkaip prie to ilgainiui pripranti.

Kas pasikeitė, kas atrodo kitaip ir kas galbūt tapo tokiu nauja norma kai dirbate pandemijos sąlygomis?

SantarosIš tikrųjų, pirmo budėjimo metu vienas dalykas labai įstrigo kuomet nueini į raudonąją zoną. Tai viskas, ką tu matai sutikęs kitą žmogų, yra tik kito žmogaus akys. Tai labai keistas dalykas, kai žmones gali atpažinti tik iš akių, ir matai, kada žmogus šypsosi, kada pyksta ir panašiai.

Kontaktas su pacientais taip pat kitoks, nes tie pacientai, kurie guli [raudonojoje zonoje], jų negali aplankyti artimieji, ir tai iš tikrųjų jaučiasi. Kai eini pas pacientus, matai, kad jiems tiesiog trūksta gyvo kontakto, su kažkuo tiesiog pabūti šalia ir pakalbėti. Tai visada, jeigu tik yra galimybė, šiek tiek ilgiau pasilieki su pacientu, paklausi, kaip jis jaučiasi, kaip jam sekasi, ar nieko netrūksta. Ypatingai tai [jautėsi] per Velykas, kuomet teko budėti ligoninėje. Iš tikrųjų matėsi, kad nemažai pacientų nebuvo labai laimingi, kad turėjo šventes praleisti vieni, be artimųjų. Tai kiek gali, stengiesi daugiau dėmesio skirti kiekvienam pacientui.

Kodėl pasirinkote budėt per Velykas, kas paskatino tokį sprendimą?

Tiesiog nuo tada, kai pradėjau budėti ligoninėje, dar prieš šventes, nusprendžiau nebevažiuoti lankyti tėvų, šeimos. Ir per šventes nusprendėme, kad su tėvais švęsime atskirai, tai susiskambinome telefonu, pasveikinome vieni kitus. Ir kadangi likau Vilniuje, tai nusprendžiau tą laiką skirti buvimui ligoninėje ir taip praleisti Velykas šiais metais, nes žmonių trūko.

Kokie jausmai, kokios mintys apima išėjus iš ligoninės ir matant kaip pasaulis tvarkosi su pandemija?

Man atrodo, kai pradėjau savanoriauti ligoninėje, dar labiau pradėjau kreipti dėmesį į aplinkinių žmonių elgesį, kaip jie užsideda kaukes, ar išvis jas užsideda, ir atsirado dar didesnis atsakingumo jausmas. Nes tu supranti, kad ir kokie geri bus gydytojai ar slaugytojai, dirbantys ligoninėje, labai didelę tolimesnės viruso eigos dalį nulems kiek kiekvienas žmogus prisiims atsakomybės, ar jis susitikinės su savo draugais, ar jis lankys savo šeimą, ar jis užsidės kaukę viešoje vietoje. Tai man atrodo labai svarbu suprasti, kad ne tik ligoninėje dirbantys žmonės yra svarbūs, bet kiekvienas mes esam svarbus, nes kiekvienas galim kažką padaryti.

Ir tada paskutinis klausimas būtų, ko norėtumėt palinkėti savo kolegoms, kitiems savanoriams, medicinos darbuotojams, kurie dirba būtent pirmose linijose?

Norėčiau palinkėti kantrybės ir, kad ir kaip bebūtų sunku tose situacijose, tiesiog prisiminti, kad vis tiek bus geriau, ir galbūt tiesiog reikės ilgiau padirbti ir sunkiai, bet vis tiek tie geri laikai ateis ir tai vis tiek nesitęs amžinai.

Dėkoju už pokalbį.

Gabrielė Niekytė

***
Projektas „Priešakinėse linijose“ siekia suburti visų sričių Lietuvos medicinos darbuotojus ir kartu kurti karantino metraštį globalios pandemijos COVID-19 metu. Kviečiame visus medicinos darbuotojus pasidalinti savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms. Informacijos laukiame el.p. akimirkos@ugdantikomunikacija.lt. Projekto turinys yra autorių nuosavybė, be projekto autorių sutikimo platinti ar kitaip viešinti turinį kituose kanaluose – griežtai draudžiama.