#Priešakinėse Linijose: M. Ellikas

Į Respublikinę Šiaulių ligoninę atvykęs kaip gydytojas rezidentas Marius Ellikas jau daugiau nei pusę metų vadovauja šios gydymo įstaigos Skubiosios medicinos pagalbos skyriui. Kovą kartu su kolegomis jam teko priimti pirmąją Lietuvoje pacientę, užsikrėtusią koronavirusu. Gydytojas neslėpė, jog tuomet jautėsi užtikrintai – dar iki pirmo nustatyto atvejo ligoninė buvo pasiruošusi priimti žmones, sergančius COVID-19. Vis dėlto iššūkių, net ir idealiai atlikus namų darbus, netrūksta iki šiol. Apie juos, psichologines duobes, motyvaciją dirbti ir paprasto „ačiū“ jėgą kalbamės su M.Elliku.

– Kaip atrodo jūsų diena ligoninėje?

– Diena dienai nelygi. Kaip gydytojas aš dirbu ne kiekvieną dieną, bet į mano pareigas įeina ir koordinuoti visus skubios pagalbos skyrius. Vadinu daugiskaita, nes teko vieną skubios pagalbos skyrių perskelti į du. Pati pradžia buvo, švelniai tariant, intensyvi. Kelios savaitės, gal net mėnesis praktiškai (dirbome – aut. past.) diena iš dienos nuo ryto iki vakaro. Dvi paskutinės savaitės, sakyčiau, yra ramios. Daug kas padaryta, bet, aišku, darbo netrūksta.
Kaip minėjau, nemažą dalį laiko užima administracinis darbas. Turiu įvertinti pacientų srautus, kada jie atvyksta, kiek jų atvyksta, kiek reikia gydytojų, slaugytojų, slaugytojų padėjėjų, kaip suderinti kiekvieno darbuotojo norus, galimybes, kada jie gali dirbti, kada negali. Jeigu kalbėtume apie Šiaulių ligoninės Skubios pagalbos skyrių, tai čia šiuo metu dirba 160 darbuotojų. Tad iššūkis yra vien žmogiškųjų išteklių sukoordinavimas. Šiuo metu tą darbą atliekame keturiese. Be mūsų ligoninės, yra daug derinimų ir tarp kitų gydymo įstaigų.

– Greta šio darbo jūs dar dirbate ir tiesioginį – gydytojo darbą?

– Taip, dar dirbu Skubiosios medicinos gydytoju. Tai – labai gerai. Jeigu nedirbčiau tiesioginio gydytojo darbo, turbūt nesuprasčiau realios situacijos. Žiūrint vien į skaičius, statistiką, vaizdas vienoks, realybė būna atitolusi nuo vidurkių ir matematikos. Ir ką galima būtų įsivaizduoti sėdint kabinete, visai kitaip atrodo realybėje.

– Ar realybė labai skiriasi nuo statistikos?

– Skiriasi. Viena diena atrodo labai rami, tada galvoji: „Kodėl mūsų čia dirba tiek daug?“. Vadinu tokias „poilsio dienomis“. Aš pats turiu problemą – labai daug dirbu ir kartais tokiomis dienomis jaučiu savotišką kaltę: „Už ką aš tą atlyginimą gaunu, nėra čia to darbo…“. Bet būna dienų, kai tu nespėji nieko. Kartais esmė net ne pacientų skaičiuje, o jų būklėje. Užtenka vieno paciento, kad visa diena atrodytų kaip pragaras. Kartais tai būna sudėtinga klinikinė situacija, sunki būklė, arba sunku rasti tinkamą sprendimą dėl gydymo. Bet būna tiesiog psichologiškai sunkūs pacientai. Dalis žmonių – vampyrai, kurie reikalauja daug dėmesio, detalių paaiškinimų, kurių gal net ir nereikia. Taigi, kartais užtenka tik vieno žmogaus.

– Norėčiau sugrįžti į tas dienas, kai į Šiaulių ligoninę buvo atvežtas pirmasis Lietuvoje koronavirusu užsikrėtęs pacientas. Kaip tada viskas atrodė, vyko darbas?

– Jei kalbėtume apie tą pirmąjį atvejį, tai aš apie jį sužinojau 3 val. nakties. Nors keliuosi anksti – 4-5 val., bet 3 val. net ir man buvo per anksti (juokiasi – aut. past.). Buvau pažadintas žinios, kad turime pirmą COVID-19 atvejį. Anksti ryte surinkome komandą ir pradėjome dirbti. Tam, aišku, ruošėmės. Tačiau tikriausiai kaip ir visi (medicinos darbuotojai – aut. past.) jautėme, kad koronavirusas jau yra, bet dar ne pas mus. Matyt, taip išėjo, kad savaitę prieš išaiškėjant pirmajam koronaviruso atvejui Lietuvoje mes intensyviai pradėjome tam ruoštis. Tai buvo nuo ryto iki vakaro darbas, galvojant, kaip turėtų ligoninėje vaikščioti pacientai. Žinojome, kad pradžioje tai tikrai nebus šimtai, jų bus vienetai. Sprendėme, kaip padaryti, kad apsaugotume personalą, kitus pacientus. Atsirado tam tikri sprendimai, pasidarėme mokymus, kaip medicinos darbuotojams apsirengti, peržiūrėjome, kokios yra priemonės. Tai tą dieną, kai paaiškėjo tas pirmasis atvejis, iš Skubiosios pagalbos skyriaus aš jaučiausi gerai. Žinojau, kad tam momentui esame pakankamai gerai pasiruošę tokiam kiekiui pacientų. T.y. vienam (juokiasi – aut. past.). Bet kai pamatėme, kas darosi Italijoje, pasidarė baisu.

– Kodėl atsirado baimė? Ko labiausiai bijojote?

– Bijojome, kad nesuvaldysime situacijos. Gąsdino ne pati liga, bet situacija, kad jeigu nebūsime pasiruošę, negalėsime padėti visuomenei, negalėsime užtikrinti kolegų saugumo. Tos mintys buvo pirmos. Buvo daug neaiškumo, nes Lietuvoje mes neturėjome tokių atvejų. Aš asmeniškai neturėjau tokios praktikos, dabar jaučiuosi gerokai išmokęs.

– Laikas parodė, kad Šiaulių ligoninė pakankamai gerai suvaldė situaciją. Kaip manote, kas tai lėmė: pasiruošti namų darbai ar kitos priežastys?

– Manau, kad tuo metu mes visi iki vieno buvome geriausios savo versijos, kokios tik galėjome būti. Nuo valytojo iki ligoninės vadovo. Geriau negalėjome dirbti. Aš esu labai kritiškas sau ir aplinkai, tai matau, ką buvo galima padaryti geriau. Bet čia jau mano ta savybė, kuri ne visada yra gera. Iš esmės tai mes tikrai neblogai buvome pasiruošę. Mes būtume gebėję valdyti pakankamai didelį srautą pacientų, nes ruošėmės tam: galvojome, kiek galėtume priimti pacientų ne tik iš Šiaulių regiono, bet ir kitų gydymo įstaigų. Buvo stengiamasi sukurti maksimalią erdvę pacientams, nepriklausomai nuo to, kokio galime sulaukti srauto.

– Kada buvo sunkiausias momentas?

– Kada išseko visi fiziniai ir psichologiniai resursai. Neskyriau sau laiko, nesiilsėjau. Todėl tiesiog atėjo toks jausmas, kad visiškai nebegali nieko. Tai buvo maždaug po pusantro mėnesio. Manau, kad neišvengiamai taip nutinka visiems medicinos darbuotojams: jeigu kažkam nebuvo anksčiau, tai ateina dabar. Nepriklausomai nuo atsakomybės visi iki vieno jaučia įtampą. Dabar ji po truputį rimsta, tam tikra prasme stabilizavosi.

Turiu prisipažinti, kad buvau labai naivus ir maniau, kad medikų bendruomenė koronaviruso klausimais bus vieninga. Paaiškėjo, kad visi esame žmonės. Baimių ir įvairiausių nesusipratimų pasitaiko ir dabar. Tai daug lemia žinios ir supratimas apie ligą, kiek ji pavojinga, kaip ją reikia valdyti. Kita vertus, tikėtis, kad žmonės (net ir medikai) nebijos, sudėtinga. Nes niekas iki dabar nežino (visko) apie koronavirusą.

– Kas padėjo ir padeda įveikti psichologinę duobę?

– Mažiau darbo (juokiasi – aut. past.). Likti be minčių apie darbą – tai jau poilsis. Mane labai palaikė ir palaiko, padeda nesustoti ir judėti į priekį keletas dalykų: be žmonos (ji – taip pat gydytoja – aut. past.) būčiau sugriuvęs. Taip pat draugas ir kolega – Martynas Gedminas. Abu dirbome neatsiejamai. Dar – visa skubiosios pagalbos skyriaus komanda su visais naujaisiais nariais. Tai komanda, kuri pasitikėjo manimi, dirbo ir vis dar dirba. Iš tiesų visi skirtingai gelbėjasi: vieni medituoja, kiti tiesiog mažiau dirba. Išsijungia telefonus, jeigu turi tokią galimybę.

Žinau, kad daliai bendruomenės tas etapas nebuvo toks įtemptas – grynai dėl jų darbo specifikos. Tačiau dalis bendruomenės kaip tik patyrė ir patiria milžinišką stresą ir įtampą, kai turėjo per savaitę imti ir išmokti dalykus, kurių niekada nesimokė. Labai skirtingas krūvis.

– Kaip save motyvuojate? Kokie dalykai padeda dirbti?

– Nemažai metų visa medikų bendruomenė susilaukdavo daug neigiamų komentarų. Turėjo tokį neigiamą šleifą. Pozityvumo buvo labai mažai. O per šį laikotarpį viskas priešingai – sulaukiame didelio malonių žinučių srauto. Gal kartais ir perdėtas, bet iš esmės tas dėmesys medikams, padėkos, labai reikalinga. Nes anksčiau didžioji dalis medikų pasigesdavo elementaraus „ačiū“.

Galbūt tokie žmonės, kaip aš, tiesiogiai į tai nesureaguojame, bet į pasąmonę tai „lenda“, veikia. Ir veikia pozityviai.

– Nors medikams žmonės dėkoja, tačiau jų rekomendacijų ne visada ir ne visi laikosi. Kad ir kalbant apie kaukes. Kaip jūs manote, ar lietuviai tinkamai įvertina koronaviruso grėsmes?

– Iš tikrųjų aš iš mūsų visuomenės tikėjausi mažiau. Galvojau, kad bus prasčiau. Ir supratimo bus mažiau, daugiau visokių situacijų. Aišku, ir pats esu susidūręs su pacientu, po diagnozės pasakymo bėgančiu per langą. Bet tai vykdavo ir be koronavirusinės infekcijos, nebestebina. Mane asmeniškai lietuviai nustebino teigiamai. Pirmomis viruso plitimo Lietuvoje dienomis važiuodamas į darbą stebėdavau į būrelį susibūrę žmonės bendrauja ir sau galvodavau: „Na, jeigu taip ir toliau, pacientų turėsime ir daugiau“. Bet taip neįvyko.

– Ko palinkėtumėte sau ir kolegoms medikams?

– Kad ir kokių situacijų buvo, manau, kad iki šiol dominavo visapusiškas bendradarbiavimas, pagalba, pastangos, nepriklausomai nuo baimės ir atliekamų funkcijų. Kalbu ne tik apie medikus, bet ir apie visas kitas valstybines įstaigas. Visi, nepriklausomai, kokias funkcijas beatliktų, dėjo maksimalias pastangas. Norėčiau visiems padėkoti. Tikiu, kad visose įstaigose taip viskas vyko, kaip Šiauliuose. Noriu palinkėti, kad tas tarpusavio supratimas ir siekis susikalbėti vardan bendro tikslo išliktų ir toliau.

– Ačiū už pokalbį.

Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė

***

Projektas „Priešakinėse linijose“ siekia suburti visų sričių Lietuvos medicinos darbuotojus ir kartu kurti karantino metraštį globalios pandemijos COVID-19 metu. Kviečiame visus medicinos darbuotojus pasidalinti savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms. Informacijos laukiame el.p. akimirkos@ugdantikomunikacija.lt.