A.Jablonskas: „Atsistosime ant kojų“

Nuo prekybos silkėmis, transportinių laivų iki bankų statybos Kaliningrade. Prabanga ir skurdas, pakilimai ir bankrotai, daug kas sukurta ir viskas prarasta. Toks įmonės „AJ šokoladas“ įkūrėjo ir šokolado kultūros plėtotojo Lietuvoje Algimanto Jablonsko kelias į saldžiąją imperiją. Vietomis vingiuotas, būdingas daugeliui nepriklausomos Lietuvos verslininkų. Šią tipinę verslų kūrimo istoriją atvirai, su humoru ir autoironija verslininkas pasakoja knygoje „Šokoladas su pipirais“.

Kam sėkmingam ir daug veiklos turinčiam verslininkui prireikė knygos? „Noriu pasidalyti savo klaidomis, kad kiti nepultų taip aklai ir išvengtų jų“, – sako A. Jablonskas. Knygos autorius savo patirtimis parodo, kiek daug lemia sutapimai, gebėjimas atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Kiek drąsos ir apdairumo privalo turėti kiekvienas, pasiryžęs kurti naują pasaulį. Tai kaip niekad aktualu šiandien, kai daugelis verslų galvoja, kaip išlikti, ką daryti toliau. Apie „Šokolado su pipirais“ istorijas, vertas veiksmo filmo, kalbamės su knygos autoriumi, verslininku A. Jablonsku.

A. JablonskasKnyga pasirodo labai sudėtingu verslui laiku, tad Jūsų istorija kaip niekad aktuali šiandien, kai daugelis verslų galvoja, kaip išlikti. Kaip šiandieninę situaciją matote jūs?

To, kas vyksta dabar, niekas net neįsivaizdavo, tad sunku su kuo nors palyginti. Kai ėmiau kurti verslą tik ką nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje, buvo labai sunku, nes nors dariau tai, kuo tikiu, vis vien viskas ėjo į dugną, niekam nieko nereikėjo. Tai buvo katastrofa. Bet dabartinę situaciją matau kitaip. Turėsim nuostolių, praradimų, bet grįšim į kelią ir atidirbsim tai, ką praradom. Dabar yra toks laukimo laikas, reikalaujantis kantrybės, nesupanikuoti. Atsistosime ant kojų.

Kaip išlikti toje, kaip sakote, katastrofiškoje situacijoje? Kas svarbiausia?

Pirmiausia reikia kuo greičiau susitaikyti su tuo, kas įvyko. Neneigti. Pripažinti. Neseniai spaudoje skaičiau istoriją, kaip žmogus, paskatintas dabar jau nebeegzistuojančio banko, investavo į nekilnojamąjį turtą. Jį apgavo, žmogus prarado daug pinigų, po to samdė advokatus, mokėjo nežmoniškus pinigus, dabar 69 kartus duoda apeliacijas, moka baudas… Bet ką tai reiškia? Tas žmogus tik naikina save, negali atsigauti ir galvoti apie kūrimą. Mano patarimas – jeigu padarėte viską, kas atrodė jūsų jėgoms, ir vis tiek viskas žlugo, kaip galima greičiau su tuo susitaikykite ir užmirškite, kad galėtumėte pradėti ką nors naujo. Juk panika, graužimasis veda tik į susinaikinimą. Pats suvokiau tik išgyvenęs tai.

Jūs sėkmingas verslininkas, turintis daugybę veiklų, o kam Jums prireikė rašyti knygą? Ką norėjote sudėti į „Šokoladą su pipirais“? Kam skirta knyga?

Šią knygą viduje nešiojausi gal dešimtmetį. Kiekvienas analizuoja, kas įvyko, ką galėtume daryti kitaip, geriau. Kai pagalvojau, kiek gyvenime esu nerimavęs, pergyvenęs dėl to, kas gali atsitikti, kiek išeikvojau savęs, sugadinau gyvenimo, kurį galėjau turėti visai kitokį… Kol supratau, kad vis tiek įvyksta tai, kas turi įvykti. Durys greičiausiai užsidaro tam, kad atsidarytų langas, o šiam užsidarius atsidaro kitos durys. Kai analizuoju savo gyvenimą, suprantu, kad visi tie praradimai – mano pamokos. Visi į šį pasaulį ateiname išmokti pamokų, bet tik nuo mūsų pačių priklauso, kiek išeikvojame energijos, nervų. Ir jeigu sugebi į viską žiūrėti, ne kodėl, tu, Dieve, šitaip su manim darai, bet ko, Dieve, tu, nori mane išmokyti, tada gyvenimas tampa žymiai lengvesnis. Tą noriu pasakyti savo knyga.

Sakoma, kad mene talentas užima 10 procentų, o visa kita, likę 90 procentų – didžiulis darbas. Jūs sakote, kad ir versle galioja ta pati taisyklė?

Viskas gyvenime jau sugalvota ir sukurta. Na, nekalbu apie tokius dalykus, kurie iš esmės pakeičia mūsų gyvenimus, tarkim, interneto išradimas. Iš esmės mes visi tik tobuliname tai, kas jau yra padaryta.

Tokia ir mano istorija. Šokolado verslą sugalvojau ne aš, atsivežiau jį iš šokolado šalies Belgijos. Tik mūsų gamtinės sąlygos privertė elgtis šiek tiek kitaip. Ką padariau kitaip – vietoj parduotuvės atidariau restoraną. Ir ne dėl to, kad esu labai protingas. Tiesiog kai atėjo karšta vasara ir pamačiau, kad žmonės neperka šokolado, kad viskas, ką sukūriau, sminga dugnan, turėjau ką nors daryti.

Ar tai talentas, ar Dievo vedimas – nežinau. Manau, kad, ką bedarytume, mūsų indėlis tėra 10 procentų, o 90 procentų ateina iš Dievo. Tik žmonės nėra vienodi: vienam tas 10 procentų yra 10 eurų, kitam – 10 milijonų. Reikia ir savo indėlio, ir Dievo rankos. Be to, nieko nepasieksi.

Jūs tikite Dievu?

Visą gyvenimą tikėjau, bet nebuvau praktikuojantis katalikas. Ir kai mano gyvenime įvyko didžioji griūtis, kai bankrutavau, sutikau draugą, buvusį verslininką, kuris bankrutavęs tapo vienuoliu. Jo kvietimu išvažiavau į vienuolyną. Bičiulis sugebėjo išaiškinti tikėjimo tiesas, kurios seniau man atrodė neaiškios ir nelogiškos, jo dėka visaip kitaip jas suvokiau ir atradau. Dabar kiekvieną rytą meldžiuosi, nešiojuosi amuletą iš vienuolyno, bet nesu fanatikas.

Jūsų verslų istorija įspūdinga – nuo prekybos silkėmis, transportinių laivų iki bankų statybos. Ką pats laikote didžiausia avantiūra?

Nežmoniškas investicijas į restoraną. Bet čia net ne avantiūra, greičiau kvailumas. Tiek sudėjau, investavau ir negalvojau, kas laukia restorano. Šiandien tai laikau absoliučia klaida. Po to viską darydavau žymiai apdariau. Dėl to ir parašiau knygą, norėjau papasakoti savo skaudžias patirtis, kad kiti nepultų aklai.

Per pastaruosius du dešimtmečius išauginote šokolado verslą, puoselėjate šokolado kultūrą Lietuvoje. O kaip jūsų gyvenime atsirado šokoladas? Tiesa, kad viena iš paskatų buvo garsusis kino filmas „Šokoladas“?

Taip sutapo, kad prieš pat kelionę į Belgiją, kino teatre „Lietuva“ pamačiau „Šokoladą“. Filmas man paliko tokį stiprų įspūdį… Visą laiką maniau, kad šokoladas tai didžiuliai fabrikai, sudėtingi įrenginiai, ypatingos investicijos. Ir staiga pamačiau, kaip moteris rankomis lipdo saldainius ir puoselėja labai gražų verslą. Supratau, kad gaminti šokoladą nėra sudėtinga. Taigi filmas užvedė mane ant kelio, suformulavo mintį.

Taip sutapo, kad tuoj po filmo peržiūros važiavau į Belgiją, kur turėjau lankytis pyragų fabrike, bet per įvairius netikėtumus mane netikėtai nuvedė į šokolado fabriką, laboratoriją, kur rodė, kaip kuriamas šokoladas. Supratau, kaip viskas iš tikrųjų paprasta. Po to buvo dar daug atsitiktinumų, pavyzdžiui, kaip radau tinkamas patalpas. Taigi turėjo įvykti milijonas netikėtumų, kad būčiau ten, kur esu šiandien. Kažkas nuvedė į filmą, kažkas pasiūlė važiuoti į Belgiją. Tokie atsitiktinumai ir veda pirmyn.

„Pirmą kartą gyvenime supratau, kaip svarbu pavardės ir rekomendacijos“. Šią frazę knygoje užrašėte ne kartą. Tad kiek iš tiesų galima pasiekti savo jėgomis, be užnugarių ir garsių pavardžių?

Skaitydami knygą suprasite, kad tos pavardės, tie žmonės nebuvo mano dėdės ir tetos. Tiesiog atsiradau reikiamu laiku reikiamoje vietoje ir netyčia man pavyko per akimirką padaryti gerą įspūdį. Pavyzdžiui, kaip dar visai jaunas vaikinas pirkau pirmąjį automobilį Maskvoje, knygoje yra ir daugiau tokių istorijų. Pavadinčiau tai atsitiktinumų grandine, ji užsisuka, vienas sraigtelis užkabina kitą sraigtelį, po to – kitą ir tu patenki, kur turi būti.

Tačiau jeigu tie sraigteliai ne visada paslankūs. Kai darai viską, bet ta grandinė nejuda. Ypač šiandieninėje situacijoje. Koks jūsų patarimas dėl išlikimo nerimaujantiems verslininkams? Kaip nepulti į paniką?

Pirmiausia, panika blokuoja smegenis. Antra, nė vienas iš mūsų nežinome, ar tikrai esame teisingame kelyje. Jau pasakojau apie restoraną, į kurį suinvestavau krūvą pinigų. Pamenu, užeidavau į jį vasarą, vidury dienos, o ten didžiausia salė tuščia… O tu negali sukontroliuoti sau į kišenes kraunančių darbuotojų. Situacija tapo nevaldoma. Mane net purtė nuo padėties beviltiškumo, bet negalėjau taip paprastai nukirpti virkštelės, ypač kai įdėjau tiek pastangų.

Iš vienos pusės tai buvo visiška katastrofa, atrodė, kad gyvenimas baigiasi, bet kai pagalvoju dabar, jeigu nebūčiau to padaręs, neturėčiau šokolado, nebūčiau ten, kur esu. Jeigu būčiau supanikavęs, nesusitaikęs su situacija, tikriausiai būčiau prasigėręs ar išprotėjęs. Tuo metu viskas tikrai atrodo katastrofiškai, tačiau visada reikia pagalvoti, kad atidavei, kiek pajėgei, gyvenimas tęsiasi ir reikia gyventi toliau. Suprantu, kad skamba keistai, kad sunku paleisti, bet kartais reikia. Atsitinka kiti stebuklai.

Kokios trys taisyklės svarbiausios versle?

Pirma, žmonės. Yra puiki knyga „Nuo gero – prie puikaus“, kurioje rašoma, kad labai svarbu iš autobuso išlaipinti neteisingus žmones ir susodinti teisingus. Ir kuo greičiau.

Kitas momentas – nuolatinė kūryba. Jeigu matai, kad vasara ir niekas neperka šokolado, turi galvoti, ką padaryti, kaip išnaudoti galimybes.

Ir tikriausiai pats svarbiausias – turi daryti tai, kas tikrai patinka. Jeigu mane kas nors verstų daryti tai, kas nemalonu, nepriimtina mano įsitikinimams, uždirbti pinigai nebūtų mieli ir tikrai nenorėčiau to imtis.