,

Visuomenę užvaldęs naršymo metas

Kai koronaviruso epidemija sukaustė pasaulį, dėl skaitmeninių ryšio priemonių žmonės neliko vieni tarp keturių sienų – jie galėjo dirbti nuotoliniu būdu, palaikyti ryšį su artimaisiais ir draugais. „Man išmanusis telefonas tapo gelbėjimosi ratu, per karantiną, praplečiančiu būtį už buto sienų, kurios su kiekviena diena vis labiau slegia, – pripažįsta žinomas švedų psichiatras, bestselerių autorius Andersas Hansenas. – Skaitmeninės ryšio priemonės koronaviruso krizės metu yra lyg tiltas į pasaulį, tačiau gali kelti ir problemų.“

Kaip veikia mūsų smegenys ir kas jose vyksta, kai laiku ar ne laiku išsitraukiame mobilųjį telefoną, Andersas Hansenas analizuoja neseniai ir lietuviškai pasirodžiusioje knygoje „Naršymo metas“ (ją išleido BALTO leidybos namai, po kelių mėnesių bus pristatyta ir kita šio autoriaus knyga „Stiprinkime smegenis!”). Koronaviruso krizė psichiatrą paskatino dar sykį apmąstyti savo poziciją ir kreiptis į skaitytojus – Andersas Hansenas neabejoja, kad dabar dar svarbiau atsiversti jo knygą „Naršymo metas“ ir suprasti, kodėl skaitmeninės ryšio priemonės, be kurių nebeįsivaizduojame nė dienos, mus pavertė ir tokiais pažeidžiamais.

„Jūsų rankose knyga, kurioje pasakojama apie tai, kaip mūsų smegenys nepritaikytos skaitmeniniam pasauliui. Ar ji tikrai aktuali koronaviruso krizės metu, kai išmanieji telefonai yra gelbėjimosi ratas, padedantis bendrauti su aplinkiniu pasauliu?

Manau, aktualesnė nei bet kada, tačiau leiskite pradėti nuo pradžių.

***

Šiandien suaugusieji išmaniesiems telefonams skiria beveik keturias valandas per parą, o jaunimas – nuo keturių iki penkių. Per pastarąjį dešimtmetį mūsų elgsena keitėsi sparčiau nei iki tol žmonijos istorijoje. Kaip mus tai veikia, norėjau aptarti knygoje „Naršymo metas“. Atsakymų į rūpimus klausimus ieškojau peržvelgdamas mokslinių tyrimų rezultatus. Ką jie sako apie skaitmeninį pasaulį? Kaip jis veikia mūsų savijautą, miegą ir gebėjimą susikaupti? Kokį poveikį patiria vaikai ir jaunimas? Kaip tai atsiliepia jų pasiekimams mokykloje? Ką iš tiesų apie tai žinome, atmetus spekuliacijas ir subjektyvias nuomones?

Greitai supratau, kad laikas, kurį praleidžiame įnikę į išmaniuosius telefonus, yra tik viena medalio pusė. Dirbdamas psichiatru pastebėjau, jog vis daugiau žmonių kreipiasi dėl prastos savijautos. Štai Švedijoje kas aštuntas (!) suaugęs asmuo vartoja antidepresantus. Panaši situacija ir daugelyje kitų šalių. Skaičiai padidėjo per kelis pastaruosius dešimtmečius, kai augo BVP, o mes darėmės vis turtingesni. Kodėl gyvendami geriau jaučiamės vis prasčiau?

Rašydamas „Naršymo metą“ mėginau suprasti šią paradoksalią raidą. Kodėl dažną kamuoja nerimas, nors materialiniu požiūriu viskas klojasi kuo puikiausiai? Kodėl vis daugiau žmonių jaučiasi vieniši, nors dar niekada nebuvo taip lengva susisiekti su kitais? Pamažu ėmiau suvokti, jog viena iš priežasčių ta, kad dabartinis pasaulis mums labai neįprastas. Mes nepritaikyti tokiai aplinkai ir tai veikia žmonių emocinę būklę.

Automobiliai, elektra ir išmanieji telefonai atrodo savaime suprantami dalykai, nes kitokios patirties paprasčiausiai neturime. Vis dėlto dabartinis pasaulis žmonijos istorijoje yra viso labo akimirka. 99,9 proc. savo egzistavimo laiko žmonės buvo medžiotojai ir gėrybių rinkėjai. Mūsų smegenys tebėra pritaikytos tokiam gyvenimo būdui – per pastaruosius 10 000 metų jos nepasikeitė. Biologiniu požiūriu smegenys mano, kad vis dar gyvename savanoje!

Tikriausiai pagalvojote: „Na ir kas, juk vis tiek negaliu grįžti į mišką ir maitintis medžiodamas stirnas?“ Tikrai taip, tačiau žinojimas, kad nuo gyvenimo savanoje laikų esame biologiškai nepasikeitę, padeda suvokti miego, judėjimo ir bendravimo svarbą.

Pamiršus šiuos poreikius kenčia savijauta. Deja, bet atrodo, kad bėgant laikui tam skiriame vis mažiau dėmesio. Mes mažiau miegame. Daugelyje Vakarų valstybių per pastarąjį dešimtmetį pastebima milžiniškai daugėjant dėl miego sutrikimų besikreipiančių jaunų žmonių. Tarkime, Švedijoje šios problemos kamuojamų jaunuolių skaičius nuo amžių sandūros išaugo 800 procentų.

Mes vis mažiau judame ir nebendraujame taip, kaip anksčiau. Vis daugiau žmonių jaučiasi labai vieniši, ypač jaunimas. Tai prasidėjo gerokai anksčiau, nei buvo paskelbtas karantinas!

Tyrimai aiškiai rodo, kad miegas, fizinis aktyvumas ir artimas bendravimas yra trys svarbūs veiksniai, saugantys nuo psichikos sveikatos sutrikimų. Neskirdami jiems užtektinai dėmesio esame mažiau apsaugoti ir jaučiamės blogiau, nei turėtume. Tai vienas iš atsakymų, kodėl tiek daug žmonių skundžiasi prasta savijauta, nors gyvename taip gerai.

***

Didžiuliu skirtumu tarp dabartinės visuomenės ir mūsų gyvenimo praeityje galima paaiškinti ne tik emocinės būklės pokyčius. Štai koronaviruso krizė. Kodėl reagavome taip stipriai, kai 2020 metų pavasarį sustojo visas pasaulis?

Esate iš tų, kuriems mintys apie ligas neleidžia ramiai miegoti? Spėju, baiminatės ne tik viruso, bet ir vėžio ar infarkto, kurie yra dažniausia mirties priežastis Vakarų šalyse. Tačiau praeityje gyvybes šienavo ne vėžys ir ne infarktas. 99,9 proc. žmonijos laiko Žemėje mūsų protėviai dažniausiai mirdavo iš bado, nuo dehidratacijos ir pakirsti infekcinių ligų arba žūdavo nuo kitų rankos.

Vadinasi, organizmas ir smegenys niekada nebuvo pritaikyti saugoti nuo vėžio ar širdies smūgio. Smegenims pirmiausia rūpi apsauga nuo bado, troškulio, infekcinių ligų. Ir tikriausiai joms gerai sekasi, nes esame išgyvenusių tas katastrofas palikuonys.

Praeityje badas kėlė milžinišką grėsmę žmonėms išlikti, todėl išsiugdėme troškimą gauti kuo daugiau kalorijų. Protėvius jis motyvavo pasitaikius progai prisikirsti retai aptinkamų daug kalorijų turinčių vaisių. Dabartiniame pasaulyje, kuriame kalorijos beveik nekainuoja, toks troškimas neduoda nieko gero. Tai paaiškina, kodėl šiais laikais tarsi maras plinta II tipo cukrinis diabetas ir antsvoris.

O kuo čia dėtas koronavirusas? Didelis mirštamumas nuo infekcinių ligų padarė įtaką mūsų raidai: išsivystė fantastiška imuninė sistema ir elgsena, padedanti išvengti užkrato. Juk nepasigauti virusų ir bakterijų yra ne mažiau svarbu, nei gydytis jau užsikrėtus!

Ši elgsena pasireiškia gebėjimu vos mestelėjus akį pastebėti sergantįjį. Taip pat jaučiame poreikį rinkti informaciją apie jau užsikrėtusius, nes praeityje buvo gyvybiškai svarbu žinoti, kokių žmonių reikia vengti.

Štai kodėl mums sunku nekreipti dėmesio į naujausius duomenis, kurie koronaviruso krizės metu visą parą nesenkančiu srautu plūsta iš televizorių, kompiuterių ir telefonų. Atsidūrėme žiniasklaidos uragano epicentre, kur iš visų pasaulio kampelių skrieja skaičiai apie užsikrėtusius ir mirusius asmenis. To pasekmė – dažnas šiuo metu patiria didžiulį stresą.

Žinoma, skaitmeninės priemonės yra svarbus kovos su krize įrankis. Galime dirbti nuotoliniu būdu, nesusitikdami palaikyti ryšį su artimais ir brangiais žmonėmis. Man išmanusis telefonas tapo gelbėjimosi ratu, per karantiną praplečiančiu būtį už buto sienų, kurios su kiekviena diena vis labiau slegia.

Skaitmeninės ryšio priemonės koronaviruso krizės metu yra lyg tiltas į pasaulį, tačiau gali kelti ir problemų. Šiandien socialiniais tinklais sąmokslo teorijos plinta greičiau nei pats virusas. Žinoma, gandai yra natūrali krizės dalis, bet anksčiau jie sklisdavo siaurame žmonių rate, o dabar per porą valandų pasiekia milijonus. Dezinformacijos plitimas yra toks milžiniškas, kad Pasaulio sveikatos organizacija mano, jog kartu su viruso pandemija mus užgriuvo ir infodemija.

Kodėl esame tokie pažeidžiami dezinformacijos? Kaip su tuo kovoti? Knygoje nagrinėjami ir šie klausimai.

***

Be abejo, „Naršymo metas“ aptaria ir ekranus turinčius įrenginius! Tiesą sakant, parašyti šią knygą pastūmėjo ir asmeninės priežastys. Prieš metus pastebėjau, kad išmaniajam telefonui kasdien skiriu beveik po tris valandas. Tai mane pribloškė. Tris valandas!

Nors atrodė, kad laiką leidžiu tuščiai, vis tiek negalėjau paleisti iš rankų telefono. Sėdėdamas ant sofos ir žiūrėdamas žinias vis tiesdavau ranką prie išmaniojo. Dariau tai nesąmoningai, beveik prieš savo valią! Man visada patiko skaityti knygas, bet staiga pasidarė sunku susikaupti ir radęs daugiau dėmesio reikalaujančią vietą tiesiog padėdavau skaitinį į šalį. Žinau, kad tai patiriu tikrai ne aš vienas.

Pradėjęs gilintis į tyrimų duomenis supratau, kad į smegenis galima įsilaužti, visai kaip į prastai apsaugotą kompiuterį. Ir sumaniems verslininkams tai pavyko. Jų sukurti produktai pasiglemžia mūsų dėmesį. Klystate, jei manote, kad telefoną iš kišenės kaskart išsitraukiate savo valia. Feisbukui, snapčiatui, instagramui ir panašioms priemonėms tiesiog nuostabiai pasisekė įsibrauti į smegenų pasitenkinimo sistemą. Taip puikiai, kad per dešimt metų jos perėmė viso pasaulio reklamos rinką. Apie jų naudojamus triukus sužinosite šioje knygoje.

Kai kas mano, kad turime prisitaikyti prie technologijų. Aš nepritariu tokiai nuomonei. Ne mes turime taikytis prie technologijų, o jos prie mūsų. Feisbuką ir kitus socialinius tinklus buvo galima kurti taip, kad jie skatintų žmones iš tiesų susitikti, netrukdytų miegui, suteiktų motyvacijos būti fiziškai aktyviems ir neskleistų dezinformacijos.

Kodėl taip neįvyko? Priežastis paprasta: pinigai. Kiekviena feisbuke, instagrame, tviteryje ar snapčiate mūsų praleista minutė socialiniams tinklams yra aukso vertės, nes suteikia galimybę parduoti reklamą. Jų tikslas – gauti kuo daugiau mūsų laiko ir jie vis labiau tobulėja kurdami kovos dėl mūsų dėmesio priemones, todėl mes vis daugiau laiko skiriame socialiniams tinklams ir vis mažiau kitiems dalykams.

Žinoma, technologijos teikia daug naudos ir kuriamos ilgam. Vis dėlto reikia suprasti, kad jos gali būti ir naudingos, ir žalingos. Tik tai suvokę turėtume ieškoti ir gauti produktų, kurie padeda kuo geriau jaustis ir funkcionuoti. Gaminiai turi atitikti žmogaus prigimtį, o ne ja naudotis.

Kitaip tariant, reikia perprasti pagrindinius niuansus ir žinoti, kaip skaitmeniniame pasaulyje jie gali būti naudojami prieš mus. Tikiuosi, kad „Naršymo metas“ padės geriau tai suvokti.“