Kunigo R. Doveikos sveikinimas su Tėvo diena

Kas gerbia savo tėvą, džiaugsis savo vaikais,
ir kai melsis, jis bus išklausytas.
Kas gerbia tėvą, ilgai gyvens.
(Siracido 3, 5-6)

Birželio pirmąjį sekmadienį švenčiama Tėvo diena. Šią dieną malda, dėkingumu, prisiminimu aplankome savo Tėčius. Gyviesiems meldžiame Dievo palaimos, mirusiems – Dievo artumo amžinybėje. Gili ši diena. Prasminga ir verta šiandien mąstyti ir kalbėti apie vyrui patikėtos tėvystės pašaukimo kelią. Ir laimingi vaikai, kurie savo gyvenime, kuo ilgiau, gali ištarti pačius brangiausius pasaulio žodžius – mama ir tėti. Kai vaikas gali ištarti šiuos žodžiu jo gyvenimą lydinčiai tėvystei ir motinystei.

Jau nuo senų laikų tėvo pareigos buvo laikomos šventomis, garbingomis ir labai atsakingomis. Tėvas visada rūpinosi ne vien materialiniu, bet ir dvasiniu bei doroviniu savo vaikų gyvenimu. Tėvas puoselėdavo gražias religines ir tautines tradicijas. Juk šeimoje prasideda vaiko kelias prie Dievo arba be Dievo. Tačiau tėvas pats pirmas turi gerai žinoti kelią, kuriuo skatins vaikus siekti dvasinio tobulumo ir dorovės.

Šventasis Raštas pristato mums Dievą, kaip mūsų Tėvą. Kristus pamokė mus kreiptis į Dievą pačiais šilčiausiais žodžiais: „Tėve mūsų!“ Tėvystės slėpinys – labiausiai paslėptas ir kartu nuo pat pradžios apreikštas slėpinys. Todėl nūdienos pasaulyje labai svarbu kontempliuoti tėvystės slėpinį, didįjį meilės slėpinį. Jį privalome atskleisti savo tikėjimu, jei iki galo norime eiti Bažnyčios ir pačios visuomenės atnaujinimo keliu. “Tikroji vyro vertė — tėvystė, tėvystė — vyro kelias“. Tėvo figūros trūkumas vaikų ir jaunuolių gyvenime palieka spragas ir žaizdas, kurios gali būti labai rimtos. Artumo, tėvų meilės trūkumas gali turėti įtakos vaikų nukrypimams. Daugybės šiandienos jaunuolių patiriama tam tikra našlaitystė daug sudėtingesnė nei mes manome. Jie jaučiasi palikti kaip našlaičiai šeimoje, nes tėvų dažnai nebūna namuose ir fiziškai. Tačiau kai būna, jie nesielgia kaip tėvai, neužsiima auklėjimu, savo pavyzdžiu neperduoda vaikams principų, vertybių, tų gyvenimo taisyklių, kurios jiems reikalingos tarsi duona. Kokybiškas tėvo buvimas dar būtinesnis, jei tėvas priverstas dažnai būti toli nuo namų darbo reikalais. Kartais atrodo, kad tėvai gerai nežino kokią vietą užimti šeimoje ir kaip auklėti vaikus. Tad abejodami jie susilaiko, atsitraukia ir nevykdo savo atsakomybių, pabėgdami į sunkiai įtikinamą „lygiųjų“ santykį su vaikais. Tiesa, kad turi būti savo vaiko draugas, tačiau nepamirštant, kad esi tėvas.

Taip, mūsų kultūroje ilgainiui yra pamirštamas tikrasis tėvo vaidmuo vaiko gyvenime, pamirštama kokia ypatingai svarbi yra tėvo įtaka vaiko vystymuisi, indelis į vaiko asmenybės formavimąsi. Kiekvienai šeimai reikalingas tėvas. Šiandien esame kviečiami dar kartą pažvelgti į jo vaidmens vertingumą. Patarlių knygoje randame žodžius, kuriuos tėvas skiria savo sūnui: „Mano vaike, jeigu tavo širdis išmintinga, ir mano širdis džiaugsis. Džiūgausiu visa širdimi, kai tavo lūpos dorai kalbės“ (Pat 23, 15–16). Neįmanoma geriau išreikšti tėvo susijaudinimo ir pasididžiavimo matant, kad perdavė sūnui tai, kas svarbu gyvenime, būtent išmintingą širdį. Tas tėvas nesako: „Didžiuojuosi tavimi, nes esi toks pat, kaip aš, nes kartoji tai, ką sakau ir ką darau.“ Ne, jis nesako taip paprastai. Tėvas sako kai ką kur kas svarbesnio, ir tai galime suprasti taip: „Būsiu laimingas kaskart, kai matysiu, kad elgiesi išmintingai, būsiu sujaudintas kiekvieną kartą, kai girdėsiu, kad kalbi teisiai. Būtent tai norėjau tau palikti, kad perimtum: nuostatą jausti ir veikti, kalbėti ir vertinti išmintingai ir teisiai. Kad galėtum toks būti, išmokiau tave dalykų, kurių nežinojai, pataisiau klaidas, kurių nematei. Leidau tau patirti stiprią ir drauge diskretišką meilę, kurios galbūt nepažinai iki galo, kai buvai jaunas ir neužtikrintas. Pateikiau tau griežtumo ir tvirtumo liudijimą, kurio galbūt nesupratai tuomet, kai norėjai tik bendrystės ir globos. Aš turėjau pirmas ištirti savo širdies išmintį, budėti vengdamas savo jausmingumo ar apmaudo perviršių, kad pakelčiau neišvengiamų nesusipratimų naštą ir rasčiau tinkamus žodžius, kuriuos suprastum. Dabar, – sako tėvas, – kai matau, kad stengiesi taip pat elgtis su savo vaikais ir su visais, susijaudinu. Esu laimingas, kad esu tavo tėvas.“ Taip kalba išmintingas tėvas, brandus tėvas. Tėvas gerai žino, kiek atsieina to paveldo perdavimas: kiek reikia artumo, švelnumo ir ryžtingumo. Tačiau kokia didelė paguoda ir atlygis tuomet, kai vaikai pagerbia šį paveldą! Tas džiaugsmas yra užmokestis už visą vargą, jis nugali visus nesusipratimus ir gydo visas žaizdas. Taigi pirmutinis poreikis yra būtent šis – kad tėvas būtų esamas šeimoje. Kad būtų arti žmonos, dalydamasis viskuo: džiaugsmu ir skausmu, sunkumais ir viltimi. Kad būtų arti augančių vaikų: kai jie žaidžia ir kai įsipareigoja, kai būna nerūpestingi ir kai įsibaiminę, kai būna kalbūs ir kai tyli, kai yra drąsūs ir kai bijo, kai klysta ir kai grįžta į teisingą kelią; tėvas visuomet turi būti esamas. Esamas nereiškia kontroliuojantis! Pernelyg kontroliuojantys tėvai gniuždo vaikų asmenybę, neleidžia jiems užaugti. Evangelija mums kalba apie pavyzdinį Tėvą, esantį danguje – pasak Jėzaus, vienintelį, kurį iš tikrųjų dera vadinti „geruoju Tėvu“ (plg. Mk 10, 18). Visi žino tą ypatingą palyginimą apie „sūnų palaidūną“, veikiau apie „gailestingąjį tėvą“ iš Luko evangelijos 15 skyriaus (plg. Lk 15, 11–32). Kaip oriai ir švelniai laukia tas tėvas, stovėdamas prie namo durų ir laukdamas grįžtančio sūnaus! Tėvai turi būti kantrūs. Dažnai nieko kito negalima daryti, tik laukti; melstis ir laukti kantriai, švelniai, didžiadvasiškai ir gailestingai. Geras tėvas moka laukti ir atleisti iš visos širdies. Žinoma, jis taip pat geba ryžtingai nubausti: jis nėra silpnas, nuolaidus, sentimentalus. Tėvas, kuris moka nubausti nežemindamas, sugeba apsaugoti negailėdamas savęs.. Šiandien, labiau negu bet kada, turime suprasti, kad didžioji Bažnyčios atsinaujinimui suteikta malonė – vėl atskleisti tėvystės slėpinį. Šventoji Dvasia, Tėvo ir Sūnaus Dvasia, mums įkvepia troškimą būti mylimaisiais sūnumis. Jais būdami atskleisime tą žmogišką ir dievišką tėvystę, Jėzaus širdies tėvystę. Ji apreiškia mums Tėvą – kiekvienos žmogiškos tėvystės šaltinį, mokantį visus žemės tėvus būti tikrais tėvais.