A. Karaliūnaitė: „Aplink auga vien tik vaistai!“

Adelė Karaliūnaitė

Adelė Karaliūnaitė

Viena žinomiausių šalies žolininkių ADELĖ KARALIŪNAITĖ įsitikinusi, kad šiuolaikiniai žmonės pernelyg nutolę nuo gamtos ir nesupranta, kad Lietuvos pievose ir miškuose glūdi vaistai nuo visų ligų. Pasak jos, mes apdovanoti itin dideliu vaistinių augalų kiekiu ir pasirinkimu, tačiau ne kiekvienas noriai dovanomis naudojasi.

Pokalbis su Adele apie širdį šildančią vaikystę, įkvėpusią žoliauti, Joninių tradicijas bei augalus, stiprinančius mūsų organizmą.

Mylite ir vertinate gamtos mums suteiktus turtus. Kas jus įkvepia?

Ko gero, tobulas mažo miestelio gyvenimas. Sava sodyba su visais priklausiniais: šuliniu, rūsiu, darželiu, sodu, daržu, tvarteliu, daržine, namo palėpe. Kasdienis bendravimas su už tvoros gyvenančiais kaimynais ir aplinkiniais turguje, parduotuvėje. Vaikystėje tekdavo stovėti eilėse prie mėsos, cukraus ar kitokių prekių nuo ankstaus ryto. Tose eilėse stovėdavo visi – nuo mokytojų ir inžinierių iki namų šeimininkės. Ten žmonės kalbėdavosi apie viską: kaip sėti daržus, kuo šerti kiaulę, kiek kiaušinių padeda vištos, diskutuodavo – geresni balti ar rudi kiaušiniai.

Adelė Karaliūnaitė

Su sese Audrone 1960 m. Biliūnų kaime Joninių išvakarėse. Šią nuotrauką mūsų tėveliai buvo nusiuntę į Vorkutos lagerį ten kalėjusiam mamos tėčiui Juozui Liepai. Grįždamas iš tremties jis parvežė ją.

Mūsų namuose buvo babytės tvarka. Iki kokių 1968 metų duoną kepdavo namuose, ant viryklės visada buvo kas nors verdama, darže auginamos daržovės, o darželyje gėlės. Prieskoniniai augalai ir aguonos pasisėdavo patys, tik reikėjo pavasarį jų neišravėti. Greitai išmokome atskirti petražoles, krapus, žieminius svogūnėlius. Pirmąjį savo darželį ir inspektą pasidariau prie tvartelio sienos. Buvau labai smalsus ir itin daug skaitantis vaikas.

Kaip žoliavimas atrodė jūsų vaikystėje?

Į mišką eidamos žoliauti apsivyniodavome kojas baltais vilnoniais autais ir apsiaudavome kaliošais. Aš, kaip vaikas, nešiojau „treningines“ kelnes, vyresnės moteriškės gana ilgus sijonus, kvartūkus, o ant galvos vasarą ryšėdavo baltas skareles. Palaidinės tik ilgomis užsegamomis rankovėmis, ant nugarų pinti pailgi krepšiai žolynams susidėti, kišenėje peiliukas.

Turbūt nuotykių netrūkdavo, juk miškuose ir pelkėse slepiasi ir pavojai?

Žinoma! Dažniausia žoliauti į mišką eidavau su kaimyne Mikalajūniene. Ji buvo bajoriškos kilmės, nuo Švenčionėlių, dar neužmiršusi lenkų kalbos, itin skvarbaus proto ir nuoširdi. Jaunystėje dirbo vaistažolių fabrike, todėl daug išmanė apie vaistinius augalus, mokėjo juos rinkti, džiovinti ir saugoti, patarimų ir žolelių sveikatai pas ją ateidavo žmonės net iš tolimesnių apylinkių.

Atsimenu, Lepšynės pelkutėje rinkome abi gailius, diena buvo šilta, maloni. Kaimynė priekyje, aš iš paskos. Staiga ji atsisuka į mane ir sako: „Nustok man braukusi su šaka per koją!“. Aš jai atsakau: „Bet aš nebraukiu“. Pasižiūrime – ogi ji užmynusi ant didelės angies galvos, o ta blaškosi ir raitosi jai aplink kojas! Tokio laimikio nepaleidome. Gyvatę Mikalajūnienė pagavo, suspausdama galvą įskelta šaka. Einame namo, o aš nešu sugautą gyvatę, persimetusi šaką per petį. Jaučiu, kad kas tarsi bėga per nugarą, viena, antra srovelė, trečia. Išsigandusi numečiau gyvatę ant žolės. Žiūrime, ji vaikuojasi! Gyvačiukai kaip kokie sliekai vienas po kito gimsta. Kaimynė greitai ištraukia iš kelnių mano palaidinę ir ant žemės pabyra keletas gyvų gyvačiukų. Gerai, kad nė vienas man neįkando, nes jie gimsta jau būdami nuodingi. Visam gyvenimui mane sugraudino tas įvykis. Mirdama motina gyvatė sugebėjo pagimdyti ir paleisti į gyvenimą savo vaikelius. Nuo to laiko niekada negaudau gyvačių.

Vėliau ne kartą gamtoje teko stebėti, kaip augalai mirdami, džiūdami sugeba ne tik pražysti, bet ir subrandinti sėklas. Labai myliu tokius ištikimus augalus. Dažnai jie turi ypatingų galių, kaupia ypač vertingus ir gamtoje retus cheminius junginius.

Ar augalai gali pakenkti?

Botanika ir toksikologija vienas nuo kito neatskiriami mokslai. Sakoma, kad vaistą nuo nuodo skiria tik dozė. Lietuvoje labai nuodingų augalų ne tiek jau ir daug, tačiau su nežinomais augalais geriau elgtis taip, kaip su grybais – jų nerinkti ir nevartoti. Tas pats pasakytina ir apie rugius – jeigu iš rugių kepsime duoną, jis bus itin vertingas augalas, jei pagaminsime velnio lašus, taps kenkiančiu.

Artėja Joninės, ar švenčiate šią šventę pagal senąsias tradicijas?

Jonines švenčiame nuo vaikystės. Mūsų krašte tai visada buvo didelė šventė, kurios nedrįso drausti net sovietų valdžia. Tik pas mus degamas ne laužas, o stebulė. Kuo aukštesnė kartis, tuo toliau stebulė matyti. Ko tik neprigalvodavome, kad stebulė degtų iki pirmųjų saulės spindulių. Vainikais padabindavome visų Jonų ir Janinų durų staktas. Senelis darydavo ypatingą alų, babytė kepdavo trupininį pyragą su uogiene. Į aikštę, prieš mūsų namus prie stebulės, rinkdavosi miestelio žmonės – visi pasipuošę, su vaišėmis. Dabar pasakytume, kaip į iškylą. Nemiegodavome visi – ir suaugę, ir vaikai, ir senukai – iki pat saulės patekėjimo. Šokdavome kas tik ką nusitvėręs, dainuodavome visa gerkle. Gal taip žmonės norėjo išreikšti laisvės troškimą.

Adelė Karaliūnaitė

Adelė Karaliūnaitė

Gražiausias Joninių paprotys man yra vainikėlių plukdymas. Surinkti žolynus Joninių vainikui yra nemenkas darbas, nes turi apeiti septynis laukus ir kiekviename skinti tik po vieną. Seniau šis paprotys labai daug reiškė, nes žmonės kitaip jautė gamtą, jos artumą, priklausomybę nuo gamtos galių. Dabar daugiau linksmybė, galimybė pasidaryti puikią fotosesiją.

Manote, kad žmonės per daug nutolę nuo tradicijų?

Manau, kad gamta ir šiuolaikinis žmogus labai vienas nuo kito nutolę. Netgi sveikos gyvensenos ir mitybos mokytojai neturi kantrybės terliotis su tikrosiomis gamtos dovanomis ir siūlo prekybos centruose parduodamas daržoves, vaisius, prieskonines žoleles. Dažnai jie būna atvežti iš tolimų kraštų, modifikuotų veislių, užauginti hidroponiniu būdu šiltnamiuose, po keletą savaičių išgulėję šaldikliuose ar šaldytuvuose. Prekių lentynose jie turi išlikti gražios išvaizdos ne vieną dieną, todėl būna apipurškiami nuo vaisinių muselių, pelėsinio puvinio, nuvaškuoti.

O ir apie kokias tradicijas galima kalbėti, kai žmonės Kalėdoms puošia kėnį iš Danijos, o Velykoms kiaušinius aplipdo lipdukais su filmukų herojų atvaizdais. Visos gražiausios mūsų šventės tapo prekėmis, kurias parduoti stengiasi žmonės, siekiantys ne tautinių tradicijų puoselėjimo, o didelio pelno.

*******************************************************************

Yra augalų, kurie žadina smalsumą vos juos pamačius. Lengvai atpažįstami, kiekviename miške gausiai augantys paparčiai tiesiog prašosi renkami. Pas mus dažniausiai auga kelminis papartis, mėgstantis sausesnius miškus, pušynus, ir drėgnesnius lapuočių miškus mėgstantis lapinis papartis, kai kur dar vadinamas karališkąja osmunda.

Bene žinomiausias Rasų šventės, kitaip Joninių, paprotys – paparčio žiedo paieškos. Žmonės tikėjo, kad laimingais padaryti juos gali tik stebuklingas paparčio žiedas, kurio, deja, nėra.
● Papartis – sporinis augalas, jo antžeminio gyvenimo laikotarpis gana trumpas. Pirmieji ūgliai pasirodo tik pasibaigus šalnoms gegužės pabaigoje, o lapai paruduoja vos ėmus kristi šaltoms rugpjūčio rasoms.
● Paparčius geriausia pjauti pjautuvu ar skinti žnyplėmis, nes lapkočiai aštrūs ir kieti. Juos parsinešus namo pasklinda gaivus miško dvelksmas kambaryje. Rodos, oras atvėsta, išsigrynina.
● Babytė dėdavo paparčių po lovų čiužiniais, o babytės pusseserė barstydavo sudraskytais paparčiais kamaros, kurioje laikė maisto produktus, aslą. Taip patalpos buvo saugomos nuo blusų, musių ir kitokių vabzdžių.

Adelė Karaliūnaitė

Adelė Karaliūnaitė

● Žiemos atsargoms susidžiovinsite labai lengvai, jei paliksite su kotais. Sudžiūvusius nuskabykite ir saugokite popieriniame maiše. Veikliųjų medžiagų nepraranda metus, todėl teks kasmet pasirinkti šviežių.
● Derinant su kitais augalais, galima prikimšti pagalvėles, tinkančias dėti ant skaudančių sąnarių, kaklo, sergant angina. Ant pagalvėlių galima tiesiog sėdėti ar pasidėti po galva, norint nusnūsti popiečio miego.
● Puikus paparčio paruošimo būdas, išryškinantis jo galimybes palengvinti mažakraujystę, kosulį, užkimimą, virškinimo sutrikimus, tuštinimąsi yra rauginimas su medumi obuolių sultyse.
● Kad raudoname vyne išrauginus paparčio šaknis, vynas įgauna gydomųjų savybių, padedančių apvalyti kūną nuo parazitų, žinojo ne kiekvienas. Tokio vyno išgerti po gurkšnelį duodavo net vaikams, turintiems askaridžių ar spalinukių, taip pat blogai augantiems, išblyškusiems vaikams.
● Kelminio paparčio šaknų antpilas ir nuoviras piene buvo naudojamas juostakirmiams iš žarnyno pašalinti.
● Šiais laikais, kai žmones prigąsdinti įvairiais aparatais nustatomų parazitų jų kūnuose, pravartu bent tris mėnesius gerti pieno išrūgose raugintos medaus ir augalų tyrės, kurios sudėtyje yra didžiosios ugniažolės ir paparčio. Suteikime kūnui galimybę apsivalyti, sustiprėti, tiesiog geriau atrodyti.

*************************************************************************
Augalų, tinkančių sveikatos stiprinimui, Lietuvos gamtoje galima rasti visus metus. Adelė pataria skirti valandėlę ir gerai pasiruošti žoliavimui:

● apgalvojus susirašyti, kuriems šeimos nariams ir nuo kokių negalavimų reikia augalinių vaistų;
● pasidomėti profesionalų parašytose knygose, kurie augalai tinka toms ligoms ir kiek jų reikia prisirinkti, kad užtektų gydymo kursui;
● labai svarbu paruošti vietą, kur surinktus augalus džiovinsite, rauginsite, šaldysite, laikysite iš jų išvirtas uogienes ir sirupus;
● pasiruoškite etikečių ir gerų rašiklių, maišelių ledukų gamybai ir atskirą stalčių augalams šaldiklyje, stiklainių ir buteliukų, lentyną sandėliuke, balto rašomojo popieriaus lapų, kartoninių dėžučių.

Iveta Leščinskaitė

Taip pat skaitykite: