Rūpinimasis savo klausa atitolina net senatvinę demenciją

Mindaugas Jonaitis

Šiandien lietuviai yra kur kas laisvesni, drąsesni, tolerantiškesni. Vis mažiau žmonių slepia ar net ignoruoja savo sveikatos problemas, tampa nesvarbu, ką pagalvos aplinkiniai. Rūpintis savimi, gerove, sveikata tampa normaliu, kasdieniu ir net madingu dalyku. Klausos centro „Audiomedika“ vadovas MINDAUGAS JONAITIS tvirtina, kad dabar Lietuvoje beveik netenka išgirsti to senojo stereotipinio būgštavimo, kad klausos aparatai neva paskelbs pasauliui, jog jį nešiojantis žmogus yra senas, neįgalus, negražus ir negali savimi pasirūpinti. Dabar yra priešingai ir mūsų visuomenė sparčiai mokosi gerbti tuos, kurie rūpinasi savo rega, klausa, kitais jutimais bei organais.

Sakykite, prašau, ar pastebite skirtumą tarp savo pirmųjų klientų ir šiandienių? Kokias matote permainas?

Su kolegomis matome itin ryškų skirtumą. Seniau vyravo baimė, stigma, atsiradusi iš įsigalėjusio senosios sistemos standarto, kad visi turi būti vienodi. Žmonės labai kompleksavo, slėpė savo sveikatos problemas, nenorėjo, kad į juos kas atkreiptų dėmesį.

Gerai, kad viskas kinta ir šiandien, pavyzdžiui, akiniai jau niekam nekelia nuostabos, jie drąsiai gali būti net ir žmogaus aprangos, stiliaus elementu. Didžioji dalis žmonių kasdien vaikšto su akiniais, jie yra matomi, bet niekas per daug nebekreipia dėmesio. Įsivaizduokime situaciją – staiga visi be išimties pradeda vaikščioti su oranžinėmis striukėmis. Veikiausiai, tai irgi taptų įprasta. Tačiau kai išskirtinai atrodo vienas žmogus iš šimto, tada mes atkreipiame dėmesį, tiesa?

Vis dėlto džiugu pastebėti, kad mūsų tolerancijos ribos prasiplėtė – žmones pasiekia vis daugiau informacijos, jie kasdien darosi laisvesni, pagarbesni vienas kito atžvilgiu. Be abejo, atsirado daug didesnė informacijos prieigos galimybė. Šiandien tereikia įsijungti kompiuterį ir, suvedus raktinius žodžius, galima išsiaiškinti viską, kas domina.

Anksčiau neturėdavome klientų, kurių klausa būtų dar labai nežymiai nusilpusi, o štai dabar tai jau dažnas mūsų klientas. Vadinasi, žmonės pradėjo rūpintis savo sveikata. Žvelgiant atgal tikrai galiu pasakyti, kad anksčiau dažniau ateidavo žmonės, kurie turėjo didelių, uždelstų bėdų, jiems buvo sunku susikalbėti, bendrauti – klausa būdavo tiek nusilpusi, kad keldavo didžiulį diskomfortą. Žmonės su tuo susigyvendavo, būdavo, kad kai kurie dėl klausos sutrikimų netekdavo net darbo, kildavo įvairūs konfliktai šeimoje, nesusikalbėjimai.

Šiandien tokių atvejų vis mažiau ir mažiau. Taip, dar pasitaiko, kai žmogaus klausa tiek nusilpusi, kad, pamačius tyrimų rezultatus, kyla klausimas, kodėl jis niekur nesikreipė anksčiau. Liūdna, kad su žmogumi artimiesiems jau ir pakeltu balsu sunku susikalbėti, o pacientas tik dabar pradeda ieškoti pagalbos. Juk kuo labiau problema uždelsiama, tuo sunkiau padėti. Mes linkę pabrėžti, kad šiandien labiau atkreipiamas visuomenės dėmesys ne į patį klausos aparatą, bet į žmogaus apsileidimą, klausos problemų ignoravimą, neigimą. Juk taip žmogus pirmiausia skriaudžia save, savo artimuosius.

Būna ir tokių atvejų, kai kreipiasi žmonės, kuriems ir iš profesinės, ir iš žmogiškosios pusės rekomenduoji dar truputį luktelėti, nes jų klausos susilpnėjimas yra labai nežymus. Iš tiesų, toks dėmesingumas, rūpestingumas dėl savo sveikatos džiugina.

Tiesa ar mitas, kad net sutrikus regėjimui ar klausai reikia kuo ilgiau vengti akinių ar klausos įrenginių?

Anksčiau buvo itin gajūs tokie pasakymai: „Nenešiok akinių, kol gali“, „Kam tau tas klausos aparatas, juk dar susikalbi“. Deja, dar pasitaiko atvejų, kai net ir iš gydytojų tenka išgirsti tokius klaidingus stereotipus. Tai mitas, kad silpstanti rega ar klausa susitvarkys savaime. Tokie nusistatymai gali lemti rimtas sveikatos problemas.

Pastaruosius 5 metus pasaulyje vyksta daugybė itin įdomių tyrimų. Antai danų mokslininkai 2011 metais nustatė, kad atminties prastėjimas tiesiogiai susijęs su klausos sutrikimu. 2015 metais amerikiečiai ištyrė, kad klausos sutrikimai spartina senatvinius demencinius sutrikimus 30–40 %. Dar vienas įdomus tyrimas rodo, kad vyresniems nei 75 metų žmonėms, turintiems klausos sutrikimų, rizika pargriūti išauga 2 kartus. Dažno aštuoniasdešimtmečio kaulai yra išretėję ir pargriuvimas gali reikšti lūžusią ranką, koją, gal net praskeltą galvą – pasekmės tokio susižalojimo vyresniame amžiuje gali būti itin skaudžios. Suprastėjusi klausa apsunkina orientavimąsi aplinkoje, žingsniai pasidaro neužtikrinti.

Vadinasi, ausys, akys, nosis, liežuvis yra tik receptoriai, o visas vertinimas, emocija, informacijos apdorojimas vyksta smegenyse, tiesa?

Taip, tiesa ta, kad visą vertinimą, analizę atlieka mūsų smegenys.

Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, norint padėti sau ar artimam žmogui?

Į klausos centrą užsukantys žmonės dažniausiai sako vieną ir tą patį: „Aš girdžiu gerai, bet kiti žmonės pradėjo neaiškiai kalbėti“. Paprastai sakant, įsivaizduokime situaciją, kai žiūrime televizorių, o trečdalis ekrano yra uždengtas purvinu stiklu. Du trečdalius matome puikiai, o vieną trečdalį – neryškiai. Tokia būsena tikrai nekelia komforto. Gal mes vis dar skiriame spalvas, judesius, tačiau kontrasto nėra. Taip, mūsų smegenys tą neaiškų trečdalį vaizdo atspėja. Tai vargina, bet galima prisitaikyti, vėliau pradedama suprasti, kad situacija prastėja.

Taip pat vyksta ir sutrikus klausai. Tokiu atveju žmogui reikia gerokai daugiau pastangų sutelkti dėmesį į pašnekovą. Kalbėdamiesi įprastoje, kasdienėje būsenoje mes esame atsipalaidavę, galime nusukti akis į šoną, pasižiūrėti šen ar ten. Žmogus, kurio klausa silpsta, vis dažniau žiūri į lūpas, taip bandydamas perskaityti papildomos informacijos (to, ko galbūt neišgirdo) iš lūpų. Taip elgiamasi problemų turinčiam žmogui net nepastebint.

Dažnai žmonės nesupranta, kad jų klausai reikia reabilitacijos. Atrodo, yra tik du poliai – arba girdžiu, arba negirdžiu. Įdomu tai, kad silpstant žmogaus klausai, jo smegenys nustoja naudoti tą funkciją ir klausos centras tarsi pamiršta, kaip jis veikia. Įsivaizduokite, kažkada mokykloje labai mėgome kurią nors pamoką, tarkime, chemiją. Gaudavome gerus pažymius, mums sekėsi, vis dar lydi gera emocija, kai prisimename tą klasę, tačiau tos informacijos nenaudojome daugelį metų ir dabar jau visiškai pamiršome formules bei taisykles. Žiūri „Auksinį protą“ ir žinai, kad lyg ir žinojai atsakymą, bet jis jau užmirštas. Norint prisiminti, reiktų tam skirti laiko, dėmesio. Taip pat yra ir su klausa. Dažnai vyresni žmonės neturi kantrybės. Jiems atrodo, kad užsidės klausos aparatą ir vėl viskas bus kaip buvę. Taip, klausos aparatą, taip pat ir televizorių ar kitus prietaisus galima pagarsinti, tačiau smegenyse klausos centras jau nusilpęs, jam daug sunkiau apdoroti tą informaciją.

Taigi, atkreipkite dėmesį į šiuos simptomus:

● jums ar jūsų artimam žmogui vis dažniau pasitaiko situacijų, kai kitų žmonių kalbėjimas tampa nebeaiškus, kai tenka prašyti pakartoti, ką sakė;
● nevalingai norisi pasisukti į kalbantįjį ta ausimi, kuria girdite geriau;
● vis dažniau stengiatės žiūrėti į kalbančiojo lūpas;
● kiti sako, kad per garsiai klausotės televizoriaus ar radijo;
● darosi sunku dalyvauti pokalbiuose, kuriuose kalba daug žmonių.

Jei bent vienas teiginys jums tinka, rekomenduojame apsilankyti pas klausos specialistą. Juk pasitikrinti klausą trunka labai trumpai ir neskausmingai, o rūpintis savo sveikata – tai mylėti save ir savo artimuosius.