R. Širvinskas-Makalius: „Senelių ir anūkų ryšys – ypatingas“

Makalius

Makalius su seneliu Jonu

Rimvydas Širvinskas-Makalius augo apglėbtas senelių rūpesčiu, besąlygiška meile ir tvirtą vertybių pamatą formavusiu auklėjimu. „Galiu drąsiai sakyti, kad senelių auklėjimas ir buvimas šalia man padarė itin didelę įtaką brendime. Jų dėka greičiau suaugau, ėmiau domėtis neįprastais dalykais ir veiklomis, buvau žingeidus, supratau, kad nieko nėra neįmanomo ir viską galima pasiekti, jei tik esi užsispyręs. Supratau, kaip yra svarbu šeima ir artimieji žmonės“, – pabrėžia žinomas kelionių organizatorius. Jis brangina kiekvieną dieną, praleistą su likusiu seneliu Jonu. Už vaikystę, kurią prisiminus kaskart veidą nutvieskia nuoširdi šypsena, anūkas stengiasi atsidėkoti staigmenomis ir dėmesiu.

Augote su seneliais? Kokie šilčiausi prisiminimai užplūsta iš šio gyvenimo etapo?

Mano tėvai nusprendė gyventi atskirai tuomet, kai man sukako penkeri. Nuo to laiko turėjau dvejus namus – tėčio ir mamos. Abiejuose gyveno ir mano seneliai. Prisiminimai labai šilti – buvau tikrai lepinamas vienintelis anūkėlis šeimoje. Kasdien laukdavau iš darbo grįžtančios močiutės. Užmerkęs akis, ištiesęs delnus nekantraudavau, kol ji, man nupirkusi kokį saldumyną (dažniausiai tai būdavo šokoladinis kiaušinis-siurprizas), įdės į rankas ir galėsiu bandyti spėti, ką gavau dovanų. Su jais praleidau labai daug laiko vaikystėje, važiuodavau padėti apsipirkti į turgų, su močiute eidavome į cirko pasirodymus.

Senelių ir anūkų ryšys – ypatingas, kitoks nei tėvų ir vaikų?

Makalius

Kadangi R. Širvinsko senelis labai mėgsta žiūrėti televizijos laidas, jį anūkas stengiasi pasiimti į filmavimus. Jis jau kelis kartus buvo televizijoje, turi nuotraukas su Merūnu, R. Mikelkevičiūte ir LRT Daktaro laidos komanda.

Mano atveju, tikrai ypatingas – kai kažko „prisidirbdavau“, būtent seneliai padėdavo viską išspręsti, sutvarkyti ir užglaistyti. Jei nepavykdavo to padaryti, stengdavosi gražiai blogus dalykus pasakyti tėvams. Seneliai mane auklėjo ir mokė, tačiau tai darydavo labai subtiliai, gražiai, be bausmių ar pykčių. Su savo močiute buvau susipykęs tik kartą gyvenime, dėl to labai gailiuosi iki šiol. Gailiuosi ir kad nespėjau atsiprašyti…

Neturiu nė vieno blogo prisiminimo iš vaikystės su seneliais. Kai kažką bandau prisiminti, iškart mano veide pasirodo šypsena. Esu nepaprastai dėkingas jiems už tai, kad mane augino ir manimi rūpinosi.

Puikiai pamenu akimirką, kai prieš 10 metų netekau savo mylimos močiutės. Labai gedėjau, buvo nepaprastai sunku. Vienas draugas nusistebėjo, sako: „Juk čia tik močiutė, neliūdėk taip“, – o man buvo taip keista ir skaudu girdėti jo žodžius, juk tai buvo vienas svarbiausių žmonių mano gyvenime!

Šiuo metu dar džiaugiatės laiku su seneliu Jonu. Kaip jį apibūdintumėte?

Sausio mėnesį šventėme senelio 76-metį! Jis griežtas, teisingas, labai protingas žmogus, domisi aktualijomis, prenumeruoja laikraštį, tad šviečiasi kasdien. Maža to, dovanų gavo planšetinį kompiuterį, todėl tą pačią minutę sužino ne tik svarbiausias dienos aktualijas, bet ir išnaršo mano socialinius tinklus, peržiūri kelionių nuotraukas. Atvažiavus jam į svečius, neturiu, ką pasakoti – viską jis jau būna sužinojęs iš mano socialinių tinklų.

Daug keliaujate ir nemažai laiko praleidžiate svetur. Kaip tuo metu bendraujate? Galbūt su seneliu bendraujate socialiniais tinklais?

Nors senelis yra išmanus, pats socialiniais tinklais nesinaudoja – tik stebi, kas vyksta. Todėl linkėjimus ar sveikinimus keliaudamas jam perduodu per savo tetą – mano tėčio sesę. Tetos pasiklausiu ir apie senelio sveikatą, ir kaip gyvena Ūsius – juodas katinas, jų šeimos narys (šypsosi).

Turbūt su seneliu turite ir panašumų?

Matau, kad išmokau iš senelio kruopštumo ir tvarkos. Jo daiktų spintelės skyriuose visuomet ideali tvarka, net kai žaidžia loteriją, senelis tvarkingai persirašo loterijos bilietų skaičius ant atskiro lapo – ir tik ten juos brauko, palikdamas pačius loterijos bilietus švarius it naujus. Save vis pagaunu, kad ir aš taip elgiuosi panašiose situacijose. Gal tik aktualijų stebėjimo ir aptarinėjimo nepaveldėjau – dažniausiai naujienas sužinau paskutinis…

Galbūt iš senelių paveldėjote ir alkį kelionėms?

Apskritai, seneliai nebuvo keliaujantys žmonės, tačiau diedukas (taip vadinu savo senelį) darbo reikalais buvo keliavęs netgi laivais. Pamenu, iš tos kelionės parvežė kalną saldumynų – tiek daug jų buvo, kad ant didelio šventinio stalo vos tilpo svetainėje. Kad apsaugotų mane nuo cukraus perdozavimo, kambarį netgi užrakindavo, o įeiti galėdavau tik kartą per dieną ir pasirinkti tik vieną saldumyną. Būdavo sunkiausias dienos sprendimas!

Makalius

Praėjusią vasarą senelis vakarieniavo su šeima „danguje“!

Ar ir dabar išlaikote glaudžius ryšius? Dažnai leidžiate laiką drauge?

Domiuosi senelio sveikata, kuri neseniai buvo sutrikusi. Retkarčiais susiskambiname, tačiau dažniau matomės gyvai per šeimos pietus ar kokią nors šventę. Buvome ir į dvi keliones kartu išvykę, tiesa, labai trumpas – vienos ir dviejų dienų. Labai tikiuosi, kad kai sveikata pagerės, keliausime kažkur toliau ir ilgesniam laikui.

Kur drauge keliavote?

Kartą seneliui kartu su mano teta parengėme staigmeną: pasakę, kad važiuosime pietauti, nuskraidinome lėktuvu į kaimyninę Rygą! Nemelavome – ten skaniai pietavome, trumpai pasivaikščiojome po senamiestį ir vakarop parskridome namo!

Dar keliavome per mano tėčio gimtadienį – skridome į Varšuvą, valgėme gimtadienio pietus, lankėmės viename aukščiausių Europos baseinų, pirtyse ir, žinoma, apžiūrėjome miestą.

Aistė NOREIKAITĖ